Procedūra paprasta – sudėtingai gyvenančiose šeimose augantys vaikai savo kalėdinių dovanų norus įvardija socialiniams darbuotojams ar kitiems specialistams, o geros valios žmonės tas dovanas gali nupirkti ir asmeniškai nuvežti pasirinktam vaikui.
Šio projekto vadovė Ramunė Baltaduonienė džiaugiasi, kad socialinė atsakomybė Lietuvoje vis auga, ir priduria, kad iki šiol nėra buvę metų, kai kurio nors vaiko svajonė būtų neišpildyta.
Rezultatas viršijo lūkesčius
Virš 120 000 – tiek svajonių per beveik 14 metų jau pavyko įgyvendinti. Šią iniciatyvą dar 2010-aisiais sumanė pusbroliai Julius Gregorauskas ir Andrius Čepkus.
Kaip naujienų portalui lrytas.lt pasakojo projekto vadovė R.Baltaduonienė, tada jie buvo vos dvidešimt kelerių metų sulaukę vyrukai, nusprendę kopti į aukščiausią Europos kalną – Monblaną.
„Bekopiant juos užpustė sniegas, prasidėjo didelė pūga. Kalnuose kyla visokių minčių – nežinai, ar pavyks nusileisti, ar nepavyks, ir jie tada nusprendė, kad jei viskas bus gerai, jie grįžę namo padarys kokį nors gerą darbą. Taip jie nusprendė įkurti „Vaikų svajones“.
Kadangi abu pusbroliai yra iš IT sferos, viskas ir prasidėjo būtent nuo internetinio puslapio – jie kreipėsi į Vilniaus miesto socialinės paramos centrą, papasakojo apie savo idėją, kad norėtų pagelbėti vaikams iš tų šeimų, kurios negali sau leisti kalėdinių dovanų.
Tada prasidėjo projektas su keliais šimtais vaikų svajonių. Vilniaus miesto socialinės paramos skyrius, aišku, pakraipė galvomis, bet sakė pabandyti – jei pavyks, tai pavyks. Visos svajonės buvo išpildytos“, – prisiminė R.Baltaduonienė.
Netrukus pradėta bendradarbiauti ir su kitomis organizacijomis, dienos ir socialinės paramos centrais. Pasak „Vaikų svajonių“ projekto vadovės, per 14 gyvavimo metų iniciatyva stipriai išaugo ir įgijo naujų formų.
„Jau kelerius metus turime ne tik vaikų Kalėdas, bet ir projektą „Vaikai su (ne)GALIA“ – metų eigoje padedame vaikams per edukaciją, mokslą, sportą, dailę, muziką.
Norime parodyti, kad vaikai, kurie galbūt sėdi neįgaliojo vežimėlyje, žaidžia ir tenisą, netgi slidinėja, vaikai su stuburo traumomis bėgioja, silpnaregiai ar neregiai vaikai sportuoja, žaidžia golbolą, plaukia.
Kitas projektas – „Labas, rugsėji“ – yra skirtas pasiruošti mokyklai. Perkame kuprines, kanceliarines prekes, apmokame būrelius. Dienos centrai mažuose miesteliuose yra labai svarbus traukos centras – čia vaikai ne tik gauna šilto maisto, bet ir įgyja socialinių įgūdžių. Socialiniai darbuotojai padeda paruošti pamokas, pagelbėja kitose veiklose“, – aiškino R.Baltaduonienė.
„Jeigu tu esi iš daugiavaikės šeimos ir tavo šeimoje yra 5–6 vaikai, turime ir dvylikos asmenų šeimą, kuri dalyvauja „Vaikų svajonėse“, ten tau leidžiama būti vaiku, ten nebeprivalai prižiūrėti savo mažojo brolio ar sesės“, – pridūrė ji.
Pasak R.Baltaduonienės, nuo pat projekto pradžios dar 2010-aisiais, dar nėra buvę tokių metų, kai kuri nors svajonė būtų neišpildyta.
„Nė viena svajonė nebūna užmiršta, nebent mes nesužinome iš socialinių darbuotojų, kad dingsta pildytojas ir svajonė nepasiekia vaiko. Bet kadangi tokių laiškų ir signalų negauname, galiu drąsiai teigti, kad kalėdiniu laikotarpiu visos svajonės yra įgyvendinamos“, – pabrėžė pašnekovė.
Svajones savanoriai priima bendradarbiaudami su dienos centrais, mokyklomis, seniūnijomis. Tam, kad jos pasiektų visuomenę, talkina savanoriai – socialiniai darbuotojai.
„Spaudoje mes dažnai matome baugias istorijas, kodėl į vieną ar kitą atvejį nereagavo socialiniai darbuotojai. Pas mus dalyvauja 1600 socialinių darbuotojų, jie dirba kaip savanoriai, ir aš turbūt už 99 procentus galėčiau guldyti galvą – jie yra patys nuostabiausi, kurie net savo laisvu po darbo metu rūpinasi tais vaikais, išmoko juos nusiprausti, pasigaminti valgyti, pasirūpina.
Jie surenka vaikų svajones ir norus, įkelia į mūsų sistemą, o kai mes pasižiūrime, ar tikrai svajonė gražiai, korektiškai aprašyta, įsitikiname, kad tikrai vaikas neprašo neįmanomų dalykų, tos svajonės nugula mūsų debesėliuose.
Ir tada pildytojai pamatę, kad jau startuojame, atsidarę mūsų puslapį, renkasi debesėlius pagal metus, svajones, miestą, rajoną. Atsidaro langelį, palieka savo kontaktus ir gauna visą susijusią informaciją su tuo vaiku. Mes žinome tik vaiko metus, vardą ir iš kur jis yra“, – dėstė „Vaikų svajonių“ projekto vadovė.
Kiekvienas vaiko svajonę išpildyti panoręs žmogus su vaiku gali susitikti ir dovaną jam įteikti asmeniškai. Pasak R.Baltaduonienės, šia proga naudojasi tikrai didelė dalis svajonių pildytojų.
Vizitas, pakeitęs vienos šeimos gyvenimą
Yra ir tokių istorijų, kurios tiek pačiai R.Baltaduonienei, tiek ir socialiniams darbuotojams atmintyje įsirėžia ypač ilgam.
„Prieš kelis metus buvo įvykis, kai Vilniaus mieste berniukas augo su mama, ir socialiniai darbuotojai jau turėjo spausti raudoną mygtuką, kad tas vaikinas turi būti paimtas iš mamos, nes mama vartojo alkoholį, nesirūpino, o kai ateidavo socialiniai darbuotojai, vaiką rasdavo net palindusį po lova.
Viena moteris nupirko kalėdinę dovaną, pasirinko ją įteikti asmeniškai, nuvažiavo, bet pamatė, kad kažkas ne taip. Ji pradėjo rūpintis ne tik tuo berniuku, bet ir mama – pasamdė berniukui korepetitorius, mamą užrašė į visokias grupes, kad tik ji nustotų gerti, pabandė surasti jai darbą.
Ir kai aš praeitą pavasarį pasikalbėjau su socialine darbuotoja, ji pasakė, kad šitą šeimą jau brauksime iš sąrašo, nes vaikinas labai gerai mokosi, mama susitvarkė su visomis priklausomybėmis, ir štai – vienos moters dėka pasikeitė dviejų žmonių gyvenimas.
Tai visada prašau, kad svajonių pildytojai patys dalyvautų, atvažiuotų, nes jie ne tik atvažiuos su kamuoliu, lėle ar striuke, bet gali užsimegzti ir labai gražios draugystės“, – pasakojo projekto vadovė.
Tačiau, pasak R.Baltaduonienės, būna visko – kartais dėl prastų oro sąlygų dovanų įteikimą perima socialiniai darbuotojai, o noro pildytojas sulaukia jau grįžtamojo ryšio.
„Praeitais metais užpustė visus kelius, tad pasiekti kokį nors kaimelį tikrai buvo gana sudėtinga. Turime partnerį, kuris suteikia galimybę nemokamai išsiųsti visas svajones, užtenka nunešti į paštomatą. Tada socialiniai darbuotojai įteikia ir tada jau pildytojas laukia grįžtamojo ryšio“, – pasakojo ji.
Tiesa, pačios vaikų svajonės – gana žemiškos: dažniausiai jie nori žieminių batų, striukės, ausinių ar tiesiog lėlės.
„Mes prašome, kad socialiniai darbuotojai paklaustų pačių vaikų, ko jie nori – paaugliai sako, kad nori batų ar striukės, ausinių, paspirtuko, riedlentės ar power banko (angl. išorinės baterijos).
Daug kas stebėdavosi, kodėl vaikai nori power banko – mes visi turime gerus telefonus, kurie gali neišsikrauti ir visą parą, o tie vaikai dažniausiai turi tokius telefonus, kurie gali išsikrauti jau ir belaukiant geltono autobusiuko.
Arba jeigu tu gyveni su 5 ar 6 broliais ir sesėmis, gyveni viename kambaryje ir nori turėti savo ramų kampą, ausinės yra ta priemonė, kuri tau padeda pabūti su savimi“, – kalbėjo R.Baltaduonienė.
Dukrą auginanti paauglė paprašė striukės
Šiemet projekto atstovai pastebėjo ir neįprastą tendenciją – nepasiturinčiose šeimose augantys vaikai vis dažniau nori „pasikultūrinti“ ir prašo, pavyzdžiui, bilietų į teatrą.
„Vaikai rašo, kad gyvenime nėra nė karto buvę teatre, arba buvo kine ir norėtų dar kartą nuvažiuoti. Net iš mažesnių miestelių vaikai rašo, kad mes tikrai nuvažiuosime į Vilnių, Kauną ar Klaipėdą“, – stebėjosi R.Baltaduonienė.
Vaikai, pasak jos, dažnai norėtų ir mobiliųjų telefonų ar kompiuterių, tačiau tokių norų kol kas nuspręsta neįgyvendinti.
„Mes atsižvelgiame ir į pildytojus – kiek Lietuvoje yra pildytojų, kurie galėtų padovanoti naują kompiuterį? Vaikams mes prašome naujų daiktų, todėl, kad šitie vaikai niekada neturėjo galimybės arba mažai turėjo galimybių gauti naują, tik jiems skirtą daiktą.
Kai tu augi daugiavaikėje šeimoje, dažniausiai daiktus paveldėji iš vyresnių brolių ar sesių, o net ir jie ne visada turi naujus daiktus – gali gauti jų iš labdaros ar dėvėtų drabužių parduotuvės. O dabar vaikas gauna naują ir tik jam skirtą daiktą“, – aiškino projekto vadovė.
R.Baltaduonienė papasakojo ir apie šiemet sulauktą jaunos mamos norą – gauti žieminę striukę.
„Šiemet turėjome tokią svajonę – 16 metų mergina, kuri pati augina metukų amžiaus mergytę, paprašė striukės. Mano vyriausiai dukrai irgi yra 16 metų – aš pasižiūrėjau į ją ir pagalvojau – na ir kas, kad 16 metų, ji vis tiek dar yra vaikas.
Tai yra nuostabi mergaitė, kuri išsikraustė gyventi atskirai į socialinį būstą, pati labai rūpinasi savo dukryte ir dar mokosi“, – sakė R.Baltaduonienė.
Pasak jos, prie „Vaikų svajonių“ pildymo noriai prisideda ir verslai, kurie vardan kilnaus tikslo netgi atsisako kalėdinių verslo dovanų.
„Socialinė atsakomybė, parama ir labdara Lietuvoje auga, ir ne tik verslas, bet ir biudžetinės, valstybinės įstaigos prisideda prie vaikų svajonių išpildymo. Tarkime, senelių namai mums per pyragų dieną pervedė 100 eurų.
Tai jiems yra dideli pinigai. Kitas sakys „kas čia tokio“, bet kai tu gauni tai iš senelių, kuriems ir patiems reikalinga pagalba, čia yra nuostabu“, – kalbėjo R.Baltaduonienė.
