Specialistai patarė, kaip nepasiduoti nerimui ir neperžengti ribos, siekiant apsaugoti savo vaikus.
Ragina nepasiduoti nerimui
Organizacijos „Gelbėkit vaikus“ psichologė Silvestra Markuckienė atkreipė dėmesį, kad į tokį neeilinį įvykį normalu reaguoti taip, kaip visuomenė ir reaguoja.
„Šis įvykis praktiškai paliečia kiekvieną šeimą, nemanau, kad atsirastų žmonių, sakančių, jog jiems tai – neaktualu. Reaguojant empatiškai, įsivaizduoji, kas nutiktų, jei taip būtų man – tai yra emocijose. Labai priklauso nuo žmogaus, nuo jo gebėjimo tvarkytis su stipriais stresiniais dalykais, kaip jis toliau gyvena kasdienį gyvenimą, kiek gali įsileisti nerimą ir kiek jį gali valdyti“, – „Žinių radijo“ laidoje „Dienos klausimas“ kalbėjo S.Markuckienė.
Psichologė pabrėžė, kad itin svarbu, jog tokios stresinės būsenos netrukdytų kasdieniam gyvenimui ir santykiui su savo vaikais. Pasak jos, svarbu nerimo neužkrauti ir ant vaikų pečių.
„Nors paaugliai turi daugiau gebėjimų susivokti, suprasti ir pačiam sau paaiškinti, kas vyksta, maži vaikai labai sugeria nerimą, perima tėvų emocijas. Mažiausieji viską supranta savaip ir gali net nežinoti, iš kur toks nerimas kyla.
Labai svarbu, kad tėvai galėtų padėti vaikams, padėdami patys sau. Svarbu nurimti ir transliuoti pasitikėjimą, kad ir kas benutiktų. Svarbu transliuoti, kad aš – mama, tėtis, šią situaciją išspręsime. Jei neramūs tėvai, vaikui yra dar nesaugiau“, – aiškino specialistė.
Nepaisant to, psichologė akcentavo, kad šis nerimas turėtų praeiti, nes įtampoje gyventi ilgą laiką žmonės negali.
Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos vadovė Ilma Skuodienė pritarė, kad situacija – neeilinė, o vaiko pagrobimai yra išimtinai reti atvejai.
„Įsibaiminti nereikia, bet akivaizdu, kad, kai pats žmogus negali kontroliuoti situacijos, nerimas kyla. Todėl norisi tėvams į rankas grąžinti tam tikrą sąlyginę kontrolę. Kalbėdami su vaikais, susidėliodami taisykles, susitarimus, dar kartą peržvelgdami takus, kuriais eina vaikai, telefono sekimo programėles, reikėtų dar kartą grįžti prie taisyklių.
Kalbama, kad nerimą turi suaugę, tačiau girdžiu, kad jį patiria ir vaikai. Mokytojai sakė, kad apie tai klasėse kalba mokiniai, klausia, ką daryti, sako besijaučiantys nesaugūs. Tikrai norisi nuraminti – neįsibaiminkime, nusiraminkime, pasikalbėkime.
Pateikėme rekomendacijas, kad vaikai susigrąžintų kontrolę – eitų apšviestais takeliais, o ne per parką, važiuotų autobusais ir išliptų tinkamose stotelėse“, – komentavo I.Skuodienė.
Po mergaitės pagrobimo pasigirdo svarstymų, esą tamsiu paros metu jos nevertėjo išleisti vienos, tačiau I.Skuodienė pabrėžė, kad iš prigimties esame linkę ieškoti kaltų ir nuteisti.
„Neskubu ir kviesčiau visuomenę neskubėti teisti mergaitės artimos aplinkos. Mes nežinome daugelio detalių, todėl skubėti iš pirminių duomenų daryti išvadas nevertėtų“, – „Žinių radijo“ laidoje dėstė specialistė.
I.Skuodienė akcentavo, kad svarbu ne tik bandyti sukontroliuoti vaiką, o susitarti taisykles ir jų laikytis.
Padės tik pokalbis
S.Markuckienė sakė, kad, nors vaikų nesaugumas priklauso nuo tėvų reakcijos, jei visgi jie jaučiasi neramiai, kalbėjimas gali padėti.
„Mes turime žinoti, kad tėvai turi ne kiekvieną dieną suvokiamą užduotį užtikrinti vaiko saugumą, net jeigu jų nėra šalia. Mes tai turėsime padaryti. Vaikas auga, savarankiškėja, bus paauglystė, jis priims savo sprendimus, todėl ta prasme reikia žinoti, ką galime padaryti pagal vaiko amžių, kad įdiegtume įgūdžius, kaip pasirūpinti savo saugumu.
Žmonės apie tai kalba drąsiai, galbūt darželiuose vaikai apie tai nugirsta, todėl dabar pats metas šviesti. Neatsakyti klausimai sukelia daug daugiau nerimo ir klaidingų suvokimų, negu atsakyti. Žinojimas grąžina kontrolės jausmą, kad aš galėsiu, mokėsiu, žinau, ką daryti“, – sakė psichologė.
I.Skuodienė pastebėjo, kad labai svarbus yra vaikų amžius ir raida.
„Bendrai yra apibrėžta, kad mažesnis nei šešerių metų vaikas neturėtų likti vienas be 14 metų vaiko priežiūros. Aišku, netgi kai kurie devynmečiai negali likti vieni ir pasirūpinti savimi. Vaikai turi baimių, įvairių savo polinkių, todėl kiekvienas tėvas žino, kas yra geriausia jo vaikui, ir pagal amžių reikia nuspręsti, ar jis pasiruošęs keliauti vienas. Reikia įsivertinti kiekvieną situaciją.
Idealu, kai po mokyklos į būrelį ar iš jo vyksta ne vienas, o du vaikai. Jei pavyksta su kitais tėvais susitarti, kad vaikai keliautų kartu, yra išvis puiku. Atrodo labai keista ir ne itin svarbu, bet dar kartą reikėtų peržiūrėti vaikų grįžimo vietas. Vaikai yra linkę kirsti kelią, greičiau praeiti pamiške ar pan., todėl svarbu dar kartą sutarti eiti apšviestu asfaltuotu takeliu, pasakyti, kad nereikia skubėti“, – teigė Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos vadovė.
Specialistė vardijo, kad svarbus ir ryšio su vaiku palaikymas. Pasak jos, vieni tėvai priima sprendimą, kad, pavyzdžiui, jo vaikui mobiliųjų įrenginių nereikia, tačiau tuomet svarbu bent laikrodžiai, kad vaikas galėtų susisiekti su tėvais.
Specialistė įsitikinusi, kad galimybė stebėti vaikų judėjimą yra saugumas tiek pačiam vaikui, tiek tėvams.
Svarbu jausti ribas
S.Markuckienė pabrėžė, kad vaiko kontrolė neturėtų būti vardan kontrolės.
„Vaikams gali atrodyti, kad tėvams patinka juos kontroliuoti, jie neturi daugiau ką veikti, tačiau suaugę turi žinoti, kam jiems to reikia, kam jiems sekimo programėlių. Dažniausiai tai yra dėl saugumo – tie dalykai yra svarbūs, tačiau neįmanoma kontroliuoti visų vaiko gyvenimo sferų, ir tai anksčiau ar vėliau teks pripažinti.
Vaikas turi suprasti, kad tėvams ramiau, jei jis, pavyzdžiui, išeinant iš mokyklos paskambina mamai. Vaikams svarbu ištransliuoti, kam tėvams to reikia.
Ypač mažesni vaikai visuomet nori tėvams patikti, kad jie jais didžiuotųsi, todėl jie yra linkę duoti, ko mums reikia, todėl, suprasdami, kodėl reikia skambučio, kad jis yra dėl saugumo, jie yra linkę priimti, jog tai nėra kontrolė dėl kontrolės“, – aiškino psichologė.
I.Skuodienė sutiko, kad reikėtų sekti save ir atpažinti, ar tai nėra obsesinė kontrolė apie pačių tėvų baimę ir nesaugumą.
„Svarbu, kad vaiko sekimas nebūtų obsesinis. Taip, tai yra dėl saugumo ir abipusio pasitikėjimo kūrimo. Turime balansuoti tarp saugumo ir laisvės“, – apibendrino ji.
