1946 metais visuomenininkės Marijos Nemeikšaitės iniciatyva buvo vykdomos šešios oficialios našlaičių pargabenimo į Lietuvą ekspedicijos. Jų metu iš Sibiro į tėvynę sugrįžo per 250 vaikų, kurių tėvai mirė tremtyje arba dėl nusilpimo fiziškai nebegalėjo pasirūpinti savo atžalomis.
Dalis tų vaikų jau atgulė amžinojo poilsio, o išlikusieji liudija Sovietų Sąjungos vykdytus žiaurumus.
Fotografas T.Kazakevičius prieš kelerius metus ėmėsi misijos surasti šiuos našlaičių traukinio keleivius. Jo padarytuose kadruose ir pokalbiuose įamžinta dešimties lietuvių, beveik prieš 80 metų sugrįžusių namo, išgyvenimai.
Menininkas su jau garbaus amžiaus sulaukusiais našlaičių traukinio vaikais leidosi į dar vieną kelionę. Šįkart – po jų prisiminimus. T.Kazakevičius su savo parodos herojais lankėsi vietose, kuriose jie gyveno, kai lemtingą dieną buvo išplėšti iš savo namų.
„Ši istorija – apie jų grįžimą, šviesos spindulį šioje tragedijoje. Kai kurių jų istorijas, labai asmeniškas ir jautrias, išklausyti man buvo sunku. Sunku suprasti, kad maži vaikai galėjo tai išgyventi“, – pasakojo menininkas.
Simboliškas ir parodos pavadinimas – „Pernykštis sniegas“. Jis T.Kazakevičiui į atmintį įsirėžė po susitikimo su rašytoju Rimvydu Racėnu, savo gyvenimą paskyrusiu tremtinių atminimui įamžinti.
„Atėjau pas jį perskaitęs jo knygą, o jis pasižiūrėjo į mane, 35 metų jauną vyriškį, ir sako: „Tamstele, pernykščio sniego ieškote.“ Pernykštis sniegas – tai, kas nebeegzistuoja, kaip ir vaikų, nugulusių Sibiro žemėje, likimai“, – teigė fotografas.
Ši paroda jam tapo ypatinga ne tik dėl to, kad ją išvydo Europos Parlamento nariai, darbuotojai ir svečiai, bet ir dėl pačiame priekyje atidarymo metu kukliai sėdėjusių jos herojų.
Tiltagaliuose gyvenanti knygos „Sibiras vaiko akimis“ autorė D.Urbonienė, europarlamentarės Rasos Juknevičienės mama, į Sibirą su pedagogais tėvais ir broliuku Aručiu buvo ištremta 1941 metų birželio 14-ąją, kai jai buvo devyneri. Tėtis trėmimo metu buvo atskirtas nuo šeimos, o Arutis mirė Sibire.
„Labai bijojau, labai nenorėjau rodytis viešumoje. Dabar jaučiuosi tokia pagerbta. Žinote, kai prisimenu Sibiro naktis, mes dvi savaites absoliučiai neturėjome ką valgyti. Badavome. Atsiguldavau ir galvodavau apie Panevėžio gimnaziją. Tėvelis sakydavo, kad tu čia mokysiesi, po to studijuosi Kaune... Apsiverkdavau ir galvodavau, kad to niekada nebus“, – prisiminimais dalijosi D.Urbonienė.
Po kurio laiko ji sulaukė žinios, kad mirė ir jos tėtis.
„Niekas nematė jo mirties. Aš užaugau manydama, kad galbūt jis dar sugrįš“, – apie senelį, kurio taip ir neturėjo galimybės pažinti, pasakojo R.Juknevičienė.
Vieną dieną tik su mama Sibire likusią jau trylikametę mergaitę Dainorą pasiekė informacija, kad į Lietuvą vežami našlaičiai vaikai. Jai pavyko patekti į šį traukinį. Grįžusi namo ji apsigyveno su dėde, pradėjo eiti į mokyklą. Nors turėjo eiti į antrą klasę, direktoriaus paprašė, kad skirtų vyresnę. Pasiūlė penktą, tačiau mergaitė išsiprašė šeštos.
„Direktorius sako: „Mergyte, mergyte, tau bus labai sunku.“ Buvo, bet ne Sibiras. Po to ir universitetą baigiau. Trisdešimt metų dirbau mokytoja“, – šyptelėjo moteris.
Tais pačiais metais, tik kitu traukiniu į Lietuvą sugrįžo ir A.Stakėnas. Po penkerių metų, praleistų Sibire, jam liko tik mamos rašyti laiškai. Tėtis buvo atskirtas ir po dvejų metų sušaudytas, mamai buvo pavykę pabėgti, kelerius metus slapstytis gimtinėje, tačiau galiausiai ji buvo sugauta ir antrą kartą iš tremties grįžo tik 1957 m.
„Neįsivaizduoju, kaip mes išgyvenome. Neturėjome maisto. Susirgau plaučių liga, mane paguldė į ligoninę, o po 2–3 dienų iškėlė į koridorių, suprask, jau viskas baigta. Mama atėjo, apsipylė ašaromis. Bet išsikapsčiau. O dabar, šiais laikais, tai kartojasi – grobia vaikus, išveža juos be tėvų. Košmaras“, – graudinosi A.Stakėnas.
Istorinės atminties išsaugojimo temą Europos Parlamente puoselėjanti europarlamentarė R.Juknevičienė įsitikinusi, jog ši paroda europiečiams leis su-prasti du svarbius dalykus – tragišką mūsų tautiečių tremčių istorijos tarpsnį ir tai, kad tinkamai neįvertinti nusikaltimai kartojasi.
„Daugelis mano kolegų nustemba išgirdę, kad į Sibirą trėmė ir vaikus. Tai yra dalis siaubingų sovietinių nusikaltimų, kurie pataiko tiesiai į širdis žmonių, kurie to nežinojo. Labai daug ką pakeitė baisi Vladimiro Putino invazija į Ukrainą. Mes aiškiname, kad būtent neįvertinta istorija pagimdo naujus nusikaltimus, nauji totalitariniai režimai gimsta neįvertinus praeities“, – pabrėžė R.Juknevičienė.
Prieš kelerius metus jai pavyko Europos Parlamento darbotvarkėje įtvirtinti ir kasmet birželį vykstantį renginį, kurio metu skaitomos tremtinių pavardės. Europos Parlamente prieš būrį žmonių iš viso pasaulio sėdi du jau žilagalviai vaikai. Šypsosi, dalija autografus, pozuoja nuotraukoms su garsiais politikais, braukiančiais ašaras. Dainora Urbonienė ir Algimantas Stakėnas – vaikai, kurie 1946 metais vadinamuoju našlaičių traukiniu buvo parvežti iš Sibiro.
Politinė reklama. Užs. Nr. 23 748
