Pasak jų, prezidento atstovės retoriką galima būtų pavadinti ir antikonstituciška, o tokie palyginimai tikrai nepagelbės ir pašlijusių užsienio reikalų ministro Gabrieliaus Landsbergio ir G.Nausėdos santykių klijavimui.
Pasak A.Skaisgirytės, „prezidentui natūraliai nepatinka“, jeigu kas nors bando apriboti jo galias. Tokiu atveju, kaip ji apibūdino, šalies vadovas elgiasi lyg vyresnysis brolis, kurio jaunesnioji atžala privalo klausytis.
„Jeigu Vyriausybė mano, kad jos kažkaip turi būti apkarpytos, prezidentui tai natūraliai nepatinka. Ir jis tada sako – taip, jaunesnysis broli, klausyk vyresniojo“, – kalbėjo prezidento patarėja.
Neatitinka realybės
Vilniaus politikos analizės instituto asocijuotasis analitikas Matas Baltrukevičius pabrėžė, kad A.Skaisgirytės pareiškimas neatitinka realybės ir šalies Konstitucijos.
„Iš patarėjos pasisakymo atrodytų, kad ji mato situaciją kaip subordinacinę. Bet jeigu žiūrime į konstitucinę sąrangą, juk Seimo pirmininką renka Seimas, prezidentas šiuo atveju neturi jokios galios.
Sprendžiant dėl ministro pirmininko prezidentas turi svertų, bet taip pat negali ignoruoti politinės realybės ir skirti premjeru ką nori“, – naujienų portalui lrytas.lt kalbėjo M.Baltrukevičius.
Anot jo, būtų buvę galima pagalvoti, kad prezidento patarėja kalba tik apie subordinaciją skiriant ambasadorius, tačiau A.Skaisgirytė savo pasisakyme paminėjo ir Seimo pirmininką, ir ministrą pirmininką.
„Ypač kliūna, kai girdi tokius pasisakymus, kad Seimo pirmininkas irgi prie to paties, kaip ir ministras pirmininkas, pagal jos pasisakymus tokie jau visai nereikšmingi, kada apskritai pats valdžių atskyrimo principas remiasi tuo, kad prezidentas į Seimo darbą visiškai nesikiša ir jokiu būdu negali žiūrėti į Seimo pirmininką kaip į pavaldinį, kuris jam yra subordinuotas.
Ir nesvarbu, kad prezidentas formaliai turi svertų dėl premjero kandidatūros – vėlgi, jis negali aiškinti premjerui, kaip dirbti. Premjeras lygiai taip pat atsiranda valdžioje dėl to, kad gauna partijos mandatą formuoti Vyriausybę. Šie pasisakymai mažų mažiausiai yra keistoki“, – įvertino politologas.
M.Baltrukevičius spėjo, kad G.Nausėda galėjo susidaryti klaidingą prezidento, kaip vienintelio ir svarbiausio valstybės vadovo, iliuziją dėl kadenciją baigusios prezidentės Dalios Grybauskaitės vykdytos politikos.
„Gal buvo iš prezidento pusės toks iliuzinis įsivaizdavimas, žiūrint į tai, kaip buvo prie D.Grybauskaitės, kuri iš tiesų sugebėjo pati, dėl savo asmeninių savybių, komunikacinio stiliaus ir aukštų reitingų turėti tos valdžios daugiau nei formaliai prezidentui priklausytų.
Nes realiai daug kas buvo paremta tuo, kad ji sugebėjo įsitvirtinti kaip autoritetas. Ir tada iš tiesų jai sekėsi ir užsienio politikoje, nereikėjo stumdytis su Vyriausybe, nes vyriausybės ir pasielgdavo taip, kaip ji norėdavo“, – pabrėžė politikos analitikas.
M.Baltrukevičius priminė, kad kai D.Grybauskaitė norėjo pakeisti buvusį užsienio reikalų ministrą Vygaudą Ušacką kitu ministru, ji taip ir padarė. Vėliau prezidentės vaidmuo renkantis kitus užsienio reikalų ministrus buvo labai svarbus.
Analitiko manymu, G.Nausėda turėjo panašius lūkesčius – kad jeigu D.Grybauskaitė turėjo tokį svorį valdančiųjų akyse, tai ir jam pavyks turėti jį identišką, kad užsienio reikalų ministrai nebandys veikti savarankiškai, prieš jį dominuoti.
„O atsitiko taip, kad jam reikia dirbti su Tėvynės sąjunga, kuriems saugumo, užsienio politikos klausimai, tai, kas yra ir prezidento prerogatyva, visada buvo esminiai programos klausimai, ir jie neturėjo tokios minties, kad formuos Vyriausybę ir leis prezidentui pasirinkti ministrus – „tegul jis tvarkosi, kaip nori“. Jų buvo kitos ambicijos, kiti siekiai, ir tos įtampos tarsi užprogramuotos yra“, – pastebėjo jis.
Tačiau analitikas abejoja, kad naujoji valdančioji koalicija, jeigu ją sudarytų dabar opozicijoje dirbančios ir į G.Nausėdą palankiai žiūrinčios partijos, leistų jam užsienio politikoje veikti savarankiškai ir nevaržomai.
Nors, pavyzdžiui, su socialdemokratais G.Nausėdai dirbti būtų paprasčiau, M.Baltrukevičius netiki, kad LSDP leistų G.Nausėdai pasirinkti užsienio reikalų ministrą ar nusileistų klausimais, kuriais nesutariama – nepaisant to, kad G.Nausėda antros kadencijos metu būtų mažiau konfrontuojantis, o socdemams užsienio politika nėra prioritetinis klausimas.
„Nors socialdemokratai kol kas yra taikos balandžiai, nori gerai sutarti su prezidentu, bet vien matydami, kaip klostėsi konservatorių santykiai su G.Nausėda – kad iš esmės prezidentui nepasisekdavo dominuoti, spręsti klausimus taip, kaip jis norėtų, tai socdemai jausis taip, kad jeigu Tėvynės sąjungai pavyko neleisti prezidentui tiek dominuoti, kiek jis norėtų, tai kodėl ir jiems neturėti stiprių pozicijų, kodėl jie turi būti visada nuolaidžiaujantys, jeigu iškils kokių nors nesutarimų“, – spėjo jis.
Ant „apsitaškymų kabliuko“ neužkibs?
„Galbūt prezidento frazių auksakaliams šiandien ne pati sėkmingiausia diena“, – taip A.Skaisgirytės pareiškimus įvertino ir komunikacijos ekspertas Mindaugas Lapinskas.
Jo teigimu, pasirinkta vyriausiosios G.Nausėdos patarėjos metafora apie vyresnius brolius šiuo atveju tikrai nėra pati tinkamiausia.
„Jeigu jau nori kalbėti apie brolius, tai visi, kas turi brolius, turbūt supranta, kad kartais broliai jaunesniame amžiuje netgi ima ir susimuša, bet paprastai ties kokiais 7-ais ar 8-ais metais tai jau praeina. Prezidentui šia prasme atrodo, kad šitas dalykas nepraeina.
Stiprus yra ne tas, kuris įsivelia į kažkokias muštynes, stumdymus ir mėtymus purvais, o tas, kuris kažkokiu būdu išsprendžia šitą klausimą. Anksčiau pats prezidentas imdavosi šitos veiklos – kritikuodavo ar laidydavo dviprasmiškas užuominas, dabar nusileido truputį struktūriškai į žemesnį lygmenį – A.Skaisgirytė apie tai kalbėjo – bet apskritai prezidentas turbūt turėtų spręsti problemas, o ne apie jas viešai diskutuoti“, – komentavo komunikacijos specialistas.
Pasak M.Lapinsko, tokie G.Nausėdos atstovės pareiškimai iš esmės dar labiau paryškina asmeninį šalies vadovo požiūrį į Vyriausybę ir tam tikrą jo įsižeidimą.
„Politikoje tavo lygis yra toks, kaip ir tavo oponento, tai jeigu tu nusileidi į tokio lygio diskusijas su ministru, kuris struktūriškai ir hierarchiškai valstybėje yra gerokai žemiau negu prezidentas, tokiu atveju tu tiesiog pažemini, galima sakyti, ir prezidento rangą sprendimų lygyje, ir prezidentas labiau atsiskleidžia kaip įsižeidęs žmogus negu kaip valstybės vadovas ir politikas“, – svarstė pašnekovas.
Ar tokios prezidentūros atstovų išsakomos mintys galėtų dar labiau paaštrinti ir taip sudėtingą G.Landsbergio ir G.Nausėdos konfliktą? M.Lapinsko manymu, į tai galima pažiūrėti dvejopai.
„Manyčiau, kad galbūt čia yra nesusiję du dalykai. Vienais bėgiais eina prezidento ir užsienio reikalų ministro susitikimai, ir sprendžiant iš to, koks atsipūtęs buvo ministras po susitikimo su prezidentu, jis nemato didelių problemų kalbėtis su juo. O kita dalis yra kai tarpuose tarp tų susitikimų arba apsikeičia, arba matome tokį šūvį iš prezidento pusės, kuris yra jau viešosios retorikos dalis, tai aš nemanau, kad tai turėtų trukdyti.
Jeigu G.Landsbergis norėtų parodyti savo tvirtumą, jis lyg niekur nieko parašytų žinutę ar laišką ir sakytų: „Prezidente, kaip ir tarėmės, galime susitikti“. Čia būtų toks stiprumo parodymas, ir labai galimas daiktas, kad G.Landsbergis ant šito apsitaškymų kabliuko neužkibs“, – portalui lrytas.lt kalbėjo M.Lapinskas.
Anot komunikacijos eksperto, stebint šį Vyriausybės ir prezidento konfliktą atrodo, kad G.Nausėda „vis dar jaučiasi kaip SEB banko analitikas“.
„Ateidavo į televizorių, pasakydavo ką nors, kad reikia mažinti mokesčius ar kelti pensijas, ir visi žmonės sakė „o, kokia puiki mintis“. Galbūt jis su panašiais lūkesčiais atėjo į prezidento postą, ir galvojo, kad politikoje taip ir bus – tu pasakai kažką, o visi kiti svarsto, pamano, kad čia racionali mintis, ir priima tokį sprendimą“, – kalbėjo jis.
Tačiau, pašnekovo teigimu, politika yra didelių ego ir didelių galių žaidimas – kad ir kokį postą beužimsi, nebūtinai tavęs kas nors klausys.
„Jeigu tu neturi politinės įtakos svertų, o svertų mes dažniausiai nematome, tokiu atveju visi nusispjauna ir nieko nedaro, ir galbūt yra toks nustebimas iš prezidento pusės, kad niekas jo neklauso, ir dėl to tenka pereiti prie netgi asmeninių įžeidinėjimų.
Tai, kad G.Landsbergis yra partijos pirmininkas, turbūt net ir pats prezidentas ar jo patarėja nelabai rastų pavyzdžių, įrodymų, kad būtent G.Landsbergis, būdamas užsienio reikalų ministro poste, ką jis tokio padarė, kad mes galėtume sakyti, jog štai, akivaizdu, kad tai yra priešrinkiminis žingsnis ar partijos padiktuotas žingsnis“, – vertino M.Lapinskas.
