Matyt, apskritai ne nuo to galo jis pradėjo, iš pradžių pakratydamas savivaldybes, o tik paskui pereidamas prie Seimo narių.
Tad dabar skaičiavimai, kas Seime didžiausi degalų naudotojai, kur buvo važiuojama per karantiną, baksnojimas dėl atsiskaitymo už benziną keliolika skirtingų kortelių ar tuzino automobilių remonto išlaidos įdomios nebent į užtarnautą poilsį išėjusiai pedagogei iš Baisogalos, kuriai kiekvieną dieną „Panorama“ – kaip mišios.
Kas dar piktinsis Seimo nariu, pirkusiu saldainių už 20 tūkst. eurų, ar atleis politikui, sugrąžinusiam pinigus už galingą žaidimų kompiuterį?
Todėl apskritai ar įdomios pinigus ištaškiusių Seimo narių pavardės, jų palyginimai su turistais, kurie Turkijos „viskas įskaičiuota“ viešbučiuose prisikrauna kalnus maisto, nes jiems jis teisėtai priklauso? Nesvarbu, kad jo nesuvalgo ir išmeta.
Taigi kokia čekiukų skandalo ateitis, jeigu reputacija Seimo nariams visiškai nesvarbi, o jų rinkėjams labiau rūpi „Eurovizijos“ lietuviško finalo vieno dalyvių trumpos kelnės?
A.Tapinas siūlo dvi išeitis. Viena – parlamentinės veiklos išlaidas pridėti prie Seimo narių atlyginimų ir stebėti, kaip jie elgsis su savais tapusiais pinigais. Tik tai turėtų palaiminti parlamentarai, bet kuris naivuolių Seimas už tai balsuos?
Kita išeitis: prieš rinkimus rinkti aukas mažiausiai pusės milijono egzempliorių tiražo leidiniui, rinkėjams pristatančiam visų partijų kandidatų godumą Seime ir savivaldybėse.
Tik vėlgi kyla klausimas: ar aukos labdariai tokiai sadomazochistiškai buhalterijos knygai, kurioje išguldyta, kam ir kur jų pinigus taškė išrinktieji?
