„Liūdna žinia iš Miško brolių draugijos. Netekome Albino Kentros, neeilinio žmogaus,kuris savo gyvenimą paskyrė Lietuvai. Jos laisvei. Ačiū už viską. Albinas su savo video kamera fiksavo valstybės gyvenimą, jos svarbiausius įvykius. Kai žmogaus gyvenimas ilgas ir kupinas veiklos – nelengva viską išvardinti. Laisvės kovų dalyvis, naujausiųjų laikų Lietuvos istorijos metraštininkas, Vyčio Kryžiaus ordino kavalierius, Laisvės premijos laureatas, Miško brolių draugijos steigėjas Albinas Kentra“, – savo feisbuko paskyroje rašė Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) narė Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė.
Taip pat Seimo narė pasidalino savo asmeniniu įspūdžiu.
Mano pažintis prasidėjo prieš ~ 15 metų, sausio dienomis atsitiktinai užėjus į Totorių gatvėje esančius Miško brolių namus, ekranuose rodė sausio 13osios video, kuriuos pats tuomet filmavo ir tie kadrai apskriejo pasaulį. Jo sklandus ir tikslus pasakojimas ne tik apie tas dienas, bet ir planai dėl Miško brolių namų, privertė suklusti.
Jo svajonė buvo – Laisvės kovų istorijos centras/muziejus, kuris būtų gyvas, patrauklus visuomenei, kuriame tilptų biblioteka, video peržiūrų erdvė, archyvas. Ir dar daug visko. Labai džiaugiuosi, kad po ilgo laiko, vis tik pagaliau sprendimas priimtas ir Miško brolių namai bus. Kuruojami Karo muziejaus. Albinas tai dar spėjo sužinoti. Viliuosi, kad jam tapo lengviau, kad jo kūdikis gyvens.
Auginkime jį! Būna jausmas, išėjus žmogui, kad nespėjom kažko. Galbūt buvo galima padaryti dar daugiau, padėkoti ryškiau. Bet man ramu. Ir dėl Miško brolių namų ir dėl to, kad prieš keletą metų, kai vadovavau Laisvės premijos komisijai, paskyrėme ją Albinui. Dalinuosi tuomet pasakyta kalba: Gerbiamieji iškilmingo posėdžio dalyviai, šiemet švęsime brangią sukaktį – Kovo 11-osios Lietuvai 30.
Apgynėme ją prieš 29 metus – visada būsime dėkingi tiems, kuriems ta diena buvo paskutinė, niekada nepamiršime ir pasakosime vaikams, koks stebuklas tuomet įvyko. Norime, kad mūsų valstybė būtų gyva, kad ji augtų, gyventų ir išliktų. Mes pažįstame išorės priešus – ilgus šimtmečius ten beveik niekas nesikeičia. Laimei, esame dar labiau budresni ir besistengiantys stiprinti savo gynybą ir atsparumą. Mes žinome ir priešus viduje – pasitaikantis abejingumas, godumas, atjautos stygius, nepasitikėjimas aplink esančiais.
Tai trukdo mūsų valstybei tapti sėkmingesnei. Mums reikia stipresnės kovos dvasios ir tikėjimo, kad kiekvienas galime prisidėti prie laimėjimo, nes iš visuomenės, kurioje pradeda tarpti nepasitikėjimas, labai lengva atimti Valstybę. Per okupaciją Lietuva išsaugojo valstybingumo svajonę, nes buvo drąsių, ryžtingų, kraštą ir jos žmones mylinčių žmonių. Albinas Kentra buvo vienas tų, kuris neprarado tikėjimo ir pasitikėjimo Lietuvos praeitimi ir ateitimi. Prieš 15 metų sausio 12 dienos vakare ėjom su bičiuliaisVilniuje Totorių gatve, kur atvertos pastato durys kvietė užeiti vidun.
Ant betoninių grindų ir tarp plikų sienų būriavosi žmonės. Čia Albinas Kentra buvo įrengęs savo videoarchyvų peržiūrą, skirtą Sausio 13-ajai. Taip pirmą kartą Miško brolių namuose sutikau gerbiamą Albiną, kuris nustebino savo energija, sklandžiu ir tiksliu pasakojimu. Jis minėjo, kaip tomis dienomis anglų kalba jam teko duoti interviu užsienio žurnalistams apie Rusijos agresiją Lietuvoje. Pasakojo, kad jo filmuoti kadrai per žinių tarnybas apskriejo pasaulį. Tokia buvo mano pirmoji pažintis su Albinu Kentra.
Šioje salėje yra žmonių, kurie jį kaip bičiulį ir bendražygį pažįsta kur kas ilgiau. Komisijai paskelbus, kad jis tampa Laisvės premijos laureatu sulaukiau daug džiaugsmo ir sveikinimo žinučių. Tai ir jo kraštiečiai šilališkiai, ir akademinės bendruomenės bendradarbiai, ir Kovo 11-osios signatarai. Albinas gimė 1929 metais Gūbrių kaime, Šilalės apylinkėse, Onos ir Juozapo šeimoje.
Juozapas buvo tų laikų inovatyvus ūkininkas, taip pat jis turėjo norą, kad Šilalė taptų mūriniu miesteliu, todėl savo lėšomis nupirko žemės sklypą, kuriame buvo molio, tinkamo plytoms gaminti. Mama, gimusi Čikagoje, buvo šeimos šerdis, ji įvairiapusiškai ugdė ne tik savo, bet ir kaimynų vaikus. Pavyzdžiui, rengdavo literatūrines popietes, kur buvo skaitomi Vakarų Europos rašytojų kūriniai.
Jai labai svarbi buvo Lietuvos istorija, ir, savaime suprantama, Lietuvos ateitis. Todėl labai sąmoningai pasirinko ne pasitraukti iš Lietuvos, o pasilikti ir ginti ją nuo okupacijų. Pasipriešinime dalyvavo visa šeima: keturi sūnūs tapo partizanais, dvi dukros ir pati mama – ryšininkėmis. Albinas buvo jauniausias, 16 metų davė priesaką Šilalės miškuose, lygiavosi į savo brolį Joną Kentrą-Rūtenį. Jis buvo Butigeidžio rinktinės vadas, Žemaičių apygardos štabo narys. Garsėjo kaip griežtas ir teisingas partizanas.
Visos šeimos likimas niūrus. Albinas Kentra sovietų kaip nepilnametis buvo nuteistas 10 metų lagerio. Už Uralo kalnų iš Karabaso į Spasko lagerį su kitais kaliniais buvo kelias dienas varomas pėsčiomis. Šiame lageryje kalėjo rusų rašytojas Aleksandras Solženycinas, įvairių tautybių inteligentai – diplomatai, mokslininkai, gydytojai, kultūros žmonės. Iš lagerio Albinas per klaidą išėjo kita pavarde, todėl galėjo įstoti ir baigti Vilniaus universitetą – anglų kalbos ir literatūros studijas. Čia prasidėjo kitokia jo kova.
Įkūrė anglų kalbos audiovizualinį centrą, kuriame studentai galėjo mokytis užsienio kalbų, klausytis laisvojo pasaulio radijo laidų. Tai buvo pasipriešinimo veikla prieš sovietinę okupaciją, siekis tinkamai išmokyti studentus užsienio kalbų, atidaryti langą į Vakarų pasaulį ir bent trumpam išvaduoti iš sovietinės propagandos. Universiteto laikotarpis žymi ir pastangas įtvirtinti Lietuvos kultūrą. Albino užsispyrimo ir sumanumo dėka pogrindiniais būdais geriausiais lietuvių dailininkų darbais buvo išpuoštas Vilniaus universitetas. Tai išlikę iki mūsų dienų.
Albiną Kentrą – žmogų su kamera – matome beveik visuose istorinės atminties renginiuose. Bet ne ant scenos, sakantį kalbas, nors pasakyti jis tikrai turi ką. Matome jį su vaizdo kamera kuriantį archyvą Lietuvai. Fiksuoti Lietuvos kultūros įvykius pradėjo daugiau nei prieš penkiasdešimt metų, jo dėka yra puikios medžiagos iš Vilniaus universiteto 400-ųjų metų paminėjimo. Prasidėjus Atgimimui dauguma susibūrimų, mitingų, vedusių į Lietuvos Nepriklausomybę, yra išsaugoti Albino videojuostose.
Sukaupta virš 20 tūkst. valandų filmuotos medžiagos. Sausio 13-osios išvakarėse užfiksuotas Spaudos rūmų šturmas iš televizijos ekranų pasiekė visą pasaulį. Tai buvo itin svarbus darbas, kaip ir jo kreipimaisi į Vakarų valstybių vadovus. Puikiai mokėdamas keletą užsienio kalbų, dėl Lietuvos laisvės reikalo jis rašė laiškus Jungtinės Karalystės, Vokietijos, Japonijos vadovams, iš jų gavo ir atsakymus.
Albinas Kentra yra Miško brolių namų vienas iš kūrėjų. Užsienio lietuviai, kiti rėmėjai aukojo šiam projektui lėšas. Pastatas prikeltas iš griuvėsių, ir labai tikiuosi, kad jame galiausiai bus galima įgyvendinti gražią ir labai svarbią misiją – įrengti atvirą visuomenei istorinės atminties centrą, kuriame būtų vaizdo, dokumentų archyvas, biblioteka.
Šiandien ši medžiaga pasaulio istorikams žinoma dėka Albino Kentros. Johanesas Rasmusenas iš Danijos, Baltijos iniciatyvos ir tinklo, skirto vieni kitų pažinimui tarp šalių ir vienijančio 140 muziejų bei organizacijų, kūrėjas, sako, kad Albinas Kentra yra vienas geriausių savo šalies ambasadorių, per kurio asmeninę istoriją Vakarų Europos valstybės suprato Baltijos šalių patyrimus. Laiminga valstybė, kurioje yra tokių žmonių kaip Albinas Kentra – darbštus, drąsus, po išbandymų atsitiesęs ir atradęs savo pašaukimą.
Jo pasirinkimas skirti savo laiką Lietuvai nebuvo vienkartinis projektas, tai yra jo gyvenimo kasdienybė. Laiminga valstybė, kurią gynė 1863 metų sukilėliai, Nepriklausomybės kovų dalyviai, partizanai, Sausio 13-osios laisvės gynėjai – neabejingi žmonės. Jie, jų pavyzdys atvedė į Kovo 11-osios Lietuvą.
Užvakar per LRT televiziją girdėjau užduotą klausimą brazilei, kuri atvažiavo čia mokytis lietuvių kalbos. Jos klausė:kokia pirma mintis šauna, kai išgirstate „Lietuva“. Ji atsakė – laisvės ieškotojai, laisvės siekiantys. Tai bene gražiausia ir, manau, taikliausia asociacija.
Vis svarstome, kas galėtų būti šiuolaikinės Lietuvos identitetas, atspirties taškas. Yra sakančių, kad kovojanti partizanų Lietuva negali juo būti, nes visas pasakojimas galiausiai baigiasi bunkeriu, skausmu ir kentėjimais. Negaliu pritarti tokiai nuomonei, nes laisvės kovas, kaip ir Sausio 13-osios kovą, matau kaip tikėjimą, drąsą, veržlumą ir galiausiai pergalę.
Ir nuo mūsų priklausys, ar mes pasirinksime kalbėti tik apie skausmą, ar vis dėlto suprasdami ir užjausdami sugebėsime matyti pergalę ir pasididžiavimą. Į pergales veda drąsa, darbas ir jausmui atvira širdis. 2019-aisiais Lietuvą džiugino jos talentingi žmonės – nuo Venecijos liūtų ir operos scenų iki pasaulio plaukimo baseinų bei smiginio taikinių.
Manau, kad čia atsispindi tos pačios savybės, kurios lydėjo mus šimtmečius: drąsa – pasipriešinti blogiui arba pakeisti ką nors aplink save; darbštumas – puoselėti žingeidumą ir nepasiduoti, nors būna be galo sunku; jausmui atvira širdis – užjausti bei padėti silpnesniems, dovanoti aplinkiniams džiaugsmą, gebėti kurti. Ačiū laisvės gynėjams, ačiū Albinui Kentrai, žmogui su kamera, už drąsą, darbštumą ir atvirą širdį. Ačiū už laisvę, nes tai yra labai gražus dalykas.
Šalies vadovai pareiškė užuojautą dėl partizano A. Kentros mirties
AŠalies vadovai antradienį pareiškė užuojautą dėl partizano, Laisvės premijos laureato, Vilniaus universiteto istorijos vaizdo metraštininko, pedagogo Albino Kentros mirties.
Premjerė pažymėjo, kad A. Kentra buvo žmogus, atsidavęs kovai vardan Lietuvos laisvės.
„A. Kentros ir visos jo šeimos istorija, besąlyginis atsidavimas Tėvynei ir net ilgų metų lageriuose nepalenktos vertybės amžiams lieka mūsų tautos atmintyje ir, tikiu, įkvėps ateities kartas veikti Lietuvos labui. Nuoširdžiai užjaučiu šio didaus žmogaus netekusią šeimą, artimuosius ir draugus“, – rašoma I. Šimonytės užuojautoje.
Pasak šalies vadovo, Lietuva neteko ryškios asmenybės ir įžvalgaus naujausių laikų istorijos liudininko, kurio nuopelnai Lietuvos laisvės siekiui ir šios žinios sklaidai tiek šalyje, tiek visame pasaulyje – neišmatuojami.
„Turtingas A. Kentros gyvenimas mums pasakoja apie Lietuvos žmonių pasipriešinimą ir patirtas represijas, bet taip pat ir apie naująjį Atgimimą, kuriuo jis tikėjo, kurio siekė ir kurį drąsiai įamžino ateities kartoms. Geriau nei kas kitas jis suprato, kad kova už laisvę niekada nesibaigia, ir kad gerų darbų vaisiai turi būti nuolat ginami ir saugojami. Mūsų visų pareiga – pradėtus garbingus darbus tęsti“, – rašoma šalies vadovo užuojautoje.
Seimo pirmininkė išreiškė padėka už neįkainojamą A. Kendros palikimą – kamera užfiksuotus svarbius Lietuvos istorijos, politikos ir kultūros įvykius.
„Ateities kartoms A. Kentra paliko neįkainojamą palikimą – kelis dešimtmečius kamera fiksuotus Lietuvos kultūros, istorijos, politikos, mokslo įvykius. Ir Miško brolių namus, kurie tęs jos darbus“, – sako V. Čmilytė-Nielsen ir reiškia užuojautą šeimai, kolegos ir visiems Lietuvos žmonėms.
ELTA primena, kad eidamas 94-uosius metus, mirė partizanas, filmuotojas, Laisvės premijos laureatas A. Kentra.
Apie tai antradienį socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje pranešė Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) narė Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė.
„Liūdna žinia iš Miško brolių draugijos. Netekome A. Kentros, neeilinio žmogaus, kuris savo gyvenimą paskyrė Lietuvai. Jos laisvei. Ačiū už viską“, – rašė parlamentarė.
2019 metais Laisvės kovų dalyviui, Vyčio Kryžiaus ordino kavalieriui A. Kentrai įteikta Laisvės premija.
