Kelias dešimtis metų Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) praleidęs prezidentas teigia, kad likimo duotos galimybės ir išbandymai šiandien stebina ir jį patį, tačiau V.Adamkus didžiuojasi Lietuvai ir savo tautai nudirbtais darbais.
„Didžiuojuosi savimi, kad man Lietuvą pavyko atvesti į NATO ir Europos Sąjungą. Tai aukščiausias pasiekimas mano gyvenime“, – sako jis.
Politinius įvykius šiandien jau tik iš šono stebintis buvęs šalies vadovas atvirauja, kad dėl kai kurių šalyje matomų dalykų jis nerimauja, tačiau Lietuvos sėkme tarptautinėje arenoje jis tvirtai tiki ir toliau.
„Kai kur džiaugiuosi, kai kur daugiau pergyvenu dėl to, ką matau, nes galvoju, kad aš iki to tikrai būčiau nedaėjęs mūsų gyvenime. Bet vis tiek džiaugiuosi tais laimėjimais, kuriuos Lietuva per 30 metų yra pasiekusi“, – pabrėžia V.Adamkus.
Visgi, prezidento kasdienybę vis dar temdo šių metų gegužę Anapilin išėjusios žmonos Almos ilgesys.
„Sunku – atvirai pasakysiu. Kadangi neturiu nei giminių, nei šeimos, tenka kalbėtis su sienomis. Bet nesiskundžiu – galiu padėkoti Aukščiausiajam už man suteiktą gyvenime progą pasireikšti, tobulėti“, – kalba V.Adamkus.
Apie savo vaikystę, nelengvą emigracijos kelią, įspūdingą karjerą JAV bei gyvenimo išmoktas pamokas V.Adamkus papasakojo specialioje „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje.
Gražiausi metai – su ponia Alma
„Neįtikėtina. Turiu pats pasiklausti, kur prabėgo tie metai? Niekad negalvojau, kad gyvenime priartėsiu prie 100 metų. Visas šimtmetis pragyventa, sakyčiau, bent mano atveju aš galvoju, kad prasmingo gyvenimo“, – stebėjosi V.Adamkus.
Kadenciją baigęs šalies vadovas prisipažino, kad sveikata kol kas skųstis negali, ir tikisi, kad jėgos jo neapleis ir toliau.
„Tenka ir pačiam pamatuoti kraujo spaudimą, ir atvažiuoja patikrina. Kol kas tas kraujas laikosi banguodamas. Negaliu skųstis – manau, kad, jeigu taip pabaigsiu savo gyvenimą, galėsiu pasakyti, kad išgyvenau sveiką ir gražų gyvenimą“, – kalbėjo V.Adamkus.
Paklaustas, kurie metai pačiam buvo patys laimingiausi, prezidentas išskyrė gyvenimą su Anapilin jau išėjusia žmona Alma.
„Tai mano gyvenimas su Alma, kuris buvo tikrai gražus, prasmingas, manau, net ir kūrybingas. Irgi negaliu patikėti, kad mes išgyvenome 72 metus. Jie buvo įvairūs – buvo sunkesnių dienų, buvo šviesių dienų, bet manau, kad mes savo gyvenime turbūt galiu pasakyti, kad pasiekėme viską, kas yra įmanoma“, – pažymėjo V.Adamkus.
Gimtadienių vaikystėje buvęs šalies vadovas teigė per daug nešventęs – esą labiau tai buvo šventė tėvams. Tačiau V.Adamkus prakalbo ir apie įspūdingas savo krikštynas, kurios 1927 metais įvyko tuometinio premjero Augustino Voldemaro kabinete.
„Man ir šiandien net nuostabu yra, kada man pasakoja apie mano krikštynas. (...) Kunigui buvo leista atvykti į ministrų kabineto rūmus K.Donelaičio gatvėje, ten buvo nemažai suvažiavusių žmonių, kadangi buvo kažkoks ministrų ir pasiuntinių pasitarimas tuo metu Kaune.
Daugiau detalių nežinau, kodėl ir kaip aš ten atsiradau. Bet žinau, kad po krikšto tų visų ceremonijų buvo pasakyta: išvežkit tą triukšmadarį greičiau iš rūmų! Nes per daug triukšmauja. Tai įdomus išvykimas po mano krikšto. Man taip pasakojo krikšto motina ir visi kiti“, – prisiminė V.Adamkus.
Tiesa, prezidentas neatmeta, kad būtent tai, jog jo krikšto tėvu tapo ministras pirmininkas, V.Adamkų ir atvedė į politiką.
„Sunku pasakyti. Prileiskim, kad taip“, – šypsodamasis sakė jis.
Paprašytas prisiminti ryškiausią vaikystės prisiminimą, prezidentas prakalbo apie mokyklos laikus ir dieną, kuri amžiams pakeitė jo gyvenimą.
„Ryškiausiai prisimenu, kai baigiau Jono Jablonskio pradžios mokyklą – buvo paskutiniai metai, galbūt įsiminiau juos todėl, kad tais metais įvyko Lietuvos tragedija – Lietuvos okupacija. Vaikystėje buvo labai daug malonių dienų, gyvenome Kaune, Žaliakalnyje, praleidome daug laiko futbolą bežaisdami, bet vis tiek turėčiau grįžti atgal į pradžios mokyklą.
1940 metais iš Laisvės alėjos ir Vytauto prospekto kampe staiga pamačiau kažkokią nematytą įžengiančią kariuomenę. Tai buvo pati pradžia, bet ir pats ryškiausias mano jaunystės prisiminimas. Nuo to momento turbūt visa patirtis ir visas gyvenimas pasikeitė ne tik sau, bet bendrai mūsų tautos reikalams.
Aišku, tada supratimas tos tautybės, valstybingumo galbūt buvo visai kitoks, nei šiandien mes jį suprantame, bet prisiminimai, kaip ten bebūtų, net ir vaikystėje, pradžios mokykloje, padėjo pagrindus visam mano gyvenimui“, – dėstė V.Adamkus.
Amžiams įsirėžęs susitikimas su prezidentu K.Griniumi
Kiek vėliau gyvenimas jį suvedė ir su prezidentu Kaziu Griniumi, ir neišskyrė iki paskutinės šio gyvenimo akimirkos.
„Kadangi K.Griniaus sūnus Liūtas buvo mano amžiaus, mes susidūrėme pradžios mokykloje, man pakeliui iš mokyklos į savo namus tekdavo eiti pro Grinių namus, tai su Griniuku kartu grįždavome iki jo namo – aišku, labai dažnai ten ir sustodavome.
Vieną iš tų sustojimo dienų, mums bebūnant antrame aukšte jo name, atsidaro durys, ir matau, atpažinau iš karto, kad įeina prezidentas K.Grinius. Nežinau, apie ką kalbėjome, bet tas jausmas, kad prezidentas stovi prieš mane, tikrai įsimintinas ir išliko iki šios dienos. Nuo tos dienos dažnai būnant pas Grinius ir sustojant po mokyklos teko ne kartą susitikti su prezidentu, kartais jis mus ir pamokydavo.
Jis buvo toks žmogiškas, nesileido į kokias aukštas filosofijas, bet labai gyvenimiškai – kaip su jaunimu galima kalbėtis. Toks jis man išliko iki paskutinės jo gyvenimo dienos – aš buvau turbūt vienas paskutinių, kuris matė jį iš vakaro gyvą. Ryte jis mirė“, – pasakojo V.Adamkus.
Tiesa, buvęs šalies vadovas tikino niekada nepamiršiantis tos akimirkos, kai K.Grinius jį ir jo paties sūnų Liūtą užklupo rengiant pogrindinio laikraščio numerį.
„Mes leidome pogrindžio laikraštį „Jaunime budėk“. Pas jį bute, Liūto kambaryje, mes ruošėme naują numerį. Apie tai nebuvo diskusijos su daktaru ir jo šeimos nariais, bet staiga atsidaro durys ir įeina prezidentas. Aš net nutirpau, bet jis pažiūrėjo, galva palingavo, ir pasakė: vyručiai, žinokit, kad žaidžiat su ugnimi. Pasisaugokit, nes gali labai liūdnai pasibaigti“. Apsisuko ir išėjo“, – prisiminė V.Adamkus.
Prezidentas neabejoja, jog būtent okupacija jį, kaip Lietuvos pilietį, ir suformavo.
„Jokių abejonių. Aš manau, kad mes tuo metu pajutome, kas mes esame. Aš ir šiandien galvoju apie tai, kadangi tuo metu gal buvo ne taip ryšku, bet žvelgiant iš šių dienų perspektyvos, natūralu ir reikalinga buvo kovoti, dalyvauti rezistencinėje kovoje“, – įsitikinęs kadenciją baigęs šalies vadovas.
Gyvenimas emigracijoje ir netikėtas pasiūlymas
V.Adamkus laidoje prisiminė ir nelengvus emigracijos metus bei pabėgėlio dalią, kai dėl okupacijos teko pasitraukti iš Lietuvos, o galiausiai gyvenimą kurti JAV.
„Prisimenu įsikūrimą, nors ir laikiną, Vokietijoje. Nei namų, nei maisto, net ir šeimos aplinkos mano atveju. Tai buvo pats sunkiausias laikotarpis. Paskui, atplaukus į JAV, pati pradžia irgi buvo sunki, kadangi gyvenime jokios fabriko aplinkos niekad nežinojau ir nejaučiau, o reikėjo pradėti gyventi.
Pirmasis mano apsistojimas buvo daktaro K.Griniaus šeimoje – kaip šiandien atsimenu ir gatvę Čikagoje, kur atvažiavus jie mane sutiko, ant žemės virtuvėje paklojo matrasą. Tai buvo mano pirmoji naktis ir pirmoji savaitė pas Grinius bute. Per savaitę susiradau darbą naktinėje pamainoje „Ford“ fabrike.
Tai buvo baisus laikotarpis man, kadangi nebuvau dirbęs tokio darbo. Atvirai pasakius, ant rankų pūslės susidarydavo, kitą dieną jos sprogdavo, kraujas apsipildavo rankomis, ir tas mane supurtė.
Tai buvo sunkiausias momentas, kada sau pasakiau – plyš trūks, aš išeisiu iš to fabriko. Ir dirbdamas susiradau kitą darbą dienos metu, ir tada prasidėjo šviesesnės dienos. Dirbau, o vakarais pradėjau lankyti Ilinojaus institutą, inžinerijos skyrių“, – prisiminė buvęs šalies vadovas.
V.Adamkus draugų kompanijoje turėjo amerikiečių respublikonų, tad netrukus, vos baigęs universitetą, sulaukė labai netikėto pasiūlymo.
„Tuo metu Amerikoje kilo ekologinis sąjūdis, kai buvo ieškoma žmonių su patirtimi, organizuojamas visas tas judėjimas. (...) Vienas iš mano kompanijos, kurioje lankydavausi, respublikonas sako: mums reikia toje srityje žmonių. Kadangi mano programoje universitete buvo vandens valyba, aš juokaudamas sakau: turiu truputį [patirties].
Užmiršau apie tą pasakymą, o vieną dieną suskambo telefonas, kur aš dirbau, ir sako: čia yra senatoriaus E.Dirkseno sekretorė, senatorius nori jus matyti tada ir tada. Prisistačiau pas jį, buvo labai malonus pasikalbėjimas, ir jis sako: mes kuriame visą nacionalinę politiką, mums reikia žmonių, kurie galėtų padėti. Atvirai prisiminu, kad išsigandau – pasakiau, kad, gerbiamas senatoriau, aš neturiu patirties ir negaliu galvoti apie tai. Bet jis užsispyręs spaudė mane, kad turiu sutikti ir eiti į Amerikos federalinę tarnybą. (...)
Sakau: žinote, mes čia ką tik su Alma susituokėme, leiskite man pagalvoti, su Alma pasikalbėti apie tai“, – prisiminė V.Adamkus.
Tąkart jis galvojo, kad pasiūlymą per kelias savaites senatorius pamirš, o taip pats galės išsisukti. Tačiau nuomonę pakeisti privertė žmona Alma.
„Alma sako: kaip tu gali Dirksenui pasakyti ne? Jis yra Amerikos politinė legenda. Sutik, porą metų pakentėsime tarp Čikagos ir Vašingtono, ir po poros metų galėsi grįžti ir kurti normalų gyvenimą. Tai galiu tik tiek pasakyti, kad tie 2 metai pavirto į 27 metus“, – kalbėjo V.Adamkus, pripažindamas, kad šie metai taip pat jam buvo ir vieni kūrybingiausių.
„Turiu tikrai padėkoti senatoriui, kad jis davė tą politinę plačią pasaulinę apžvalgą. Kadangi atsiradau Lietuvoje ir atlikau tam tikrą misiją per 10 metų, čia būtų galima suvesti su jo pirmuoju mano įstūmimu į Federalinę tarnybą“, – svarstė prezidentas.
Buvęs šalies vadovas pajuokavo, kad dėl ilgų darbo metų JAV jį būtų galima įrašyti ir į Gineso rekordų knygą.
„Aš savo pareigose dirbau be pertraukos šešiems Amerikos prezidentams, mano žinioje buvo šešios valstijos. Gavau didelę patirtį ir galėdavau prieiti prie visų prezidentų be jokių trukdymų, kai reikėdavo tik pakelti telefoną, pasikalbėti su Baltųjų rūmų sekretore, kad ji sujungtų mane su prezidentu“, – prisiminė V.Adamkus.
Ne ką įspūdingesnis susitikimas jo laukė ir su JAV prezidentu J.Kenedžiu.
„Buvau jauniausias, niekur nesikišau, o kai įėjome pas prezidentą Kenedį į ofisą, alkūnėmis buvo dirbama, kas arčiau atsistos prie prezidento. Pamatęs tą kovą už poziciją patekti į fotografiją, numojau ranka ir pasitraukiau. Paskui pamačiau viduryje kabineto stalą, kur jis susitikdavo su savo patarėjais, ir gale stalo buvo supamoji kėdė. (...)
Besiklausydamas mūsų delegacijos, atsisėdau į tą kėdę ir linguoju patenkintas. Ir staiga girdžiu, kad delegacijos pirmininkas sako: prezidente, noriu pristatyti jums jauniausią delegacijos narį tarti kelis žodžius. Aš tiesiog pašokau iš tos kėdės, o J.Kenedis žiūri į mane ir juokiasi. Aš ir šiandien atsimenu, kaip man prakaitas per nugarą bėgo“, – šypsojosi V.Adamkus.
Į prezidento postą kandidatuoti vengė
V.Adamkus neslėpė, kad labai sunku buvo apsispręsti ir dėl kandidatavimo Lietuvos Respublikos prezidento rinkimuose, tačiau iš bendražygių dėl to jautė didelį spaudimą ir raginimus.
„Ypatingai mane spaudė R.Ozolas, E.Bičkauskas ir K.Glaveckas. Kai pasakiau Almai, kas darosi, Alma buvo labai prieš – sakė, kad tu savo duoklę lietuvybei ir Lietuvos atsistatymo byloje atlikai, užsitarnavai poilsį – pasinaudokime tuo, ką mes turime dabar ir džiaukimės gyvenimu. (...)
Buvau taip užspaustas, galų gale turbūt palūžau, R.Ozolui ir kitiems pasakiau: gerai, aš kandidatuosiu. Almai mano sprendimas kainavo daug ašarų. Bet ji buvo šaunus pagalbininkas, ėjo visur, dirbo, ir man einant pareigas manau, kad ji irgi daug pasitarnavo Lietuvos labui“, – įsitikinęs prezidentas.
Tačiau dabar V.Adamkus įsitikinęs, kad sprendimas visgi buvo teisingas.
„Noriu pasakyti, kad aš į politiką įėjau ne atėjęs iš gatvės – atėjau su didele didele patirtimi, ir visada didžiuojuosi, kad galėjau vadovauti 24 milijonams amerikiečių ekologijos srityje 27 metus.
Buvo naktų, kai pravaikščiojau nemiegodamas, galvodamas, ką daryti – patvirtinti Seimo pasirinktą sprendimą, ar vetuoti. (...) Prekybininkai pasakė, kad atleisime darbuotojus, sustabdysime darbus, ir mane tai graužė – kaip aš galiu žmonėms griauti gyvenimą? Bet vetavau, ir, pasirodo, nesuklydau“, – aiškino buvęs valstybės vadovas.
Tiesa, nuo politikos ir kitų Lietuvos aktualijų jis šiandien vis dar nenutolęs.
„Seku – kai kur džiaugiuosi, kai kur daugiau pergyvenu dėl to, ką matau, nes galvoju, kad aš iki to tikrai būčiau nedaėjęs mūsų gyvenime. Bet vis tiek džiaugiuosi tais laimėjimais, kuriuos Lietuva per 30 metų yra pasiekusi. (...) Linkiu, kad tai toliau tęstųsi“, – sakė prezidentas.
„Didžiuojuosi savimi, kad man Lietuvą pavyko atvesti į NATO ir Europos Sąjungą. Tai aukščiausias pasiekimas mano gyvenime“, – pridūrė V.Adamkus.
Svajonių prezidentui šiandien esą liko nedaug, tačiau jis teigė dar turintis ką nuveikti.
„Turiu tik tikslą, ne svajonę – užbaigti tvarkytis mano 10 metų prezidentavimo metų dokumentus. Su asistente stengiuosi sutvarkyti dokumentus ir viską palikti labai tvarkingai. Galvoju, kad noriu spėti prieš pasitraukiant iš šio gyvenimo, kad tas būtų sutvarkyta.
Žinau viena: kad baigsiu gyvenimą vienas, be jokių pasikeitimų, ir gyvensiu tomis šviesiomis akimirkomis, sakyčiau, net ir sunkiomis akimirkomis, kurios mane lydėjo visą gyvenimą. Galiu pasakyti, kad esu laimingas žmogus, kad turėjau progą ne tik save išbandyti, bet ir šį tą palikti ir savo tautai“, – kalbėjo V.Adamkus.
Prezidento kasdienybę šiandien sušildo likę prisiminimai apie jaunystės dienas ir žmoną Almą, tačiau netekties skausmas nedings dar ilgai.
„Akimirkos visą laiką grįžta – darėme tą, buvome ten, dalyvavome ten. Kol kas dar viskas mintimis grįžta į ją. Sunku – atvirai pasakysiu. Kadangi neturiu nei giminių, nei šeimos, tenka kalbėtis su sienomis.
Bet nesiskundžiu – galiu padėkoti Aukščiausiajam už man suteiktą gyvenime progą pasireikšti, tobulėti. Ne kiekvienam tenka tokia laimė ir proga“, – prisipažino V.Adamkus.
