Savo ruožtu istorijos ir pilietiškumo ugdymo mokytojas Robertas Ramanauskas mano, kad didžioji problema vis dėlto slypi rusų visuomenės mentalitete ir stiprioje valstybės stagnacijoje, tad tikėtis revoliucijos yra tiesiog per naivu.
Apie galimus pokyčius Rusijoje pašnekovai diskutavo „Žinių radijo“ laidoje „Atviras pokalbis“.
Rusų sukilimas – neįmanomas?
Istorijos ir pilietiškumo mokytojas R.Ramanauskas svarstė, kad šiandien kalbėti apie galimą revoliuciją Rusijoje yra šiek tiek naivu, nors tokio dalyko tikrai norėtųsi ne vienam.
„Yra esminis skirtumas tarp tos Rusijos, kuri buvo 1917 metais, tokiame pačiame iš principo nesėkmingame kare, nes tai buvo jos karinės mašinos visiškas fiasko, (...) – revoliucijai reikia tam tikro masių ir valdžios konflikto.
Pats revoliucijos apibrėžimas yra piliečių ir valdžios konfliktas. Šiandien mes matome tik pavienių piliečių, kažkokių jų grupių, kurias galėtume vadinti tokiais disidentais, opozicija, konfliktą su valdančiuoju sluoksniu“, – aiškino istorikas.
Pasak R.Ramanausko, posakis, kad „Rusijos protu nesuprasi“, iš tiesų yra teisingas jau nuo senų laikų, ir, žvelgiant į šios šalies mentalitetą, tikrai galima nemažai paaiškinti.
„Vakarų civilizacijos sukūrė mentalitetą, kuris remiasi racionalumu. Prisiminkime Apšvietą, kurios sinonimas yra proto, racionalumo amžius. Rusija visą laiką gyveno mito ir tokio jausminio, juslinio mentaliteto principu.
Kadangi jos, kaip tautos, kaip visuomenės, gyvenimas nelabai gerėjo per amžius, tik tiek, kiek civilizacijos ir technologijų kaita kilstelėdavo, jie visada buvo pinami mitais apie Rusijos didybę, apie meilę, apie tą nepaprastą rusų žmogų su jo plačia dvasia ir gera širdimi“, – kalbėjo mokytojas.
Pašnekovas pridūrė, kad patys rusai yra taip stipriai tuo įtikėję, kad nesuvokia, jog gali būti ir visiškai kitaip.
„Šalia to jie iš esmės yra tiek parazituojantys kitų sukurtomis gerovėmis, technologijomis, mintimis, idėjomis – visu civilizaciniu komfortu, kad jie iš tikrųjų nustojo gebėti patys kažką kurti.
Ėjimas į priekį visada yra tada, kai visuomenė, tauta, jos protai sugeba kurti inovacijas. Mes neturime nė vienos realios rusiškos inovacijos. Jų vienas iš tokių brandų „kalašnikovas“ irgi yra vogtas. Viskas yra vogta“, – dėstė R.Ramanauskas.
Kaltės „suvertimas“ tik mentalitetui reiškia pralaimėjimą
Savo ruožtu parlamentaras, Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ narys T.Tomilinas toks kategoriškas nebuvo. Politiko teigimu, dalis žmonių tikėjosi, kad po pirmųjų sankcijų Rusijai įvedimo ar pirmųjų karstų iš fronto kažkas Rusijoje įvyks, tačiau visuomenėje nieko nenutiko.
Nors, pasak T.Tomilino, rusų visuomenė yra įbauginta ir gyvena imperinėse iliuzijose, dabar galima pastebėti ir kitokių signalų.
„Kas dabar vyksta, bent jau pirmi tokie signalai yra apie tai, kad ne visada teisūs tie Rusijos disidentai, kurie sako, kad nieko čia nebus, mes išvažiavome, mūsų liaudis nesupranta ir mes Vakaruose gerai gyvensime, ir nieko nedarysime. Šito požiūrio aš visiškai nesuprantu, ir net nesutinku maitinti tų žmonių Lietuvoje ar kur nors Europoje, jeigu jie nieko daryti dėl savo valstybės nenori.
Aš manau, kad jų darbas yra ne mums pasakoti, kokia Rusija yra bloga ir kaip ten nieko negalima padaryti, o dirbti. Ačiū Dievui, tokių žmonių yra.
Dabar, kas įvyko šiuo metu – galime kiek norime kalbėti, ar tas kandidatas (Borisas Nadeždinas, – aut.past.) yra sisteminis, ar yra iš dalies kažkoks sandoris su V.Putinu, bet dabar yra kandidatas į prezidentus, aiškiai sakantis, kad jis prieš karą, kad jį iš karto užbaigs, paleis A.Navalną.
Aišku, jį tikriausiai arba nušaus, arba pasodins, čia visaip gali atsitikti Rusijoje, bet dabar faktas yra šitas. Ir tam, kad jį iškeltų, visoje Rusijoje išsirikiavo tūkstančiai žmonių į eiles. Lygiai tą patį mes matėme 2020 metais Baltarusijoje“, – anksčiau šią savaitę dėstė T.Tomilinas.
Tiesa, ketvirtadienį jau pasirodė žinia, kad Rusijos centrinė rinkimų komisija (CRK) galiausiai užkirto kelią už taiką pasisakančiam politikui B.Nadeždinui dalyvauti kitą mėnesį vyksiančiuose prezidento rinkimuose.
„Mes irgi kalbėjome, kad Baltarusijos visuomenė nieko negali, ir staiga, po mėnesio – 300 tūkst. žmonių Minsko aikštėse. Mano galva, antras kovos už Ukrainą frontas vis tiek turi būti atidarytas Rusijoje, ir turi vykti ta kova“, – įsitikinęs Seimo narys.
Pasak T.Tomilino, „nurašinėti“ viską tik rusų mentalitetui, kad nieko pasiekti nepavyks, iš esmės reiškia iš anksto pripažinti pralaimėjimą.
„Man tai atrodo neišmintinga“, – svarstė T.Tomilinas.
Kas pralaužtų ledus?
Tuo metu istorikas R.Ramanauskas akcentavo, kad šiandien tie, kurie galėtų suvienyti rusų visuomenę protestams ar net revoliucijoms, arba yra užsienyje, arba yra visiškai neveiklūs.
„Kodėl jie iki šiol, pavyzdžiui, nesugebėjo sukurti egzilinės vyriausybės su aiškia programa ir su pasiūlymu Rusijai? Rusijos tragedija, kaip visuomenės, yra tame, kad ji yra absoliučiai retrospektyviai orientuota. Nė viena jėga nepasiūlė nieko Rusijos ateičiai“, – įsitikinęs mokytojas, pridūręs, kad ir vienas iš potencialių revoliucijos lyderių A.Navalnas pasirinko ne kovos, o kankinio kelią.
„Tai irgi yra tam tikras gal net stačiatikiško mentaliteto dalykas – būti kankiniu, būti kažkokiu ženklu, bet tuo pačiu save absoliučiai izoliuojant nuo realios veiklos. Jam nereikėjo grįžti į Rusiją – reikėjo daryti darbą užsienyje vardan tos pačios Rusijos. Čia yra esminė bėda“, – pabrėžė R.Ramanauskas.
Svarstydamas apie tai, ar Rusijoje įmanomas bent kažkoks revoliucijos kelias, istorikas išskyrė du galimus scenarijus.
„Pirmasis, daugmaž taikus, gali būti rūmų perversmas, kuris geriausiu atveju gebėtų peraugti į konstitucinį perversmą, ir tada perversmininkai, nušalindami V.Putiną ir pačią jo artimiausią aplinką, sudaro kompromisą su likusiu pasauliu, įsiteisina save valdžioje pagal paprotį.
Arba tai būtų dar kažkas panašaus į J.Prigožino maištą, gal net labai spontaniškas, be aiškių lyderių – tiesiog kariuomenei atsibostų būti patrankų mėsa, girdėti žmonų reikalavimus grąžinti vyrus ir jie atsuktų ginklus pirmiausia į savo vyresniuosius vadus, o po to patrauktų į Maskvą. (...)
Turi būti tam tikras kritinis kiekybės perėjimas į kokybę. Šiandien nematau tų kiekybinių pokyčių“, – kalbėjo R.Ramanauskas.
Netrukus vyksiančių prezidento rinkimų Rusijoje kontekste Seimo narys T.Tomilinas svarstė, kad V.Putinui šiuo metu tiesiog nėra „gerų variantų“, kai šalia turi rimtą varžovą. Taip jis sakė tada, kol B.Nadežinui dar nebuvo uždrausta dalyvauti rinkimuose.
„Neregistruoti B.Nadeždino, kai jis pamatė eiles visoje Rusijoje, ne tik Maskvoje, pamatė ilgai, kelias valandas šaltyje stovinčius žmones, arba neregistruoti, nes klaida kažkur pavardėje yra padaryta – kas tu per vadas, kuris bijo pralaimėti kažkokiam nežinomam kandidatui? O kandidato populiarumas per kelias dienas dešimtimis procentų išaugo.
Jeigu registruoji, tai irgi – gali jis būti šimtą kartų papirktas, bet jeigu jo reitingas artės prie 40, prasideda visai kita dinamika, atsiranda ir generolų abejonės, pasiūlymai. Visko gali būti.
Tai ko reikia revoliucijai? Aktyvios mažumos sostinėje, kur yra kariuomenės daliniai, reikia paramos iš užsienio, o trečias dalykas – taip, biuleteniai išspausdinti, klastojimo mašina veikia, bet esmė tokio rinkimų veiksmo – tose urnose turi nebūti 50 procentų. Urnose turi būti sugadinti biuleteniai, balsavimai už nesąmoningus kandidatus – bet kas, tik ne V.Putinas.
Turi būti sutarimas galvose, kad rusai nebepratęsia V.Putino galiojimo“, – aiškino T.Tomilinas.
