„Nuo mažens buvau patriotiškai auklėjamas, mano senelis buvo išvežtas į Kazachstano lagerius. Tad jau 1990 m. tapau šauliu, daviau priesaiką ir buvau įtrauktas į specialųjį būrį. Prieš metus buvau grįžęs iš sovietinės armijos. Kadangi ten buvau išminuotojas, gelbėjau žmones, nutariau įsidarbinti gaisrinėje ir toliau padėti žmonėms, patekusiems į nelaimę. Kadangi tuo metu ugniagesiai dirbdavo kas trečią parą, vieną parą dirbdavau gaisrinėje, o dvi skyriau Tėvynės gynimui. Kartu su šauliais saugodavau įvairius objektus, pavyzdžiui, spaustuvę, skulptūras Karo muziejaus sodelyje ir kitus objektus, mokiau šaulius rikiuotės“, – prisiminimais dalijasi S. Slavinskas.
1991 m. sausio 8 d. prosovietinei organizacijai „Jedinstvo“ surengus mitingą prie Aukščiausiosios Tarybos siekiant nuversti teisėtą Lietuvos valdžią, šauliai suskubo į Vilnių saugoti Aukščiausiosios Tarybos. „Sausio 9-ąją aš budėjau gaisrinėje, kai pas mane atėjo šauliai ir paragino važiuoti į Vilnių. Pasakiau, kad šiandien dirbu, o rytoj atvažiuosiu traukiniu. Apie tai sužinojęs tuometis gaisrinės „zampolitas“ man pagrasino, kad jeigu aš važiuosiu į Vilnių, į tarnybą galiu nebegrįžti. Tad, net nelaukęs pamainos pabaigos, surinkau kovinius drabužius ir trenkiau jam po kojomis. Pasakiau sau: „Jei laimėsim – vis tiek grįšiu, na, o jei bus lemta negrįžti – ką darysi...“ Tą pačią dieną nuskubėjęs į traukinį pamačiau, kad čia visą vagoną užėmę šauliai. Iš pradžių Aukščiausiąją Tarybą saugojom iš lauko, vėliau šauliams paskyrė vieną korpusą. Sausio 11-ąją dar kartą davėme priesaiką ginti Lietuvos valstybę ir jos nepriklausomybę,“ – pasakojo S. Slavinskas.
Ši priesaika tapo teisiniu pagrindu ginti valstybės nepriklausomybę ginklu. Parlamento gynėjai ten budėjo savaitėmis ir gyveno smėlio maišais užbarikaduotuose rūmuose, nors jų ginklai buvo tik buteliai su benzinu, medžiokliniai šautuvai ir išsaugoti partizanų ginklai.
Vasario 15 d., jau susikūrus savanorių būriams, S. Slavinskas grįžo į gaisrinę. Jos viršininkui jis atnešė Zigmo Vaišvilos pasirašytą raštą, kad ugniagesys gynė Tėvynę. „Dabar šis raštas eksponuojamas Karo muziejuje“, – sakė S. Slavinskas.
2022 m., ugniagesio gelbėtojo ir skyrininko darbui atidavęs 33 metus, S. Slavinskas atsisveikino su šiuo darbu. Kiek gyvybių yra išgelbėjęs per tą laiką, jis net neskaičiuoja: „Mūsų darbas komandinis, negalima sakyti, kad asmeniškai kažką išgelbėjau...“
Už nepriekaištingą ir pavyzdingą tarnybą jis yra apdovanotas valstybinės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pasižymėjimo ženklus „Ugniagesio gelbėtojo žvaigždė“, už gelbėjimo darbus tarptautinėje pagalbos misijoje potvynio metu Lenkijoje 1997 m. apdovanotas Lenkijos ugniagesių medaliu.
Dabar daugiau laiko jis gali skirti šaulių rengimui: „Prasidėjus karui Ukrainoje, tiek 2014, tiek 2022 metais, susidomėjimas šaulių veikla, ir ypač ginklais, padidėjo, šauliais tapo daug jaunų žmonių. Po kurio laiko šios bangos atslūgsta, tačiau žmogus, pabuvęs šauliu, išeina turėdamas daug žinių ir pirminį pasirengimą. Būdami šauliais jie įgyja ne tik kovinį pasirengimą, bet ir sužino apie veiksmus taktinėje aplinkoje, įgyja pirmosios medicinos pagalbos žinių, be to, dalijuosi žiniomis ir kaip gaisrus gesinti, ir skęstančius gelbėti.“
Beje, S. Slavinsko žmona ir sūnus taip pat šaulių gretose. „Palengva įsitraukę į šią veiklą, jie dabar labai intensyviai bendrauja ir draugauja su šauliais“, – sakė jis.
Pasak S. Slavinsko, ugniagesio gelbėtojo patirtis irgi niekur nedingo. „Šios žinios visada praverčia. Be to, niekada nepraeisiu pro šalį, jei žmogui nutiko nelaimė. Nesvarbu, net jei ir neblaivus gulėtų gatvėje. Visada iškviesiu greitąją medicinos pagalbą ir palauksiu medikų“, – sakė jis.
„Po Sausio 13-osios visi Parlamento gynėjai tapome draugai. Nors daugelis išsibarstė po pasaulį, bet bendravimas nenutrūko. Žinoma, gynėjų likimai įvairiai susiklostė. Tačiau tuomet mus stipriai suvienijo patriotizmas ir užviręs kraujas dėl to, ką okupantai padarė prie Televizijos bokšto. Prisiminus Lietuvos istoriją galima teigti, kad kiekvienai lietuvių kartai tenka išgyventi po karą. Noriu tikėti, kad mūsų kartos karas buvo tada, prieš 33-ejus metus, Sausio 13-ąją. Džiaugiuosi, kad šiandien žmonės aktyviai palaiko Ukrainą, kad iškilus pavojui sugeba susivienyti. Tad linkiu visiems neprarasti vienybės, draugiškumo ir nepamiršti, kad dūšioje esame lietuviai“, – linkėjo šaulių Garbės sargybos kuopos vadas.
