Dirbant dienraščio „Lietuvos rytas“ tyrimų skyriuje jai teko narplioti ne vieną istoriją apie aršius ginčus, kurie įsiplieskė dėl palikimo. Mūšiai virė ir dėl šimtamilijoninio, ir dėl mažesnio turto – būsto, žemės sklypo, įmonės akcijų.
Kai kurie žmonės skambindami žurnalistei norėdavo išgirsti patarimą, bet vengė viešumo. Tokios istorijos išliko jos atmintyje, kai kurios jų bus atspindėtos knygoje.
Bet viena palikimo drama pareikalavo itin daug laiko ir kruopščių tyrimų. Rengdama išskirtinius straipsnius apie dramatišką garsaus verslininko Raimondo Karpavičiaus likimą ir įtartinomis aplinkybėmis patvirtintą jo testamentą, žurnalistė išsiaiškino pribloškiamų faktų ir aplinkybių.
Lietuvoje ir kitose šalyse įmones įkūrusio verslininko turto vertė siekė apie šimtą dvidešimt milijonų eurų. Jis buvo žinomas ir kaip sporto, kultūros, Bažnyčios mecenatas, turėjo dar daug ambicingų planų. Bet viskas netikėtai pasikeitė, kai jį užklupo sunki liga. Su R.Karpavičiumi negalėjo susisiekti draugai, verslo bendražygiai, o prie palatos sukosi paslaptinga moteris ir apsaugininkas, kuris neįleido artimųjų.
Likus keliems mėnesiams iki verslininko mirties buvo patvirtintas jo testamentas, kuriame buvo įrašyta, kad iš vienintelio sūnaus yra atimta paveldėjimo teisė. Anūkų, kuriuos turtuolis mylėjo, vardai testamente nebuvo paminėti. Pirmoji žmona, su kuria jis keturis dešimtmečius gyveno po vienu stogu, kartu pradėjo verslą ir buvo sudaręs bažnytinę santuoką, buvo palikta be skatiko ir išvaryta iš išpuoselėtų namų. Nuo jos nusisuko net įtakingi politikai, kurie anksčiau naudojosi turtingos šeimos svetingumu.
Kova dėl garsaus verslininko turto prasidėjo, kai jis dar buvo gyvas. O po jo mirties užvirė toks aršus mūšis, kokio iki tol Lietuvoje nebuvo. Narpliodama šią painią istoriją žurnalistė išsiaiškino, kad į kovą įsitraukė aukšti policijos pareigūnai, buvę prokurorai, politikai, garbūs kunigai, teisti šešėliniai veikėjai. Atsirado ir daugiau prisiplakėlių, kurie bandė atsiriekti šimtamilijoninio palikimo dalį.
Apie tai dienraštyje „Lietuvos rytas“ ir portale lrytas.lt paskelbti išskirtiniai žurnalistiniai tyrimai iš pareigų išvertė aukštus pareigūnus ir privertė suabejoti, ar verslininkas testamentą pasirašė laisva valia, nespaudžiamas kitų žmonių.
Per daugiau kaip trejus metus žurnalistė sulaukė daugybės skaitytojų atsiliepimų, laiškų. Dauguma jų ragino nesustoti, tirti šią istoriją toliau, o kai kurie suteikė svarbios informacijos. Bet buvo ir grėsmingų reikalavimų, juodu ant balto surašytų nurodymų, kad ji nedrįstų straipsniuose minėti tam tikrų pavardžių, liautųsi kišusi nosį kur nereikia. Kai tokiems reikalavimams nepakluso, pasipylė grasinimai. Tai buvo ne vien tušti žodžiai.
„Persekiotojų veiksmai manęs nestebino, nes už to stovėjo įtakingi asmenys. Buvo akivaizdu, kad žurnalistiniai tyrimai tapo rakštimi tiems, kurie siekė praturtėti iš įspūdingo palikimo. Viešumas jiems buvo nepatogus, trukdė įgyvendinti savo kėslus, todėl jie žūtbūt siekė mane nutildyti bei sužinoti mano šaltinius, kuriuos aš visada labai saugau“, – teigė žurnalistė.
Nepaisant didelio spaudimo, kurį patyrė, ji ir toliau narpliojo skandalingą istoriją. Tuo pat metu R.Karmazaitė buvo priversta eiti ir į apklausas policijoje, minti teismų slenksčius. Ji atkakliai gynė žurnalistų teisę skelbti tiesą, kad ir kokia nepatogi ji kai kam būtų. Prieš ją ir dienraštį surengta beprecedentė ataka žlugo, nors tai užtruko.
„Vienintelio, ko gaila – tai laiko, kurio prireikė apsiginti nuo persekiotojų. Juk ir vargšai, ir turtingi jo turi tiek, kiek skirta. Kad ir kiek pinigų žmonės būtų sukaupę, papildomo laiko jie nenusipirks. Tai liudija ir mano tirta istorija apie mūšį dėl įspūdingo palikimo, ir detektyvinis trileris, kurį parašyti įkvėpė tikri įvykiai“, – kalbėjo knygos „Palikimo įkaitas“ autorė.
Knygoje, kuri greitai pasieks knygynus, atskleidžiamos ir schemos, kurios būna naudojamos siekiant užvaldyti svetimą turtą, įvilioti į apgaulės pinkles, išvilioti pinigus. Žurnalistė norėjo įspėti skaitytojus, kad jie būtų budrūs, atpažintų klastą, nepasiduotų šantažui.
„Jeigu šantažuotojai gauna tai, ko reikalauja, jie paprastai nesustoja, o jų apetitas auga. Todėl jokiu būdu nereikėtų pasiduoti jų spaudimui“, – teigė žurnalistė.
