Tikrą audrą sukėlė Lietuvos kalėjimų tarnybos bei Teisingumo ministerijos sumanymas Domeikavoje įkurti Pusiaukelės namus ir Probacijos tarnybos padalinį.
Žmonės nerimauja dėl savo ir vaikų saugumo, surinkta daugiau kaip 4 tūkst. parašų prieš pusiaukelės namus, kurie nuteistiesiems taptų tramplinu į laisvę. Kalėjimų tarnyba planuoja, kad pusiaukelės namuose įsikurs 25 nuteistieji.
Po pirmųjų protestų nuspręsta, kad Domeikavos namams bus padaryta išimtis ir į juos nebus perkeliami žmonės, nuteisti už smurtinius bei seksualinius nusikaltimus.
Šančių gyvenamajame rajone jau beveik tris dešimtmečius veimkia Krikščioniškasis labdaros fondas „Tėvo namai“, kuris užsiima labai panašia veikla – iš įkalinimo vietų grįžusių žmonių resocializacija.
Vienu metu jis gali priimti 20 žmonių, šiuo metu užimta 12 vietų. Fondo prezidento Egidijaus Kuckailio skaičiavimais, per metus pagalba suteikiama daugiau kaip 150 vyrų, jie keičiasi kas 2-3 mėnesius.
– Domeikavos gyventojai baiminasi, kad jų pašonėje įsikūrę nuteistieji gali pakenkti jų saugumui. Kaip vyksta iš įkalinimo įstaigų grįžusių žmonių kontrolė? – „Laikinoji sostinė“ pasiteiravo E.Kuckailio.
– Svarbu paminėti vieną labai svarbų momentą. Jeigu šiems žmonėms nesuteiksime pastogės ir nepadėsime įsitvirtinti, jie grįš į gatvę, susiras senus draugus ir visiškai neprižiūrimi tikrai sukels daugiau problemų miestui ir kitiems žmonėms, galimybė tapti nusikaltimo auka tik padidės.
Kai mes su šiais žmonėmis nuolat bendraujame, palaikome ryšį, jie tikrai neturi tikslo daryti naujų nusikaltimų.
Pirmiausia padedame sutvarkyti visus būtinus dokumentus. Beveik visi grįžusieji iš įkalinimo įstaigos turi reikalų su antstoliais ir tai yra viena priežasčių, kodėl jie nenori dirbti legaliai.
Teisiškai padedame sudaryti sutartis, kad, žmogui įsidarbinus, jam liktų garantuota atlyginimo dalis, kurios antstolis negalėtų liesti. Paprastai lieka 50-80 proc. dydžio atlyginimo suma.
Žinoma, niekam nemalonu atiduoti dalį uždirbtų pinigų, tačiau jeigu nenori bėgti nuo problemų, kito kelio tiesiog nėra.
Jiems suteikiame gyvenamąją vietą, įrengta virtuvė. Gyvenama kaip bendruomenėje, kaip šeimoje. Vidaus taisyklės draudžia vartoti alkoholį, grįžti apsvaigus. Aišku, kaip ir bet kur, kyla įvairių pagundų.
Dar griežtesni Probacijos tarnybos reikalavimai. Jeigu nuteistajam uždėta apykojė, nuolat stebimas jo judėjimo maršrutas ir iškart reaguojama. Nėra buvę atvejų, kad žmogus nukryptų nuo suderinto maršruto.
Jeigu nėra apykojės, nuteistasis tiesiog turi būti namuose po 22 valandos. Ar žmogus laikosi šio įpareigojimo, ar neapsvaigęs, taip pat tikrina Probacijos tarnybos pareigūnai. Nustačius pažeidimą, rašomas teikimas teismui dėl nuteistojo grąžinimo į įkalinimo įstaigą.
Viskas nėra taip baisu, kaip gali visuomenei atrodyti. Šančių bendruomenė jau trisdešimt metų gyvena kaimynystėje su šia įstaiga, ir visi žino, kad tai visiškai saugu. Pats buvau Panemunės policijos komisariato viršininkas, todėl visada žinojau ir žinau tikrąją situaciją.
Prieš trejus metus priimtas įstatymas, kuris reglamentuoja iš įkalinimo vietų paleistų žmonių resocializacijos tvarką.
Pirmasis etapas vyksta įkalinimo įstaigoje, antrasis – laisvėje. „Tėvo namų“ darbuotojams itin aktyviai talkina partneriai – Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Kauno savivaldybės administracija, Socialinių paslaugų centras, Probacijos tarnyba. Be jų indėlio pasiekti gerų rezultatų būtų sunkiai įvykdoma užduotis.
– Ar nuteistųjų susibūrimas vienoje vietoje jiems nesukelia pagundos imtis naujų nusikaltimų?
– Kaip ir bet kurioje kitoje vietoje, pasitaiko įvairių situacijų, žmonės įsipainioja į įvairias istorijas. Jeigu jie nori kabintis į gyvenimą, kito varianto tiesiog nėra – privalo laikytis nustatytų taisyklių. Iškart matyti, ar žmogus nusiteikęs tokiems pokyčiams.
Didesnė problema yra ne grįžusiųjų motyvacija keistis, o visuomenės nuostatos ir etikečių klijavimas.
Žmogus atsiduria laisvėje su labai maža pinigų suma, kartais jos neužtenka net nusipirkti autobuso bilietą. Tuomet iškart kyla klausimas, kur gauti pinigų. Padedame jiems integruotis, ieškoti darbo, o tai padaryti šiais laikais nekyla sunkumų. Kas nori, nekvalifikuoto darbo visada randa.
Jeigu žmogus mėnesį neranda darbo, mes tiesiog rekomenduojame pas mus negyventi, o paimame kitą žmogų.
– Kodėl steigiant Pusiaukelės namus vietos gyventojai protestuoja, ir tai galima matyti ne tik Domeikavoje?
– Viena didžiausių problemų – požiūris į žmogų. Tenka pripažinti, kad visuomenėje vyrauja atskiras požiūris į psichinę bei fizinę negalią turinčius žmones, neregius, net jaunimui klijuojamos etiketės, nes jie esą kitokie negu vyresnioji karta, bet ypatingai neigiamos nuostatos nusistovėjusios vertinant grįžusius iš įkalinimo įstaigos žmones.
Kitoks žmogus – tai nėra blogybė. Nenurašykime žmogaus, duokime jam galimybę, bet jeigu jis jos nepasiims – pats kaltas, kiti tai padarys.
– Ką kitaip turėtų daryti valstybės institucijos – kaip jos turėtų bendrauti su vietos bendruomenėmis ir tinkamai išaiškinti savo tikslus?
– Sunku komentuoti jų veiklos principus ir strategiją. Galiu pasakyti, kad Kauno savivaldybės administracijos, Socialinių paslaugų centro vadovybė mus puikiai supranta ir palaiko. Vyksta konkretus, abipusis darbas.
Kai Turto bankas sumanė parduoti „Tėvo namų“ naudojamas patalpas, Kauno taryba pavasarį nubalsavo, kad patalpos būtų perimtos ir galėtume tęsti veiklą.
Domeikavos atveju didžiausia problema yra visuomenės požiūris. Nėra taip baisu ir blogai, kaip gali pasirodyti. Pareigūnai dirba savo darbą, o mes per mažai pasitikime valstybės tarnyba.
