„Sveikinu jus garbingoje istorinėje susitikimų vietoje, kol dar susitinkame. Džiaugiuosi jūsų solidarumu, dėmesiu nepriklausomos Lietuvos praeičiai ir ateities vilčiai. Sveikinu ir visus, kurie mus šiandien girdi. Gerai, kad nėra tų, kurie norėdavo, jog niekas nieko negirdėtų“, – tokiais žodžiais į susirinkusią minią kreipėsi V.Landsbergis.
Greičiausiai omeny profesorius turėjo prieš kelis metus organizuotą protestuotojų akciją, kai po Signatarų namų balkonu susirinko ir valdžios veiksmais nepatenkinta žmonių grupelė, švilpusi jo kalbos metu.
Tiesa, nors buvo pasiruošęs kalbą, V.Landsbergis pasisakymą pradėjo kitaip, nei planavo. Jis sureagavo į pasirodžiusią informaciją apie Kremliaus kritiko Aleksejaus Navalno mirtį.
„Žiūrėkite, vis dėlto norėjau sveikinti, norėjau pasidalinti mintimis, kurios susikaupė iki vakar dienos, bet turiu pasidalinti žiauria, reikšminga žinia, kuri atėjo man telefonu, važiuojant į šitą susitikimą. Tolimoje žmogėdrų šalyje, jos katorgų kankinystėje visai neseniai, gal prieš pusvalandį ar valandą, mirė A.Navalnas.
Tai – žiauri ir reikšminga žinia. Mes galėtume minutei nutilti, prisimindami visas V.Putino tironijos aukas. Ir štai ši yra paskutinė sąraše. Deja, dar ne paskutinė būsimame sąraše. Pagerbkime“, – paprašė profesorius.
Šimtai susirinkusių žmonių įsiklausė į V.Landsbergio prašymą ir pagerbė A.Navalno atminimą tylos minute.
„Tai reiškia ne tik vieno žmogaus mirtį. Tai reiškia, kad tironija nebepuoselėja atsarginio varianto, kas turės būti po V.Putino. Kokia nors nauja perestroika, kur galbūt A.Navalnas (gal ir jam taip sakė, kai jį viliojo grįžti į Rusiją?) dar bus reikalingas. Tą variantą jie atmetė.
Lieka tik kraujas. Tik mirtis. Arba-arba“, – tęsė jis.
Tuomet profesorius tarstelėjo norintis pasidalinti savo jau pasiruoštomis mintimis apie tai, kas mūsų laukia.
„Atrodome gyvenantys laimingoje taikos salelėje. Išties, mūsų dar dronais nebombarduoja, dar neužleido milijonų skėrių. Argi negerai? Galime sau leisti visokias tarpusavio peštynes, nors šių kaip tik reikėtų vengti“, – kalbėjo V.Landsbergis.
Pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos vadovas kritikavo europiečius, kurie esą nenori rizikuoti patogiu savo gyvenimu, kol nuo „skėrių“ juos saugo savo gyvybes kasdien aukojantys ukrainiečiai.
„Bet jeigu Maskvos carai siekia karo, ne taikos, o taip yra, tai karas prieš visokius kitokius jiems yra gyvenimo ir mirties prasmė. Po klausimėlio ateis ir atsakymėlis. Vienas jau atėjo. Vakarai nenori išrauti putinizmo, kaip kadaise rovė hitlerizmą. Ne, putinizmas tegul pabūna, kaipgi mes be Rusijos...
O didelis atsakymas tokiems prietrankoms ateis vienas – jei ne jūs putinizmą, tai hitlerininkai-putinininkai išraus jus, užvaldys totaliai JTO ir išmėtys disidentus, nekorektiškuosius, nemandagiuosius“, – rėžė jis.
Profesorius tvirtino, kad „jeigu nenorime žūti po pasaulio šiukšlių krūva, nutarkime nežūti, būti“.
„Lietuvos prezidentai ir ministrai, ar galėtumėt susiėmę už rankų stoti į Baltijos kelią? Nejaugi misija – neįmanoma? Nes jeigu net tokia misija neįmanoma, tai nesate grėsmių aukštumoje. Ateikite nors į Pilies gatvę, čia visiems yra vietos.
Prisiminkime, kaip tada buvo ir įsteikime Baltijos kelio partiją“, – šyptelėdamas pakvietė V.Landsbergis.
Profesorius akcentavo, kad didžiausias jo noras – kad Lietuva išliktų.
„Pilies neliks, jei nebus pilėnų. Norėkime ir darykime. Sėdėti ir norėti kitokios Lietuvos nepakanka. Darome, kad Lietuva išliktų, o Stalinas nupliktų“, – sakė V.Landsbergis, o šiuos jo žodžius minia pasitiko juoku ir ovacijomis.
„Žmonijos mokytojas iš Nazareto visiems linkėjo ramybės. Ir Leninui, ir Putinui, ir Trumpui. Ramybės. Ačiū. O kadangi išėjo gana glaustai, pridėsiu dar eilėraštuką“, – savo kalbą eilėmis užbaigė jis.
