Neseniai viešojoje erdvėje pasklido informacija, kad dar būdamos kalėjime „Šiaulių kanibalės“ pasikeitė savo pavardes, kiek vėliau iš Panevėžio moterų kalėjimo jos buvo perkeltos į vadinamuosius Pusiaukelės namus, o viena iš aukos žudikių šiandien dirba populiarioje Panevėžio maisto prekių parduotuvėje.
Tai reiškia, jog savo bendramokslę į gabalus supjausčiusios ir jos kūno dalis skirtingose vietose išmėčiusios draugės bausmę toliau atlieka atviro tipo įstaigoje – gali laisvai vaikščioti gatvėmis, naudotis visomis ryšio priemonėmis ir gyventi beveik įprastą gyvenimą.
Socialiniuose tinkluose iš karto kilo pasipiktinimo banga, kodėl kraupų nusikaltimą įvykdžiusioms moterims pavyko kalėjimo duris užverti ne po 20, o po 12 metų, o dar daugiau klausimų kilo tuomet, kai nužudytos merginos mama esą gavo netikėtų teisėsaugos pasiūlymų.
Po „kanibalių“ išėjimo į laisvę dukros netekusiai moteriai pasiūlytos tokios jos šeimos apsaugos priemonės kaip fizinė asmens ir turto apsauga, laikinas asmens perkėlimas į saugią vietą, gyvenamosios ar darbo vietos pakeitimas, tapatybės ir biografijos duomenų pakeitimas.
Visgi, didžiausio dėmesio sulaukė dvi teisėsaugos nurodytos apsaugos priemonės – valstybė esą galėtų finansuoti aukos šeimai išvaizdą keičiančias plastines operacijas ar šaunamojo ginklo įsigijimą. Viešai pradėta diskutuoti, kodėl to reikia, jeigu kalinės jau formaliai nebekenkia visuomenei.
„Jos tokios geros, pūkuotos, gali jau išeiti į laisvę, o mums siūlo apsaugą nuo jų. (...) Plius, man ginklo niekas ir neduotų, kadangi gydausi depresiją“, – TV3 televizijos laidoje „Prieš srovę“ pasakojo nužudytos merginos motina.
Laidoje moteris teigė ir pati nesuprantanti, kodėl teisėsaugai atrodo, kad visuomenei esą jau nepavojingos kalinės vis dar galėtų kelti grėsmę.
Pateikė paaiškinimą
Kodėl aukos šeima sulaukė tokių pasiūlymų ir ar tai Lietuvos teisinėje sistemoje yra įprasta praktika, portalas lrytas.lt pasiteiravo prokuroro, Vilniaus universiteto (VU) Teisės fakulteto partnerystės docento Gintaro Jasaičio.
Jo teigimu, tokios apsaugos priemonės mūsų šalies teisinėje sistemoje iš tiesų yra numatytos.
„Yra taip vadinamas LR Baudžiamojo proceso ir kriminalinės žvalgybos dalyvių, teisingumo ir teisėsaugos institucijų pareigūnų apsaugos nuo nusikalstamo poveikio įstatymas. Būtent šis įstatymas numato, kad apsaugos nuo nusikalstamo poveikio priemonės gali būti taikomos asmenims, dalyvaujantiems baudžiamajame procese.
Tai yra: liudytojams, nukentėjusiesiems, ekspertams, specialistams, gynėjams, kaltinamiesiems, nuteistiesiems, išteisintiesiems, kuriems byla yra nutraukta.
Ir atitinkamai į tą kategoriją patenka teisingumo ir teisėsaugos institucijų pareigūnai – prokurorai, teisėjai, tyrėjai ir kriminalinės žvalgybos slaptieji dalyviai“, – vardijo G.Jasaitis.
Pasak prokuroro, tokios priemonės yra taikomos ne visada, o tik tuo atveju, jeigu iš patikrintų duomenų, viešų arba konfidencialių šaltinių yra sužinoma, kad žmogaus gyvybei, sveikatai ar turtui gresia realus pavojus.
„Kalbant apie šį įvykį, jis yra rezonansinis, ir manau, kad Kalėjimų departamento vadovas yra vienas iš subjektų, kuris gali spręsti apie tokių priemonių taikymą“, – aiškino G.Jasaitis.
VU Teisės fakulteto partnerystės docentas pažymėjo, kad apsaugos priemonės iš viso yra aštuonios, o įstatyme, pasak jo, aprašyta, kaip konkreti priemonė turėtų būti taikoma.
„Žvelgiant į istoriją, dažniausiai apsaugos priemonės buvo taikomos dviejų rūšių subjektams – nukentėjusiems arba liudytojams. Galiu paminėti, kad tai buvo taikoma L.Stankūnaitei ir D.Kedytei.
O kalbant apie kitą dažniausią asmenų kategoriją, tai yra asmenys, kurie duoda parodymus apie organizuotos nusikalstamos grupuotės arba nusikalstamo susivienijimo narių veiklą ir kuriems baudžiamoji byla yra nutraukiama.
Kadangi jis buvo davęs parodymus, dažniausiai tokiems asmenims irgi taikomos priemonės. Čia galima paminėti Daktarų grupuotės bylą, „kamuolinių“, „agurkų“ bylą“, – dėstė G.Jasaitis.
Tiesa, kiek dažnai žmonės pasinaudoja galimybe pakeisti gyvenamąją vietą, tapatybę ar pasidaryti plastinę operaciją, pasakyti sunku. Pasak prokuroro, tai yra konfidenciali informacija, kuri viešai nėra platinama ir niekur skelbiama.
G.Jasaitis taip pat atkreipė dėmesį, jog nukentėję asmenys pagal įstatymą turi būti informuoti, kad kaltininkas jau atliko bausmę, bet tai nereiškia, kad automatiškai tokiam asmeniui yra siūloma taikyti apsaugos nuo nusikalstamo poveikio priemones.
„Tai gali būti padaroma, kai žmogus yra iš anksto paleidžiamas į laisvę arba kai jis atliko visą bausmę. Jeigu būtų gauta informacijos arba pats asmuo gautų informacijos, kad jam gali būti daromas nusikalstamas poveikis, tada gali būti tokios priemonės taikomos“, – nurodė VU Teisės fakulteto partnerystės docentas.
Tiesa, teisės psichologas Simonas Audickas laikėsi kiek kitokios nuomonės. Anot jo, būtent toks teisėsaugos žingsnis tam tikra prasme yra ir perteklinis.
„Aš matau detalių aštrinimą – gal ir gerai, kad valstybė perspėja, kad yra paleidžiami nusikaltimą atlikę asmenys, o vėliau ir įspėja juos, kad jie galėtų imtis tam tikrų apsaugos priemonių, bet ar visais atvejais tai padeda – nežinau.
Galbūt tai galėtų sukelti tik dar didesnę paniką žmonėms, nes jei jie nežinotų, gyventų ramiai, o tikimybė, kad tie žmonės atsėdėję kalėjime eilę metų imsis kerštauti, dar klausimas“, – svarstė psichologas.
„Nežinau, ar yra kažkur parašyta, jog valstybinės institucijos turi informuoti nukentėjusius asmenis, bet šitie dalykai, kad tokiomis priemonėms reikia saugotis – taip, tai yra perteklinis dalykas“, – teigė S.Audickas.
Pasak specialisto, išeiti į laisvę anksčiau, negu teismo yra nustatyta, tikrai nėra lengva – šį sprendimą priima visas būrys atsakingų žmonių ir institucijų.
„Yra daromos pakartotinio nusikalstamumo vertinimo rizikos, psichologų ir kitų tarnybų yra atliekamas klausimynas. Vertinama rizika ir prieš išeinant teikiamos rekomendacijos, ar žmogus pasitaisė, ir ta rekomendacija teikiama teisėjui, teisėjas sprendžia.
Nėra taip, kad nusprendžia vienas žmogus ir paleidžia – yra krūva žmonių, kurie stebėjo elgesį ir įkalinimo įstaigoje. Rašomi raštai, ataskaitos, yra pasirengimai, skatinimai. Tikrai viskas nėra taip paprasta“, – pažymėjo S.Audickas.
Kodėl į laisvę išeinama anksčiau?
Lietuvos kalėjimų tarnybos atstovai portalui lrytas.lt dėl duomenų apsaugos negalėjo komentuoti šios konkrečios situacijos, tačiau nurodė, kada nuteistieji gali būti perkeliami į atviro tipo bausmės atlikimo vietą, kur ir buvo perkeltos moterys.
Pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (BVK) 32 straipsnį, nuteistieji jiems paskirtą laisvės atėmimo bausmę atlieka uždaro, pusiau atviro ir atviro tipo bausmės atlikimo vietose.
„Į atviro tipo bausmės atlikimo vietas siunčiami asmenys, nuteisti už neatsargius nusikaltimus ir tyčinius nusikaltimus, už kuriuos paskirta laisvės atėmimo bausmė neviršija vienų metų (išskyrus asmenis, nuteistus už tyčinius nusikaltimus, padarytus laikino sulaikymo, suėmimo vykdymo, arešto arba laisvės atėmimo bausmės atlikimo metu).
Atviro tipo bausmės atlikimo vietose bausmę taip pat atlieka BVK 37 straipsnyje nustatyta tvarka iš pusiau atviro tipo bausmės atlikimo vietų perkelti terminuoto laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji“, – nurodyta pateiktame atsakyme.
Pažymėtina, kad nuteistieji į lengvąją grupę perkeliami, kai atitinka visas šias sąlygas:
1) Yra atlikę ne mažiau kaip tris mėnesius paskirtos bausmės paprastojoje grupėje, o kai paskirta bausmė yra trumpesnė negu vieni metai, – ne mažiau kaip vieną ketvirtadalį paskirtos bausmės;
2) Užsiima jiems pasiūlyta darbine veikla šio kodekso 61 straipsnyje nurodytą laiką ne mažiau kaip tris paskutinius bausmės atlikimo mėnesius, o kai paskirta bausmė yra trumpesnė negu vieni metai, – ne mažiau kaip vieną ketvirtadalį paskirtos bausmės laiko;
3) Vykdo individualiame resocializacijos plane nurodytas priemones;
4) Neturi drausminių nuobaudų;
5) Neturi neįvykdytų administracinių nuobaudų ar administracinio poveikio priemonių už bausmės atlikimo metu padarytus pažeidimus;
6) Jų nusikalstamo elgesio rizika yra žema arba vidutinė ir nustatyta pažanga šią riziką mažinant.
Pasak kalėjimų tarnybos atstovų, visa bausmių vykdymo sistema orientuota į nuteistųjų resocializaciją ir reintegraciją į visuomenę.
„Bausmių vykdymo kodekso 4 straipsnis numato, kad bausmės turi būti vykdomos remiantis teisėtumo, nuteistųjų lygybės taikant bausmių vykdymo įstatymus, konfidencialumo, bausmių vykdymo individualizavimo, humanizmo, teisingo ir progresyvaus bausmių atlikimo, normalizavimo ir atvirumo principų.
Bausmių vykdymo sistemos siekiamybė sukurti tokią bausmių vykdymo aplinką, kurioje kiekvienas nuteistasis galėtų pasiekti geriausius korekcijos rezultatus ir užtikrintai reintegruotis į visuomenę su kuo mažesne rizika pakartotinai nusikalsti“, – rašoma portalui lrytas.lt pateiktame Lietuvos kalėjimų tarnybos komentare.
Taip pat pažymima, kad nuteistieji, kurie atlikdami bausmę atviro tipo bausmės atlikimo vietoje be pateisinamų priežasčių nedirba, nesimoko arba kelia pavojų laisvės atėmimo vietų įstaigos darbuotojams ar kitiems asmenims, gali būti perkeliami į pusiau atviro tipo bausmės atlikimo vietos paprastąją grupę tolesniam bausmės atlikimui.
„Pastebėtina, kad atviro tipo bausmės atlikimo vietos paskirtis, be kita ko, – intensyvus rengimas gyvenimui laisvėje. Toks rengimas ypač naudingas tiems nuteistiesiems, kurie atlieka ilgesnes bausmes, kurių darbiniai bei socialiniai įgūdžiai neišvystyti ar nunykę, kuriems reikalinga pagalba susirandant darbą, integruojantis į visuomenę. (...)
Bausmių vykdymo sistema privalo siekti, kad nusikaltimą padarę asmenys būtų ne tik izoliuoti, bet ir išmoktų ateityje gyventi laisvėje nebenusikalsdami.
Nusikaltimų aukų ir jų artimųjų skausmas yra suprantamas, tačiau bausmių vykdymo sistema veikia pagal galiojančius teisės aktus“, – rašė Lietuvos kalėjimų tarnyba.
