Kaip skelbiama LVAT pranešime spaudai, ginčas administracinėje byloje kilo dėl VSAT vado įsakymo teisėtumo, įpareigojimo išmokėti pareiškėjui, tai yra pasieniečiui, darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką ir neturtinės žalos atlyginimo.
Pasienietis ginčijamu VSAT vado įsakymu buvo nušalintas nuo VSAT Varėnos pasienio rinktinės Kalvarijos pasienio užkardos specialisto pareigų, nemokant jam darbo užmokesčio iki tos dienos, kol jis tiesioginiam vadovui pateiks sveikatos patikrinimo rezultatus, kad pasitikrino, ar neserga COVID-19, arba dokumentą, patvirtinantį, jog tyrimai jam neatliekami.
Pareiškėjas dėl VSAT vado įsakymo kreipėsi į teismą, teigdamas, jog ginčijamu įsakymu buvo neteisėtai nušalintas nuo einamų pareigų. Pasieniečio teigimu, jis turi teisę į kūno neliečiamumą. Pareiškėją nušalinant nuo einamų pareigų, anot jo, buvo pažeistos ne tik Žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymas, bet ir Konstitucija.
Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą. Nesutikdamas su teismo sprendimu, pareiškėjas padavė apeliacinį skundą LVAT.
LVAT, išnagrinėjęs administracinę bylą, pažymėjo, kad pagal Žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymą, siekiant sudaryti sąlygas užkirsti kelią užkrečiamųjų ligų plitimui ir užtikrinti visuomenės sveikatą bei saugumą, darbuotojas yra nušalinamas nuo darbo, nemokant jam darbo užmokesčio, tik laikinai, t. y. iki tos dienos, kol jis pasitikrins, ar neserga užkrečiamąja liga (tikrinamoje administracinėje byloje taip ir įvyko).
„Taigi darbuotojo nušalinimo nuo darbo nemokant jam darbo užmokesčio terminas, t. y. laikas, per kurį jis negauna darbo užmokesčio dėl to, kad atsisakė nustatytu laiku pasitikrinti, ar neserga užkrečiamąja liga, arba nepasitikrino be labai svarbių priežasčių, ir nėra galimybių, atsižvelgiant į darbo pobūdį, skirti jį dirbti nuotoliniu būdu arba perkelti toje pačioje darbovietėje į kitą darbą, kurį jam leidžiama dirbti pagal sveikatos būklę, priklauso nuo paties darbuotojo, t. y. nuo to, kada jis įvykdys (...) pareigą privalomai pasitikrinti sveikatą“, – nurodė LVAT.
Teismas akcentavo, kad, atsižvelgiant į tai, jog žmonių sveikatos apsauga yra konstituciškai svarbus tikslas, viešasis interesas, ir siekiant užkirsti kelią žmonių užkrečiamųjų ligų plitimui visuomenėje, įstatymų leidėjas, įgyvendindamas pareigą sudaryti teisines prielaidas užtikrinti konstitucinę teisę į tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gali nustatyti, kad tose darbovietėse, kuriose nustatytas staigus užkrečiamosios ligos išplitimas, būtų taikomos tam tikros teisės laisvai pasirinkti darbą įgyvendinimo sąlygos, susijusios su žmonių užkrečiamųjų ligų plitimo valdymu.
LVAT konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai bei pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo skundo reikalavimus – pilietinėje visuomenėje solidarumo principas nepaneigia asmeninės atsakomybės bei iš čia kylančių pasekmių. Kadangi nebuvo nustatyti neteisėti veiksmai, neturtinės žalos atlyginimas taip pat buvo paneigtas visiškai pagrįstai.
Atsižvelgdamas į tai, LVAT atmetė pareiškėjo apeliacinį skundą ir skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.
