Tokius skaičius įvertino naujienų portalo lrytas.lt kalbinti viešųjų ryšių ir komunikacijos ekspertai – pasak jų, įvairios konsultacijos, pranešimų spaudai rašymas ar pozicijų įvairiais klausimais derinimas iš tiesų gali nemenkai patuštinti piniginę, tačiau ar tokius nemažus mokesčių mokėtojų pinigus šiuo atveju leisti buvo moralu, esą jau netrukus nuspręs tik patys rinkėjai.
Sako, kad lyginti su kitais Seimo nariais nereikėtų
Kaip jau skelbta anksčiau, „Skaidrinam“ iniciatyvos komanda antradienį pasidalino J.Džiugelio parlamentinių lėšų ataskaita, kurioje matyti, jog parlamentaras per trejus metus ataskaitos spausdinimui ir platinimui išleido daugiau kaip 23 tūkst. eurų.
J.Džiugelio Seimo buhalterijai pateiktas sąskaitas už Seimo nario ataskaitų rengimą jam išrašė pagal individualią veiklą dirbantis Mindaugas Ardišauskas.
Pažymima, kad M.Ardišauskas parlamentarui išrašė sąskaitas beveik visais 2021–2023 metų mėnesiais, jose nurodoma suma – 1 tūkst. eurų. Visgi, parlamentaro pateikiami duomenys netikslūs – bendra šių išlaidų suma J.Džiugelio pateiktose sąskaitos faktūrose siekia daugiau kaip 26 tūkst. eurų.
Pats J.Džiugelis „Laisvės TV“ laidoje antradienį aiškino, kad Seimo valdybos nustatyta tvarka leidžia pirkti viešosios sklaidos paslaugas – ne tik ruošti popierines Seimo nario darbų ataskaitas, bet ir pirkti pranešimus spaudai, pagalbą su socialinių tinklų įrašais. Tą jis esą ir darė – M.Ardišaukas, pasak J.Džiugelio, konsultavo jį politiniais klausimais, rengė kai kurias jo kalbas. Tiesa, visas šias išlaidas jis aprašė kaip savo ataskaitos rengimą.
Viešųjų ryšių agentūros „INK agency“ vyr. partneris Kęstutis Gečas portalui lrytas.lt trečiadienį komentavo, kad politinėje komunikacijoje naudojamos tos pačios priemonės ir formatai, kaip ir verslo komunikacijoje: rengiamos įvairios strategijos, planai, o po to jie įgyvendinami.
„Tam reikia konsultacijų ir įgyvendinimo darbo valandų, įvairių tekstų (pranešimų, straipsnių, komentarų, informacinių tekstų ir t.t.), dažnai reikia ir vizualų (nuotraukų, vaizdo įrašų, dizaino parengtų maketų).
Komunikacija yra paslauga ir ji nėra standartizuota, t.y. kiekvienu atveju yra planuojami ir daromi vis skirtingi darbai – viskas priklauso tiek nuo situacijos, tiek nuo tikslų. Pavyzdžiui, verslo komunikacijoje gali pakakti ir keleto tekstų per mėnesį, o gali būti reikalinga ir intensyvi, dešimtis ar net šimtus tūkstančių eurų kainuojanti integruota kampanija“, – komentavo jis.
K.Gečo teigimu, šiuo atveju lyginti J.Džiugelio išlaidas su kitų Seimo narių išlaidomis nebūtų teisinga, nes esą skiriasi ir politikų situacija, ir tikslai, ir pats požiūris. Jeigu vieni politikai pasirenka komunikuoti patys ar per savo atstovus, kiti galbūt nori ir pagalbos iš šalies.
„Taip pat negalima lyginti dėl to, kad kiti Seimo nariai šį darbą patiki padėjėjams. Vėlgi, analogija iš verslo komunikacijos: vienos įmonės samdo daug komunikacijos žmonių „į vidų“, o kitos elgiasi priešingai ir viduje turi tik vieną kitą komunikacijos žmogų, tačiau aktyviai perka paslaugas iš išorės, komunikacijos agentūrų.
Tai yra požiūrio ir pasirenkamos verslo strategijos klausimas – tiek vienas, tiek kitas kelias turi savų pliusų ir trūkumų.
Teko matyti vieną konkretų skaičių: sąskaitą, kurioje nurodoma, kad Seimo narys perka paslaugą už 100 eurų. Žinant sąskaitoje minimo pardavėjo kvalifikaciją (jis yra vienas iš rinkos veteranų ir turi didelę patirtį), tai jo valandos įkainis yra net labai vidutiniškas – verslo pasaulyje tokio lygio konsultanto valanda kainuoja bent dvigubai, o gal net keliskart daugiau“, – aiškino komunikacijos specialistas.
Vertins rinkėjas?
Savo ruožtu viešųjų ryšių ekspertas Arūnas Armalis, reaguodamas į tai, kokią sumą per trejus metus savo, kaip politiko, informacijos sklaidai iš parlamentinių lėšų išleido J.Džiugelis, svarstė, kad tokios sumos adekvatumą turėtų įvertinti patys valdžią renkantys mokesčių mokėtojai.
Tačiau pašnekovas taip pat pabrėžė, kad vienokios ar kitokios formos komunikacija kiekvienam politikui yra tiesiog būtina, kad ir kokį komunikavimo būdą šis pasirinktų.
„Dažniausiai politikai renkasi tai, ką J.Džiugelis ir paminėjo – teksto kūrimą, konsultacijas. Jos dažniausiai būna apie tam tikras pozicijas, apie tam tikrų pozicijų pateikimą – reaguoti ar nereaguoti į tam tikras aktualijas, kaip reaguoti – ar pranešimu spaudai, ar įrašu feisbuke, ar susisiekti su žurnalistu pasakant, kad yra pozicija.
Labai dažnai pozicija feisbuke būna tarsi neformalus pranešimas spaudai, į kurį, politikai tikisi, kad sureaguos žurnalistai – paskambins ir paklausinės. Tai yra einamoji politinė komunikacija, priklausimai nuo to, kiek politikas yra aktyvus, kiek jam įdomi nacionalinė politika“, – aiškino A.Armalis.
Tiesa, specialisto manymu, iš 141 Seimo nario geriausiu atveju 50 iš tiesų reaguoja į nacionalinę politiką ir apie tai komunikuoja.
„Didžioji dauguma užsidaro savo vienmandatėse ir dažnai komunikuoja savo bendruomenei, apygardai, regionams. Regionų vienmandatininkams taip pat reikia tekstų, tik tas tekstas jau gali būti tam tikras ataskaitinis straipsnis į vietinę žiniasklaidą.
Ryšių su visuomene žmonės nebūtinai „nuo a iki z“ surašo tekstą – dažniau tai būna juodraštis, idėjų tezės, kurias vėliau politikas adaptuoja ir paverčia savo tekstu. Bet pranešimas spaudai gali būti ir parašytas „nuo a iki z“, tada politikas tik pasikoreguoja, įsideda savo citatą.
Jei politikas nekomunikuos, niekas ir nežinos, ką jis daro – raštingai dirbantis politikas dažniausiai lygiagrečiai daro darbą ir komunikuoja. Komunikacijos abėcėlė sako, kad tu turi anonsuoti, ką planuoji daryti, iškelti problemą, komunikuoti, kokių imsiesi sprendimų, ir komunikuoti, kai tu tą problemą išsprendi“, – dėstė A.Armalis.
Viešųjų ryšių ekspertas skaičiavo, kad pranešimo spaudai kaina rinkoje gali svyruoti nuo 200 iki 500 eurų, priklausomai nuo to, kokia tai paslauga – ar tai yra tik juodraščio parašymas, ar viso teksto parašymas ir išplatinimas. Kaina esą priklauso ir nuo sudėtingumo, nuo to, ką reikia parašyti, ir nuo to, kas teikia paslaugą.
„Yra skirtingi kirpėjai, skirtingi manikiūrininkai, teisininkai, taip pat ir tekstų kūrėjai – vieni už tekstą ima 50 eurų, kiti – 500. Bet jeigu vidutinė kaina rinkoje yra 300–400 eurų už pranešimą spaudai, dėl 30 pranešimų spaudai susidarys normali suma“, – aiškino A.Armalis.
O viena konsultacijos valanda komunikacijos klausimais, pasak jo, vidutiniškai siekia apie 100 eurų.
„Rinkoje tikrai yra komunikatorių, kas prašo daugiau už valandą, yra, kas prašo mažiau – tai yra kvalifikacija, profesionalumas, patirtis. Politinė komunikacija reikalauja tam tikros specifikos ir tikrai ne kiekvienas komunikatorius gali padėti politikui – nėra taip paprasta rasti politikoje nusimanantį komunikacijos specialistą“, – pažymėjo ekspertas.
Pasak A.Armalio, turint omenyje tai, jog kiti Seimo nariai tokių sumų savo informacijos sklaidai neišleidžia, reikėtų kelti dar vieną klausimą – kokius patarėjus ir padėjėjus parlamentarai priima į darbą. Tačiau apskritai, pašnekovo manymu, tokį elgesį turėtų vertinti patys rinkėjai.
„Žinau, kad yra tokių Seimo narių, kurie įsidarbina teisininką ir komunikatorių. Vienas reikalingas tam, kad padėtų susivokti arba kurti teisės aktus, o kitas – kad komunikuotų. Tai čia viskas yra labai normalu.
Dalis Seimo narių yra nusprendę priimti komunikuoti mokantį žmogų, rašyti tekstus mokantį žmogų, ir mano, kad tokios kvalifikacijos padėjėjas jiems yra reikalingas. Blogai yra slėpti paslaugas po kitu pavadinimu, o jeigu yra leidžiama tokio tipo paslaugas apmokėti iš kanceliarinių lėšų, viskas kaip ir normalu.
O ar yra gerai tiek mokėti – čia jau kiekvienam rinkėjui skirtas klausimas, kiek jis toleruoja, už ką moka. Ar jis toleruoja, kad Seimo nariai po 1000 eurų kiekvieną mėnesį sumoka už palyginti naujų automobilių išlaidas, ar jie sumoka po 1000 eurų už komunikaciją“, – svarstė A.Armalis.
Jis pridūrė, kad šiuo atveju abejonių kelia ne pats išlaidų faktas, o tai, kaip jos yra pateiktos.
Seimo konservatorių frakcijos seniūnė Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė pripažino, kad gali kilti abejonių dėl kolegos J.Džiugelio parlamentinių lėšų panaudojimo. Todėl, teigė politikė, frakcijos nariui ji siūlys kreiptis į Seimo Etikos ir procedūrų komisiją.
„Kol kas nesu išsamiai susipažinusi. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad gali būti netikslumų sąskaitose, jose esančiose formuluotėse.
Tačiau konsultacijos pagal nustatytas tvarkas yra galimos, kaip ir ataskaitų rengimas“, – Eltai antradienio vakarą komentavo R.Morkūnaitė-Mikulėnienė.
