Akivaizdus poros nuopelnas Lietuvai. Be priekaištų ir čempionato organizavimas. Pavyzdys Vilniui, kuris dešimtmečiais tebestato futbolo stadioną.
Talentingi dailiajame čiuožime rusai galėtų sudaryti konkurenciją, bet patys kalti – nereikia kelti karų.
Kita džiugi žinia iš Kauno – pagrobtos mergaitės išgelbėjimas.
Profesionalus policijos darbas. Profesionalumas reikalingas visose valstybės gyvenimo srityse, neišskiriant ir politikos.
Viešojoje erdvėje keistai atrodo prezidento ir užsienio reikalų ministro santykių istorija. Net keli buvę Lietuvos užsienio reikalų ministerijos vadovai televizijos forume aiškinosi techninį dalyką – ambasadorių skyrimo tvarką.
Žiūrovams ir klausytojams beliko gūžčioti pečiais taip ir nesupratus, kokia gi čia vos ne nacionalinio lygmens problema yra iškilusi.
Buvęs užsienio politikos vadovas Lietuvai stojant į ES A.Valionis teisingai sakė, kad reikia svarstyti pačią užsienio politiką, galimus ateities iššūkius, o ne techninę tos politikos dalį.
Tarptautinėje erdvėje prezidento G.Nausėdos ir užsienio reikalų ministro G.Landsbergio pozicijos nėra skirtingos. O tai, kas vyksta šalies viduje, čia turėtų ir spręstis. Įskaitant ir reikalavimus skiriamiems ambasadoriams, diplomatams.
Vienoje diplomatijos istorijos studijoje taip rašoma: „XVI a. buvo priimta, kad diplomatas turi būti mokslininkas teologas, gerai išmanyti Aristotelio ir Platono veikalus ir sugebėti atsakyti į bet kurį, net patį kebliausią, paklausimą, taip pat būti matematikos, architektūros, muzikos, fizikos, pilietinės ir bažnytinės teisės žinovas, laisvai kalbėti ir rašyti lotyniškai, graikiškai, ispaniškai, prancūziškai ir turkiškai.
Privaloma susivokti kariniuose dalykuose ir poezijoje.“
Įdomu, kas šiais laikais tokius reikalavimus atitinka?
Dabar ambasadų ir diplomatų, dirbančių kitose šalyse, darbas yra reglamentuojamas Vienos konvencijos (1961 m.). Ji yra ant visų šioje srityje dirbančiųjų stalo.
Kas, vadovaujantis A.Valionio patarimu svarstyti politikos, o ne jos technikos klausimus, laukia Lietuvos gal jau netolimoje ateityje?
A.Saudargas, pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos užsienio reikalų ministras, yra pasakęs gilaus turinio pastarųjų mėnesių frazę: „Geopolitinės atostogos baigėsi.“
Tikra tiesa – po 1991 metų sausio 13-osios, po pučo Maskvoje tų pačių metų rugpjūčio 21 dieną geopolitinė situacija pasaulyje ėmė keistis septynmyliais žingsniais.
Pagaliau sustojo ir vibruoja beveik tose pačiose aplinkybėse iki šiol. Vos ne trisdešimt metų.
Rusijai pradėjus karą Ukrainoje, kuris iš pradžių atrodė lokalinis, kokių pasaulyje daug, dėl gausios Vakarų karinės paramos ukrainiečiams ėmė verstis į geopolitinį susidūrimą ir galimas reikšmingas permainas tarptautinėje politikoje.
Jeigu Rusija laimės Ukrainoje, o taip gali įvykti, ji įsiterps į pasaulio įvykių sprendėjų kontekstą. Nesvarbu, kur tai bus, Viduriniuose Rytuose ar Europoje.
Šia prasme karas, gal iš pradžių ir kitaip įsivaizduotas, įgyja platesnę reikšmę. O ar realu, kad Rusija Ukrainoje laimės? Labai realu.
Ukrainos kontrpuolimas nepasisekė ir suprantantiems žmonėms šia tema nebėra ką kalbėti.
Iš Kijevo sakoma, kad esminiai dalykai spręsis šiais metais. Ir be jokių specialių karinių mokslų žmogui aišku, kad Ukrainai ir ją remiantiems Vakarams reikalingas ypatingo aukšto lygio pasiruošimas, įskaitant žmones ir karinę techniką.
Stebint plika akimi tokio pasiruošimo veiksmų kol kas nematyti, nebent viskas vyksta ypač slaptai, nors šiais laikais tai beveik neįmanoma.
Yra ir dar viena aplinkybė, apie kurią nekalbama, – Rusija, jos kariuomenė taip pat ruošiasi. Mobilizuoja ne tik žmones, bet ir karinę pramonę, tobulina modernią elektroninę techniką.
Lygiagrečiai teka srautas spėlionių apie trečiąjį pasaulinį karą. Net apytiksliai neaišku, kaip jis galėtų kilti. Visiškai neįmanoma pasikliauti kuria nors viena įžvalga.
Vis dažniau pasakoma, kad esame tarsi Antrojo pasaulinio karo išvakarėse. Bikfordo virvė gali užsidegti bet kur: Ukrainoje, Viduriniuose Rytuose, Balkanuose, Pietų Kinijos jūroje, tarp Šiaurės Korėjos ir Pietų Korėjos ar visai netikėtose vietose. Afrikoje nuolat žybsi.
Šiais metais pasaulyje stebėsime įvairių lygių įvairiose valstybėse rinkimų maršą. Karų tema juose, net iki pasaulinio gaisro, neišvengiama.
Po kelių mėnesių taip bus ir Lietuvoje. Kandidatams į prezidentus, kurie realiai tikisi surinkę parašus įsiregistruoti, jau dabar reikia solidžiai ruoštis atsižvelgiant į esamą situaciją pasaulyje ir aplink Lietuvą. Bendrų įprastinių frazių nepakaks.
Žinoma, daug kas, jeigu ne viskas, priklausys nuo to, kur pasuks vežimas, kuriame dabar sėdime.
Maždaug prieš pusmetį vienas Lietuvos prezidento patarėjas buvo kritikuojamas už tai, jog viešai paskelbė, kad analizuojami visi, tarp jų ir Ukrainos pralaimėjimo Rusijai, variantai.
Gal garsiai to ir nereikia kalbėti, bet analizuoti kuo daugiau galimų situacijų ne tik teisinga, bet ir būtina. Ne visada prognozuojami įvykiai pasitvirtina, tačiau tai geriau nei plaukti, kur srovė nuneš.
Jei analizuojami galimi pokyčiai tolimoje ir artimoje Lietuvai aplinkoje, vadinasi, rūpinamasi savo valstybės ateitimi, o ne tik džiaugiamasi pasėdėjus aukštame poste kelerius metus.
Belieka palinkėti atsakingiems politikams ir toliau taip elgtis.
