Iš karto po nelaimės viename iš Vilniaus daugiabučių prabilo sprogimą ir gaisrą galimai sukėlusį ir dėl to žuvusį vyriškį pažinoję žmonės – anot jų, šio tragiško įvykio auka buvo labai keistas ir užsidaręs žmogus, į namus nešdavosi šalia šiukšlių konteinerio rastus daiktus, svaidydavosi kaltinimais ar net grasinimais kitiems savo kaimynams.
„Daug kas mano, kad šitaip Juozas pasitraukė iš gyvenimo. Tai galėjo būti ne nelaimingas atsitikimas, o savižudybė. Žmogus tikrai turėjo problemų su psichine sveikata. Tikrai toks žmogus galėjo ir netyčia kažką padaryti, bet, matyt, galėjo ir pasitraukti“, – anksčiau portalui lrytas.lt teigė daugiabutyje gyvenusi Marija.
Savivalda – bejėgė?
Buvęs sostinės Lazdynų mikrorajono seniūnas, Seimo narys Algis Strelčiūnas „Žinių radijo“ laidoje „Dienos klausimas“ aiškino, kad sąmoningi turėtų būti ir patys namo gyventojai – jeigu pastebi žmogų, kuriam galimai reikia pagalbos, svarbu neužsimerkti.
„Svarbiausia, kad mes nepaliktume žmonių vienišų, kurie yra šalia, ir kartais mes turėtume su jais pasisveikinti, užeiti, paskambinti, nes gali bet kada įvykti toks įvykis, kaip įvyko Viršuliškėse.
Mes turime pagalvoti apie būstą, kuriame gyvename, ypač, kai gyvename daugiabutyje, kad visos tos patalpos, kurias mes turime, yra mūsų visų – ne tik tas butas, kuriame mes įsikūrę. (...) Jeigu galvosime, kad užsidarysime tik savo bute ir viską išspręsime, tai taip nėra“, – teigė parlamentaras.
Tiesa, A.Strelčiūnas pripažįsta, kad kartais kaimynystėje gyvena ir itin agresyvių žmonių, kurių aplinkiniai tiesiog bijo. Tada, pasak jo, geriausia pagalbos kreiptis iš šalies.
Politikas kelia ir kaimynų atsakomybės klausimą – jo manymu, žmonės turi būti aktyvesni, nes tik nuo jų priklauso, ar situacija pajudės į priekį.
„Kai kurie vartoja alkoholį, narkotines medžiagas, triukšmauja, tai tiesiog kartais nekreipdami dėmesio į tai mes galime turėti tokių nelaimingų atsitikimų kaip Viršuliškėse. Tai siūlyčiau nebūti abejingiems – jei pokalbis su kaimynu neįvyksta, reikėtų paskambinti bendruoju pagalbos telefonu 112“, – patarė Seimo narys.
Pasak buvusio Lazdynų seniūno, tokiu atveju atvažiavę pareigūnai galėtų tą žmogų nukreipti į specialistus, į socialinių paslaugų centrą ar išsiaiškinti jo problemas, taip pat galima kreiptis ir į seniūniją.
Savo ruožtu Akmenės rajono meras Vitalijus Mitrofanovas laikėsi griežtesnės pozicijos. Jis prisipažino, kad vos išgirdęs kalbas apie neva keistą kaimyną, nustebo, kodėl nelaimės priežasčių ieškoma „formaliuose dalykuose“.
„Aš taip ir numaniau, kad taip galėjo būti, kad tiesiog žmogus, turintis psichinę ar protinę negalią, nepakankamai adekvatus. Ir mes, savivaldybės, su šituo dalyku vargstame jau labai seniai.
Alkoholis yra vienas dalykas, bet kai žmonės turi psichinę ar protinę negalią, tai aišku, visi čia kovojame už žmogaus teises, mes negalime per prievartą išvežti gydytis, kad čia yra žmogaus absoliuti teisė, bet kas dabar pasakys, kas visų šitų, kuriems įvyko nelaimė, kur įvyko mirtini atvejai, kur dabar tas teises padėti?“ – svarstė Akmenės rajono meras.
V.Mitrofanovo teigimu, savivalda šiuos klausimus kelia jau labai seniai, ne kartą kalbėjosi ir su Socialinės apsaugos ir darbo ministerija.
„Kad nėra priverstinio gydymo, reikia eiti per teismus, reikia priteisti globą, koks teisėtas asmuo turi teisę jam atstovauti. Tokio žmogaus jūs į teismą neprisikviesite – jis neateis ir jis neturės ir globotojo. (...)
Aš savo šeimoje turėjau problemą su uošviu, kuriam irgi nuo persigėrimo prasidėjo demencijos, mes su žmona važiavome, įkalbinėjome, kad jis nuvažiuotų į slaugą, išsivalytų, išsigydytų, nes perdėto alkoholio vartojimo pasekmės paveikė ir psichologiją.
Kaimynai irgi sakė, kad jis susikūrė laužą, balioną, tai žmonės net ne dėl savo kaltės, o dėl ligos elgiasi neadekvačiai, ir mes šalia, visuomenė, žiūrime į žmogaus teises, reiškia, negalime jo gydyti“, – aiškino meras.
Jeigu žmogus iš tiesų turi rimtų psichikos sveikatos sutrikimų ir neturi artimųjų, kurie juo rūpintųsi, pasak V.Mitrofanovo, savivalda taip pat yra bejėgė.
„Aš manau, kad įrankių šiandien tikrai tam nėra savivaldoje – aš vis galvojau, kada mes pradėsime apie tai kalbėti, kad šiandien žmonės su psichine negalia, kurie tikrai yra neveiksnumo lygmenyje, ir giminės, artimieji nesirūpina, nėra, kad kažkas juo galėtų pasirūpinti.
Mes negalime jo per prievartą gydyti, galų gale, tie pavyzdžiai nėra masiški, jų yra kiekvienoje savivaldybėje“, – kalbėjo Akmenės rajono meras.
Pasak jo, nors yra socialinių darbuotojų, įvairių atvejo vadybininkų, akivaizdžiai sergantį žmogų paprasčiausiai reikia gydyti.
„Jei alkoholikai pripažįsta, kad jie yra alkoholikai, tai jie dar turi viltį išsigydyti, bet tas, kuris sako, kad ne, aš ne alkoholikas, tie yra sunkiausi, ir mes matome, kad taip yra.
Reikėtų vis dėto įkurti tam tikras komisijas, yra gi medikai, kurie gali nustatyti tam tikrą demenciją, kad teismo įsakymu kažkokiu būdu priteistų galimybę jam atstovauti, nes mes turime dar didžiulę duomenų apsaugą. Aš suprantu, kad šitoje vietoje artimieji irgi sunkiai išgyvena, būna, kad nesusitvarko. (...) Jeigu jis neturi globos ir jį reikia gydyti, šiandien savivalda įrankių praktiškai neturi“, – komentavo V.Mitrofanovas.
„Viskas vyksta būrimo būdu – vat užburk, būk geras, gydykis, bet tai neveikia, ir tai kelia žmonėms pavojų, žmonės keliasi gyventi į kitus butus“, – pridūrė meras.
Bendruomenes ragina netylėti
Pilietinės visuomenės instituto direktorė Ieva Petronytė tuo metu svarstė, kad vieno recepto šios problemos sprendimui visgi nėra – kiekvienas atvejis yra individualus ir reikalauja skirtingos reakcijos.
„Vieną kartą klausantis situacijos atrodo, kad institucijos tikrai galėtų padėti su agresyviai nusiteikusiais, gatvėse vaikštančiais žmonėmis susitvarkyti visuomenei, kad ji galėtų jaustis saugi. Iš kitos pusės, valstybė turbūt irgi neturi rankų, ir turbūt mes ir nenorėtume, kad turėtų, absoliučiai kiekvianame bute, matant kiekvieną žmogų, vertinti jo psichologinę būklę.
Jei galvotume plačiau, mes tada lendame į totalitarinius režimus, ir tas kiekvieno prievartinis ištestavimas būtų nebe laisvos visuomenės elementas. Surasti teisingą ir protingą ribą yra didelis uždavinys“, – aiškino I.Petronytė.
Pasak Pilietinės visuomenės instituto vadovės, šioje situacijoje yra ir tam tikra pilkoji zona – vieniems kaimynams galbūt atrodo, kad šalia esantis žmogus yra per daug keistas ir kelia grėsmę, o kitiems taip visiškai neatrodo ir jokių įtarimų nekyla.
„Nesinori marginalizuoti žmonių, kurie tiesiog yra vieniši aba gyvena vieni, galbūt jų elgesys nėra toks pat, kaip visų kitų, ir tai nebūtinai yra tiesioginė grėsmė. Taip, kartais tai yra grėsmė, bet nebūtinai automatiškai. Tai tokio perdėto gal net persekiojimo norėtųsi vengti“, – pažymėjo I.Petronytė.
Specialistė pastebėjo ir tai, kad mes, kaip visuomenė, esame sueižėjusi, nebematome vieni kitų.
„Tai nereiškia, kad mes čia turime pulti lįsti pas kaimynus, kurie su mumis nebendrauja, į butus, reikalauti su mumis švęsti šventes, bet reikėtų tiesiog glaudesnio ryšių užmezgimo, kartais etiketinio, ypatingai gyvenant daugiabučiuose, kada tikrai ne visi kaimynai tarpusavyje sveikinasi ir kitą kartą nebūtinai gausi atsakymą.
Tai norisi glaudesnio visuomenės ryšio ir supratimo, kad mes esame kartu, ypač tokiame geopolitiniame kontekste“, – sakė ji.
Dėl visuomenės bendradarbiavimo sutiko ir Akmenės rajono meras V.Mitrofanovas.
„Mes Akmenėje turėjome tokį atvejį, kai garaže susisprogdino žmogus, nužudė savo brolį ir brolio žmoną, kurie ieškojo, kur jis dingo. Bet kas įdomu – (...) kartais pati bendruomenė susitaiko. Kai mes pradėjome aiškintis, visi žinojo, kad jis gamino sprogmenis, kad čia jo hobis, ir visi tylėjo, policijai niekas nepranešinėjo. (...)
Šitoje vietoje manau, kad tas bendruomenės tylėjimas yra problema. Galiu pasakyti, kad tie, kurie grasinasi nužudyti, dažniausiai to nepadaro, bet pavojingiausi tie, kurie tyliai kažką daro ir sunku nuspėti jų veiksmus“, – dalijosi politikas.
Pasak I.Petronytės, problemą galima būtų spręsti dviem keliais.
„Viena vertus, ką ir meras kalbėjo, apie įstatymų savivaldai tam tikrų teisių suteikimą, bet vėlgi, su ribomis, kad tai būtų aiškūs agresijos atvejai, ligos, kai iš tikrų reikia tos pagalbos žmonėms ir bendruomenei.
Antrasis kelias yra bendruomeniškumo stiprinimas, nes be to mes turbūt niekur neišeisime. Kodėl tos visuomenės nėra glaudžios, čia to paties sovietmečio palikimas, kai yra nepasitikėjimas tarpusavyje, slėpimasis, vienas kito vengimas, nes gal čia mane įskųs.
Tai bandyti atkurti laisvos visuomenės bendrystę ir ją sustiprinti yra esminis momentas“, – įsitikinusi Pilietinės visuomenės instituto vadovė.
