Apie Ukrainos kovą ir galimą būsimą kontrpuolimą „Žinių radijo“ laidoje „Atviras pokalbis“ jis ketvirtadienį diskutavo kartu su buvusiu NATO generalinio sekretoriaus pavaduotoju, karybos specialistu Giedrimu Jeglinsku.
Prieš karą pamatė ne patį mieliausią vaizdą
Vasario 24-oji žymės lygiai dvejus metus, kai Rusija užpuolė Ukrainą. Paklaustas, ar tikėjosi, kad Kremliaus vadovo Vladimiro Putino pradėtas karas truks bent dvejus metus, D.Antanaitis prisipažino galvoje turėjęs visai kitokį scenarijų, nei mato dabar.
„Kai jis tik prasidėjo, be abejo, kad nesitikėjau. Kai pats prieš karą lankiausi Ukrainoje ir šiaip mačiau ten bendras nuotaikas, maniau, kad Ukraina greitai kris. Manau, tie, kas dabar sako, kad to nesitikėjo, šiek tiek meluoja.
Ir buvo labai didelė nuostaba, kad ukrainiečiai parodė valią gintis, ir iš tikrųjų aš nuo karo pradžios to nesitikėjau. Vėliau, jau į vasarą, į rudenį, ypač, kai ukrainiečiai deokupavo didelę dalį Ukrainos, buvo aišku, kad tai užtruks pakankamai ilgai. Aš maniau, kad Ukraina ne tai, kad kris, bet pasiduos rusams“, – kilusius pamąstymus prisiminė karybos ekspertas.
Buvęs NATO generalinio sekretoriaus pavaduotojas G.Jeglinskas svarstė, kad nuspėti, kaip viskas klostysis toliau, karo pradžioje buvo gana sudėtinga – anot jo, karuose to padaryti praktiškai neįmanoma.
„Kai buvo Antrasis pasaulinis karas, mes buvome okupuoti ir A.Hitleris įžengė į Sovietų Sąjungą, viskas truko ketverius metus – tai čia jau pusė to laiko. Nors negalime lyginti, laiko perspektyva yra svarbi“, – kalbėjo G.Jeglinskas.
Tačiau, pasak jo, jeigu pirmosiomis karo dienomis ir savaitėmis dėl Ukrainos buvo matoma didžiulė vienybė tiek Europoje, tiek ir pasaulyje, vėliau ta vienybė pradėjo slopti.
„Turime Ramšteino grupę, Vakarai, NATO remiame, bet išnaudojome visus išteklius. Tai tokia paradoksali situacija: mes džiaugiamės ukrainiečių didvyriškumu, kad jie neleido užimti Kijevo, buvo atsilaikyta, bet po to mes, deja, matome, kad vienybė po truputį silpsta – to turbūt negalima paneigti“, – svarstė G.Jeglinskas.
Savo mintį tęsdamas D.Antanaitis kalbėjo, kad Ukraina nuo 2014 metų stengėsi integruotis į Europą, tačiau, deja, per visus metus nebuvo padaryta jokių apčiuopiamų žingsnių.
„Jeigu kas nors ir lankėsi Ukrainoje, tai jautė tą sovietų nostalgiją – visur rusų kalba, rusų pseudokultūra. Atsimenu, kai buvau Kijeve savo reikalais ir nuėjau į vieną restoraną-naktinį klubą-barą, ir apačioje, rūsyje, buvo standupai – humoristai, kurie stovi ant senos ir pasakoja juokelius publikai.
Išgirdau, kad jie kalba angliškai – tai buvo jauni žmonės. Nustebau – nusileidau pasiklausyti. Ir tada man tapo atgrasu, kai vienas pasakė: „Na, žinote, angliškai tie bajeriai skamba nekaip – rusiškai žymiai geriau“. Toks kartėlis liko burnoje.
Tai iki pilno masto karo, kai tu matai tą visą rusizmą, sovietizmą, tai, be abejo, tu nesitiki, kad žmonės iš tikrųjų giliai širdyje yra laisvi. Būtent karo pradžia parodė, kad jie yra laisvi žmonės“, – pastebėjo atsargos majoras.
Jo teigimu, rusai stipriai apsiskaičiavo, galvodami, kad jų visi bijo, jog jie viską gali ir Rusijos palaikymas Ukrainoje yra didesnis nei iš tikrųjų.
„Ukrainiečiai atsilaikė – nors ir skeptiškai žiūrėdavau į jų norą tapti NATO nariais ir jų eurointegraciją, bet jie vis dėlto turėjo didesnį norą, nei aš įsivaizdavau“, – kalbėjo D.Antanaitis.
Paklaustas, kokį vaizdą apie karo eigą galima susidaryti šiandien, karybos ekspertas nesutiko su mintimi, kad fronte dabar pasiekta aklavietė. Jo manymu, kare „visą laiką veiksmo nebūna“.
„Natūralu, kad kažkada kažkur sustojama, kai ir vienos, ir kitos pajėgos pasiekia lygiaverčius pajėgumus – dabar mes tai ir matome. Iš kitos pusės – rusams iš principo labai stengtis toliau kažką daryti ir nereikia, nes sausumos kelią jie turi.
Viskas, ko jiems reikia, tai šiek tiek pasistūmėti, kad užimtų tų keturių apskričių, kurias Rusijos Dūma pripažino esant Rusijos teritorija, iki tų ribų nueiti, bet tą jie gali padaryti ir vėliau – svarbiausia rusams neleisti ukrainiečiams kontratakuoti ir perimti sausumos kelio į Krymą kontrolės. Dabar tai ir vyksta“, – aiškino D.Antanaitis.
Svarbu ruoštis kontrpuolimui
Pasak jo, ir pernai mūsų nuotaikos svyruodavo nuo „visiškos depresijos“ iki „visiškos euforijos“, nes karas yra labai dinamiškas.
„Dabar mes matome, kad didelių pajudėjimų nėra, žiūrime, ar Avdijivką užėmė, ar ne, kažkokį vienkiemį sugriovė, kažkur vėliavą rusai užkabino ir pabėgo, tai tokius smulkius įvykius pasižiūrime.
Bet aš nepasakyčiau, kad karas sustojęs arba yra sąstingis – vis dėlto judėjimas visada yra, nėra taip, kad mes čia sustojome ir dabar žiemosime 10 metų. Vis dėlto yra skaičiuojama ir žiūrima, ką daryti toliau, be to, ir naujas Ukrainos kariuomenės vadas gavo pakankamai aiškius nurodymus ir lūkesčius, ką jis privalo pasiekti“, – akcentavo D.Antanaitis.
Tiesa, karybos eksperto manymu, apie rimtesnį kontrpuolimą šiuo metu kalbėti būtų neverta, tačiau ukrainiečiams dabar reikia išsekinti rusus.
„Galima paspekuliuoti: tą, kas buvo prie V.Zalužno, reiškia, reikia pakeisti – tai vienas dalykas yra vadinamas sąstingis, o kitas dalykas yra Ukrainos teritorijos gynyba, kad rusai nesiveržtų toliau į gilumą. Dabar apie kontrpuolimą kalbėti neverta.
Aš būsiu labai nepopuliarus, sakydamas tai: labai naudinga ukrainiečiams ilgiau laikyti rusus, kovojančius Ukrainoje. Kodėl? Paskui Ukrainą, aš viliuosi, yra praktiškai visa normalaus pasaulio ekonomika, kuri ją remia. Pas rusus – jeigu rusai jau prašo pagalbos ir Šiaurės Korėjos – nekas. Manau, reikia išsekinti rusus“, – aiškino jis.
Taip pat, pasak D.Antanaičio, nereikėtų tikėti ir žodžiais, kad rusų kariuomenė nuolat didėja.
„Aš nežinau rusų planų, bet jeigu mes pažiūrėsime pagal skaičius, yra berods 300 tūkst. karių, plius 30 tūkst. kasmet yra rekrutuojama – anot ukrainiečių, kasdien yra neutralizuojama beveik 1000 okupantų. 30 tūkst. yra tas neutralizuoto kiekio balanso atstatymas. Nėra taip, kad kas mėnesį tiek auga Rusijos kariuomenė. Nesąmonė – tiesiog yra atstatomi praradimai“, – pažymėjo atsargos majoras.
„Mes dažnai rusus mistifikuojame, kad jie čia gali kažką – tu negali kažko daug padaryti, kai tavo BVP mažesnis nei Italijos“, – pridūrė D.Antanaitis.
Svarstydamas apie tai, kokia bus tolimesnė karo eiga, karybos ekspertas aiškino, kad dabar ukrainiečiai turės rūpintis gynyba, kad rusai nesiveržtų toliau, o jau tada ruoštis kontrpuolimui.
„Nes kas yra kontrpuolimas – tai didelė operacija, ne tam, kad atakuotum vienkiemį, daržą ar sodo namelį – turi būti operacinė sėkmė. Bet tam, kad padarytum kontrpuolimą, tu turi mažiausiai du dalykus atlikti: pirmas dalykas, kad tu turi užfiksuoti priešą, jog jis sustotų ir nesiveržtų, ir antras dalykas – paruošti savo puolamąsias pajėgas (...)
Aš manau, dabar tas dalykas ir bus – sustabdyti rusus ir juos išsekinti, dar žvalgyba turėtų veikti gerai, ir formuoti kontrpuolimui skirtus planus ir padalinius“, – vardijo pašnekovas.
Tiesa, jis svarstė, kad išvengti mobilizacijos ukrainiečiams taip pat nepavyks – ji privalės įvykti.
„Jeigu tu jauti, kad tai yra egzistencinė grėsmė, čia ne politinis, o tavo pilietinis klausimas – tu privalai eiti į mobilizaciją, privalai eiti ginti savo valstybę – kitaip nebus. Taip buvo nuo akmens amžiaus – tu turėjai savo urvą apginti. Nebuvo taip, kad vienas išeina iš urvo ir gina nuo plėšrių žvėrių, o kiti ten miega, nes tingi.
Jeigu vyksta karas, mobilizacija privalo būti. (...) Žmonės, kurie yra fronte, yra sukaustyti, pajudėti kažkur negali, tai kalbant apie kontrpuolimą, tu turi suformuoti visai kitus dalinius ir junginius, kurie galėtų tai vykdyti. Iš fronto tu negali jų atitraukti, jis turi būti laikomas, kad rusai į priekį nesiveržtų. Tai manau, dėl mobilizacijos kažką padaryti būtų didelis iššūkis, arba aš kažko nežinau“, – teigė D.Antanaitis.
Ką darys NATO?
Savo ruožtu G.Jeglinskas nerimavo dėl Vakarų šalių susitelkimo – pasak jo, narystės Aljanse Ukrainai pažadėti tikriausiai ir toliau nebus galima.
„Galimai būsimas kandidatas į JAV prezidentus D.Trumpas savo teiginiais išdarkė situaciją – nors jis yra tik pilietis, jis sugeba pakreipti šalių trajektoriją gynybos investicijose. Ir tai, ką mes matome – taip, dabar vėl yra susibėgimo, Vokietija pasiekė 2 proc., gal tai jau gerai – tai yra maži žingsniai link to, kas turi vykti Europoje ir NATO šalyse, kad padėtume Ukrainai pakankamai.
Tuštėja arsenalai, gamyklos neveikia tokiu tempu, kokiu turi veikti, gamyklų nėra tiek, kiek turi būti, nėra to karinio mentaliteto ir nesame Europoje perėję į tą karinį mentalitetą, kuriame jau yra Rusija.
Mes žinome labai aiškią žinią iš NATO – karas padarė NATO stipresnį, ir negali su tuo ginčytis (...), bet ką tai duoda Ukrainai? Manau, kad Ukrainai tai pirmiausia ženklas, kad jums reikia atsirasti NATO, bet kas tą sprendimą priims? Mes tikimės Vašingtono NATO lyderių susitikime, kad gal kažkas įvyks, bet tai yra tikėjimas.
Spėčiau, kad to neįvyks, bandysime duoti visa kita, kas įmanoma, bet ne kelią į narystę. Deja, tokia realybė – kol kas konsensuso dėl šio klausimo nėra“, – kalbėjo buvęs NATO generalinio sekretoriaus pavaduotojas.
„Turime išlikti vieningi ir pagaliau pradėti rimtai gaminti tai, ką reikia gaminti – padėti Ukrainai ir sau patiems“, – pridėjo G.Jeglinskas.
D.Antanaitis pridūrė, kad Ukrainai iš esmės dabar reikia visko – vien dronų šiame kare neužteks.
„Tam, kad atliktum kontrpuolimą, tau reikalingi du dalykai – pajėgų koncentracija ir greitis. Su dronais tu vietovės neužimsi ir neišlaikysi. (...) Dronai yra vienas iš dalykų. Pajėgų koncentracija reiškia, kad pas tave būtų tokia persvara tam tikrame taške, kad priešas tiesiog fiziškai negalėtų atsilaikyti.
Ir tai dar nereiškia, kad turi žmogų siųsti bangomis – tai reiškia, kad turi būti artilerija, aviacija, raketinės sistemos, kurios naikina priešo pozicijas“, – akcentavo karybos ekspertas.
