Filme daug įspūdingo veiksmo. Lietuva vos pora metų po Vasario 16-osios. Grėsmės iš visur – bolševikų, lenkų, vokiečių. Lietuvos kariuomenė apskurusi ir beveik be ginklų. Lietuvos saugumo tarnybos stokoja profesionalių darbuotojų.
Kaip rašo solidžios knygos „Lietuvos žvalgyba. 1918–1940“ autorius A.Anušauskas: „Itin trūko patyrusių kontržvalgybos darbuotojų... Kaip tik tuo metu, 1921 m. birželio mėn., į Lietuvą grįžo kapitonas Jonas Polovinskas (nuo 1923 m. sausio mėn. – J.Budrys), turėjęs tam tikrą kontržvalgybinio darbo patirtį.“
Patirtis – carinėje Rusijoje, adm. Kolčiako armijos kontržvalgyboje. Lietuvos saugumiečiai jį įkalbina dirbti Lietuvai. Nuo 1921 m. rudens iki 1923 m. – Generalinio štabo Kontržvalgų dalies viršininkas. Išgarsėjo Jono Budrio pavarde kaip 1923 m. Klaipėdos krašto sukilėlių vadas, Klaipėdos gubernatorius.
Vėliau, jau dirbdamas Lietuvos generaliniu konsulu JAV ir po to, sulaukė Lietuvos išeivijos dėmesio, nenuslūgstančio iki šiol.
2019 m. lietuviškai išleistas Kanadoje gyvenančio rašytojo A.Šileikos romanas „Laikinai jūsų“, kuriame pagrindinio veikėjo Justo Adamonio prototipas ir yra J.Budrys. 2023 m., minint 100-ąsias Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos metines, nesnaudžiant ir Seimui, J.Polovinskas-Budrys tapo dar kartą atgimusia, jau tėvynėje, legendine asmenybe.
Tuo pat metu iškilmingai Klaipėdoje perlaidoti iš JAV pargabenti jo ir jo žmonos palaikai.
Romano „Laikinai jūsų“ motyvais sukurtas ir to paties pavadinimo filmas. Kaip žmogus, besidomintis Klaipėdos krašto istorija, filme ir tikėjausi žygio į Klaipėdą temos. Tačiau apsiribota Justo Adamonio veikla iki jo „komandiruotės“ į Klaipėdą praplėsti Lietuvos valstybės langą į pasaulį.
Kone hiperaktyvaus veiksmo kino juostoje aiškūs blogiukai, bolševikų šnipai, net su sadistiniais polinkiais, įžvalga ir protu nenuginčijamas Šerloko Holmso rūbais aprengto seklio kontržalgybininko Justo Adamonio darbas jau Lietuvos atgimstančiai valstybei. Filme aiškiai girdimi garsios Lietuvos tarpukariu „sacharino bylos“ aidai.
Ši byla prieš keletą metų detaliai nušviesta B.Gailiaus, taip pat V.Savukyno „Istorijos detektyvuose“.
Sacharino, kokaino, meno ir visokių kitokių gėrybių kontrabandoje, kurioje lyg ir buvo įsivėlę Lietuvos pareigūnai (vienas iš įtariamųjų buvo 1921 m. užsienio reikalų ministras J.Purickis), galėjo atsiverti Rusijos žvalgybinis koridorius, tai iš dalies filme ir parodoma (1925 m. visi apkaltintieji buvo išteisinti).
Žinoma, filme yra ir meilės istorija, ir dar su dramatiška, net tragiška pabaiga. Visur tie bolševikai prasiskverbę. Veiksmo žanro kino filmų mėgėjams „Laikinai jūsų“ turėtų patikti. Dinamiškas, gera filmavimo kokybė. Efektai. Matyti, kad nepigus. Aktorių vaidybos ir visų kitų su kino menu susijusių dalykų nesiimu vertinti.
Linkėdamas režisieriams ir toliau ieškoti siužetų iš Lietuvos istorijos vis dėlto grįžtu prie A.Šileikos romano „Laikinai jūsų“. Čia taip pat nemaža „sacharino bylos“, žinoma, be istoriškai žinomų pavardžių.
Bet esama romane ir „žygio į Klaipėdą“. Nors ši knygos dalis man pasirodė šiek tiek enciklopediška, nesiplėtojant į įvairius niuansus, aiškus herojaus veikimo fonas ir kuo jis reikšmingas ir, svarbiausia, nepametama detektyvinė gija, išlaikant šiam žanrui būdingą įtampą iki pabaigos.
Filmo kūrėjai šią šnipų intrigą susiejo su bolševikine Rusija, romane ji pinasi su Lenkijos žvalgyba Lietuvoje.
Man tai kur kas įdomiau nei jau šabloniniais tampantys siužetai su Rusija. Žinoma, F.Dzeržinskio „kontora“ veikė Lietuvoje, šnipinėjo, steigė slaptas organizacijas, organizavo diversijas, bet pavojus buvo ne tik iš ten.
Nedidelėje atsigavusioje valstybėje knibždėjo lenkų ir vokiečių šnipai. Tiek filme, tiek romane sukiojamasi aplinkui kontrabandinę „sacharino bylą“, o man kur kas įdomesnė „peoviakų“ ir jų demaskavimo istorija.
Lenkija, tuo metu jau užėmusi Vilnių, kėsinosi ir į visą Lietuvos teritoriją. Egzistavo lenkų karinė organizacija „P.O.W.“ („Polska Organizacja Wojskowa“), kuri 1919 m. rudenį ruošė sukilimą Lietuvoje.
Lietuvos žvalgyba sekė šios organizacijos veiklą, nors nebuvo žinoma nei jos sudėtis, nei numatomo sukilimo data. „P.O.W.“ skleidė ne tik žvalgybinius, bet ir organizacinius tinklus po visą Lietuvą, taip pat Kaune. Suradus tinkamą progą sukilimas buvo pradėtas, bet dėl Lietuvos žvalgybos ir kariuomenės budrumo užgniaužtas. Buvo suimta šimtai įtariamųjų.
Reikia pripažinti Žvalgybos skyriaus viršininko Liudo Giros nuopelnus. Žinome tolesnę šio asmens – beje, gana talentingo poeto, publicisto, visuomenės veikėjo – istoriją, kai už perėjimą pas rusus buvo nugriautas jo paminklas Vilniaus senamiestyje.
Po „P.O.W.“ bylos tuometinės Lenkijos intencijos Lietuvoje nežlugo, žvalgyba veikė toliau.
Fragmentiškai, gal netgi labiau užuominomis, ji atspindėta ir A.Šileikos kūrinyje. Po Vokietijos pralaimėjimo ir Versalio sutarties iškilo klausimas, koks bus Klaipėdos krašto likimas. Lenkija pretendavo į Klaipėdą, veikė ir slapta.
Klaipėdą „kuruojanti“ Prancūzija pritariamai linkčiojo tokiam galimam sprendimui. Lietuva sukruto ir Klaipėdos krašto kryptimi ėmėsi atviro bei slapto darbo.
Procentais sunku įvertinti, bet tai, kad Klaipėdos kraštas dabar – neatplėšiama Lietuvos dalis, lėmė didelis mūsų žvalgų darbas, kuriam dirigavo J.Budrys. Pelnytai juo domisi ne tiktai istorikai, bet ir menininkai.
