Bet turime ir tai, kas mus vienija. Kiekvienos pašonėje – agresyvus ir ginklais žvanginantis kaimynas.
Abi valstybės į tarpusavio prekybą žvelgia panašiai atsainiai: 2022 metais mes importavome iš korėjiečių prekių už 97 mln. eurų, o eksportavome – už 114 mln. eurų.
Vis dėlto labiausiai panašūs esame draudimais. Ir ne bet kokiais, o tais, kurie susiję su gyvūnų gerove.
Antai prieš pusmetį Seimas nutarė, kad nuo 2027 metų Lietuvoje nebeliks kailinių žvėrelių fermų. Jokių audinių, triušių ar nutrijų! Augintojams pažadėtos ir kompensacijos, tiesa, šie jas vadina simbolinėmis.
Kompensacijų sulauks ir korėjiečiai, tiktai ne už audines, bet už šunis. Už tuos, kurie skirti valgyti. Mat Pietų Korėjos parlamentas nutarė uždrausti nuo tų pačių 2027-ųjų auginti šiuos keturkojus maistui.
Šimtametės tradicijos nebeliks, nors augintojams, kurių yra apie 1100, bus numatytos išmokos.
Šunienos mėgėjai (o tokių ten yra tikrai nemažai, tvirtina, kad apie 1600 restoranų siūlo patiekalus iš šios mėsos) ir jiems auginantys šiuos gyvūnus verslininkai prieš porą mėnesių Seule net surengė protestą.
Nedaug jų ten buvo – apie porą šimtų, tad nieko ir nepešė.
Mūsiškiai kailinių žvėrelių fermeriai irgi nesnaudžia.
Kai šios savaitės pradžioje ūkininkai sukūrė viduržiemio laužus, reikalaudami iš Vyriausybės jiems tinkančių ir patinkančių galybės sprendimų, tarp jų buvo ir prašymas kreiptis į Konstitucinį teismą dėl draudimo auginti audines kailiams.
Bėda tik, kad tų kailių pirkėjų visame pasaulyje, išskyrus Kiniją bei Rusiją, drastiškai mažėja.
Kaip ir šunienos mėgėjų Pietų Korėjoje: ten atlikus apklausą paaiškėjo, kad ateityje jos ragauti neketina net 93 procentai gyventojų.
