2012-aisiais mokytoja Danutė Vidrinskienė sudarė ir išleido knygą „Lietuvos laisvės gynėjas Rimantas Juknevičius. 1991 m. Sausio 13-oji“.
Mokytoja kartu su vyru Zigmu surinko tragiškų įvykių liudininkų pasakojimus, Rimantą pažinojusiųjų atsiminimus, gausybę nuotraukų.
Šioje knygoje yra ir Rimanto bendramokslio Vytauto Juozapavičiaus prisiminimai.
„Mes su Rimantu stovėjome greta. Kai prasidėjo tankų ataka, prisimenu paskutinius draugo žodžius: „Turėsim ką papasakoti anūkams, kaip istoriją kūrėm.
Šios atakos metu žmonių minia mane nubloškė atgal.
Netrukus pamačiau, kad vyrai neša sužeistą žmogų. Kai priėjau, pamačiau, kad tai Rimantas.
Greitosios pagalbos mašinos buvo perpildytos, todėl paprašėme, kad lengvosios mašinos vairuotojas nuvežtų į ligoninę. Aš važiavau kartu.
Rimantas buvo netekęs sąmonės. Kai nuvežėme į ligoninę, nebuvo nei pulso, nei spaudimo. Dar darė operaciją, bet gyvybės išgelbėti nepavyko.
Taip ir netekau geriausio savo draugo, paaukojusio gyvybę už Lietuvos laisvę.
Iš ligoninės šią žinią pirmasis pranešiau jo tėvams“, – prieš tris dešimtmečius Vidrinskams pasakojo Vytautas, Rimanto bendraamžis.
Šią Sausio 13-ąją jis atvažiavo į Marijampolę pagerbti bičiulio atminimą ir prie kapo ilgai bendravo su Rimanto mama Vanda Juknevičiene.
Nors nuo tragiškų įvykių praėjo jau daug metų, šeštą dešimtį skaičiuojantis Vytautas, prisimindamas žuvusį draugą, jautriai išgyvena anų dienų tragizmą.
Kiekvieną Sausio 13-ąją sporto entuziastai, pagerbdami R.Juknevičių, dalyvauja tradiciniame bėgime nuo mokyklos, kurioje mokėsi Rimantas, iki senųjų kapinių.
Sūduvos gimnazijoje (anuomet 6-oji vidurinė mokykla) yra R.Juknevičiui skirtas muziejus, Rimanto vardu pavadinta Marijampolės gatvė, kurioje jis gyveno, jam buvo suteiktas Marijampolės garbės piliečio vardas.
