Nors lietuvių pasiryžimas ginti šalį ginklu, lyginant su 2022 metais, sumažėjo, mokslininkams nerimą kelia kita tendencija – lietuvių požiūris į krašto gynybą didele dalimi priklauso nuo to, kas tuo metu yra valdžioje.
Pasiryžimas ginti ginklu sumažėjo
VU TSPMI užsakymu spalio 12–21 dienomis atliktoje apklausoje buvo vertinima šalies gyventojų bendroji valia ginti Lietuvą (gyventojų klausta, ar Lietuva turėtų priešintis ginklu, nepriklausomai nuo to, kas ją užuolė), asmeninė valia ginti Lietuvą (ar pats asmuo yra pasiruošęs ginti Lietuvą), o taip pat – kiek tikėtina, kad asmuo Lietuvą gintų ginklu ir kiek imtųsi neginkluotos gynybos.
Apklausos duomenys parodė, kad 69 proc. apklaustųjų mato poreikį ginti Lietuvą, 59 proc. apklaustųjų yra pasiryžę ginti Lietuvą neginkluotu būdu, o 30 proc. apklaustųjų gintų Lietuvą ginklu.
Profesorė A.Ramonaitė pabrėžė, kad šie procentai skaičiuojami nuo visų apklausos dalyvių – įskaitant ir tuos, kurie atsakė, jog nežino.
„Reikia suprasti, kad tie, kurie šiuose procentuose nefigūruoja, nereiškia, kad jie negintų – gali būti, kad jie tiesiog nežino, kaip elgtųsi, kas irgi yra suprantama“, – pristatymo metu kalbėjo A.Ramonaitė.
Tiesa, kaip pastebėjo profesorė, lietuvių pasiryžimas ginti šalį ginklu, lyginant su pernai metais, yra sumažėjęs, tačiau vis dar didesnis nei buvo 2017 metais.
„2022 metai buvo išskirtiniai metai. Pernai metų apklausa buvo daryta gegužės mėnesį, dar veikė karo naujumo efektas, visuomenės mobilizacija buvo labai didelė. 2022 metų pakilimas buvo ryškus ir iškrentantis iš bendro konteksto.
Šiemet tas pakilimas yra smuktelėjęs – kažkuria prasme sugrįžome į prieškarinį lygį, tačiau, jeigu lygintume 2017 ir 2023 metus, vis tiek dabar matytume aukštesnį lygį“, – paaiškino profesorė.
Tuo metu A.Ramonaitę maloniai nustebino kitas rodiklis – tik 19 proc. Lietuvos gyventojų karo atveju stengtųsi išvykti iš Lietuvos.
„Mano manymu, tai yra mažas procentas, ypač turint omeny visą kontekstą, kai matome, kiek iš Ukrainos žmonių turėjo pabėgti, nes tuos pabėgėlius priimame. Šis pabėgimo dalykas nėra spontaniškas atsakymas, nes žmonės vis tiek apie tai mąsto. Tad didelė dalis žmonių planuoja likti Lietuvoje“, – pastebėjo ji.
Pavojingas efektas
Lygindama 2017 ir 2023 metų apklausos duomenis, A.Ramonaitė pastebėjo vieną pavojingą efektą – asmens nusiteikimas ginti Lietuvą didele dalimi priklauso nuo to, ar tuo metu šalį valdo to asmens palaikomos politinės jėgos, ar ne.
„Galime matyti, kad 2017 metais skirtumai tarp partijų elektoratų nebuvo tokie dideli, kaip yra dabar.
Tai neramina, nes per tą laiką gerokai padidėjo (nors ir taip buvo didesni) Tėvynės sąjungos ir liberalų rėmėjų valia ginti, tuo metu kitų partijų – socialdemokratų arba valstiečių ir „Vardan Lietuvos“ rėmėjų (dėl palyginimo juos sujungiu, nes 2017 metais šios partijos nebuvo atsiskyrusios), nepadidėjo arba sumažėjo.
Keisčiausia, kad persiskirstymas įvyko tokiu būdu, kad tarp šių partijų (rinkėjų, – aut.past.) padidėjo tų, kurie konkrečiai pasako, kad negintų.
Klausimas, kaip tai reikėtų interpretuoti, bet bijau, kad tai gali būti politinės įtampos ir poliarizacijos pasekmė, kuri nėra labai geras dalykas šaliai, esančioje tokioje geografinėje padėtyje, kaip mes“, – pabrėžė ji.
O ir apskritai politinis veiksnys, anot profesorės, pasiryžimą ginti veikia daug labiau nei sociodemografiniai faktoriai, tokie kaip lytis, amžius, tautybė, gyvenamoji vieta ar pajamos.
„Politika veikia. Žmonės daug metų dirba Krašto apsaugos ministerijoje, planuoja, galvoja, bet ateina kokia nors politinė jėga ar politikas, kažką paima ir prišneka, ir gali būti, kad jūsų dešimties metų darbas nueina veltui – vien dėl to, kad koks politikas prikalbėjo ne to, ko reikia“, – poveikio mastą akcentavo profesorė.
A.Ramonaitė paaiškino, kad tyrime taip pat buvo matuota politinė kompetencija – asmens klausta, ar šis turi gerą supratimą apie svarbiausias problemas Lietuvoje. Taip pat gyventojo klausta, ar šis patenkintas, kaip šalyje veikia demokratija.
Galiausiai buvo įvertintas santykis su valdžia ir savo rolės jautimas valstybėje – gyventojo klausta, ar šis sutinka su tuo, kad „tokie žmonės, kaip aš, neturi jokios įtakos tam, ką daro Vyriausybė“.
„Matome milžiniškus skirtumus – (pasiryžimas ginti Lietuvą, – aut.past.) skiriasi praktiškai 40 proc. punktų tarp tų, kurie visiškai sutinka ir visiškai nesutinka. Tai nušluoja visus sociodemografinius efektus“, – pastebėjo profesorė.
„Iš to seka rimtas moralas. Jeigu, kaip dabar politiniu lygiu pradėta kalbėti, iš tiesų visuotinė gynyba yra labai reikšmingas mūsų saugumo elementas, tada mes turime pergalvoti visą mūsų valstybės, valdžios santykio su visuomene modelį.
Turime orientuotis į Skandinavijos šalis, į Švediją, kur yra visiškai kitoks santykis – kur yra daug didesnis žmonių pasitikėjimas valdžia, nepalyginamai didesnis žmonių įtraukimas į sprendimų priėmimo procesus per organizacijas. Tada valia ginti atsiduria kitame lygmenyje.
Turime savo valstybę, savo demokratinę santvarką iš esmės pertvarkyti, jeigu mes iš tiesų galvojame apie grėsmes ir iš tikrųjų galvojame, kad mums reikės piliečių, kurie gintų mūsų šalį“, – pabrėžė ji.
Savo ruožtu VU TSPMI docentas Deividas Šlekys nurodė, kad 81 proc. apklaustųjų teigė palaikantys nuolatinės privalomos karinės tarnybos formatą. Šis skaičius – geresnis nei pernai, kada palaikymas siekė 76–77 proc. apklaustųjų.
Tiesa, tyrimo metu respondentų nebuvo klausiama, ar šie palaikytų visuotinę gynybą – kad visi šalies gyventojai turėtų praeiti tarnybą.
Sociodemografiniai faktoriai
Savo ruožtu VU TSPMI tyrėja Aurelija Tylaitė pristatė, kaip sociodemografiniai faktoriai veikia šalies gyventojų valią ginti Lietuvą.
Tyrimas parodė, kad bendroji valia ginti Lietuvą tarp vyrų ir moterų beveik nesiskiria – abi šios grupės mano, kad valstybiniu lygiu Lietuva turi gintis, nepriklausomai nuo to, kas juos užpultų.
Tuo metu asmeninė moterų valia ginti Lietuvą yra beveik 20 proc. punktų mažesnė nei vyrų – kai klausiama apie asmeninį įsitraukimą, moterys mažiau linkusios prisidėti prie krašto gynybos.
„Tokia moterų ir vyrų proporcija bent iš dalies galėtų būti paaiškinama vyraujančio išankstinio nusistatymo, kad krašto gynyba turėtų būti vykdoma būtent ginkluotai, ir to, kad moterys galbūt nenorėtų prisidėti prie tokio tipo gynybos arba save suvokia kaip nepajėgias vykdyti tokio tipo gynybą“, – aiškino A.Tylaitė.
„Tačiau nebūtų galima sakyti, kad moterys apskritai nenorėtų prisidėti prie krašto gynybos, nes paklausus apie gyventojų valią prisidėti prie gynybos neginkluotai, skirtis tarp vyrų ir moterų pasiryžimo tampa visiškai nežymi“, – pridūrė ji.
Asmeninė valia ginti šalį yra aukštesnė tarp turinčių aukštąjį universitetinį ir koleginį išsilavinimą – nuo žemesnio išsilavinimo grupių šis rodiklis skiriasi per 12 proc. punktų.
„Tai galėtų būti susiję su asmeninėmis vertybėmis, kaip pilietinės atsakomybės jausmas ar patriotiškumas, kurios vienija žmones, kurie siekia aukštojo išsilavinimo, arba gali būti, kad pats išsilavinimas stiprina pilietinės atsakomybės jausmą ar gynybos svarbos suvokimą. Įdomu, kad ir valia ginti ginklu taip pat yra didesnė grupėse su aukštuoju išsilavinimu“, – nurodė ji.
Panašiai veikia ir pajamų faktorius – aukščiausioje pajamų grupėje, kurioje vienam šeimos asmeniui tenka daugiau nei 700 eurų per mėnesį, asmeniškai nusiteikusių ginti skaičius yra 20 proc. punktų didesnis nei mažiausioje pajamų grupėje, kur vienam šeimos asmeniui tenka mažiau nei 400 eurų.
Tarp labiausiai pasiryžusių ginti šalį yra moksleiviai, studentai, specialistai ir tarnautojai, prie mažiausiai nusiteikusių ginti – pensininkai, bedarbiai, kvalifikuoti ir nekvalifikuoti darbininkai.
Tuo metu šių metų duomenys apie gyvenamosios vietos įtaką nusiteikimui ginti šalį, anot tyrėjos, kontrastuoja su praėjusių metų apklausa.
„Matome, kad ir 2022, ir 2023 metais kaime ir mažesniuose miestuose gyvenantys žmonės pasirodė kaip mažiau nusiteikę prisidėti prie krašto gynybos. Didžiuosiuose miestuose pasiryžimas ginti išliko gana panašus, tačiau Vilniuje matomas gana nemažas pokytis nuo praėjusių metų – pernai sostinėje pasiryžimas ginti Lietuvą buvo 20 proc. punktų didesnis nei šiemet.
Gyvenamosios vietos aspektas Vilniaus atveju „įerdvina“ sociopolitinio burbulo buvimą, kuris siejasi ir su lyderyste krašto gynyboje, ir su pakylėjimu Ukrainos karo kontekste, kuris galbūt karo realybei pasimačius ėmė bliūkšti“, – įvardijo A.Tylaitė.
Itin svarbūs duomenys – apie tautinių mažumų pasiryžimą ginti Lietuvą. Apklausa parodė, kad lenkų ir rusų tautybės žmonės yra žymiai mažiau nusiteikę asmeniškai prisidėti prie Lietuvos gynybos.
„Rusų tautybės gyventojų nusiteikimas ginti yra pakankamai mažas – daugiau nei 50 proc. apklaustųjų rusų kilmės Lietuvos gyventojų yra gana tvirtai nusiteikę neginti Lietuvos. Lenkų grupėje tokių yra tik 34 procentai“, – teigė tyrėja.
