Gimtadienio proga pasveikinti politiką, meno, muzikos ir kultūros istoriką, publicistą tradiciškai prie jo namų susirinko Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) vadovybės, Seimo frakcijos ir Jaunųjų konservatorių lygos atstovai.
„Kas pirmas kalba? Kas viršininkas? Aš viršininkas? Na gerai“, – prabilo plojimais būrelio žmonių sutiktas V.Landsbergis.
„Malonu matyti tokią kompaniją. Ar susitarėte iš anksto, ar kas nors liepė jums taip? Valdžia įsakė? – juokavo profesorius. – Gerai, labai malonu jus matyti, taip netikėta. Maniau, ateis keli žmonės, o dabar toks gražus būrelis. Ačiū, kad pasirodote, kad taip maloniai šypsotės visi, ir man smagiau. Saulutės galėjote parūpinti šiek tiek daugiau.“
Pasisveikinęs su susirinkusiais žmonėmis V.Landsbergis klustelėjo, ar šie ketina jam ką nors padainuoti. Šie atsakė teigiamai.
„Žiūrėkite, aš jau taip seniai gyvenu, o šitos dainos dar nebuvau girdėjęs. Ir tokia įdomi, begalinė, kaip gyvenimas. Galima dainuoti ir dainuoti. Kaip netoliese tekanti upė. Kartais nueinu iki jos, pagalvoju, kad teka, ir viskas, neimu į galvą“, – toliau šmaikštavo profesorius.
V.Landsbergis sulaukė žurnalistų klausimo, ko dar be saulės šilumos labiausiai norėtų sulaukti gimtadienio proga.
„Norėčiau, kad saulutė šviestų jūsų širdelėse. Tada ir man būtų smagu pasišildyti geroje kompanijoje. Tegul jums gerai sekasi. Toks yra sudėtingas, neaiškus laikas. Aš kartais netgi pasakydavau žmonėms, ar jūs esat tikri, kad rytoj neatskris Putino dronai? Mes kartais ginčijamės, kvailai vieni kitus puldinėjame.
Pažiūriu, kas darosi Lietuvoje. Kaip mielai vieni ant kitų varo. Visai negalvodami, kad rytoj jau gali būti dronai atsiųsti. Reikėtų kaip nors kitaip žiūrėti į savo gyvenimą, atsakomybę štai prieš tokius žmones“, – mostelėjęs ranka į konservatorės Radvilės Morkūnaitės-Mikulėnienės dukrą kalbėjo profesorius.
„Žuvų taukus duodi? – R.Morkūnaitės-Mikulėnienės apie dukrą pasiteiravo V.Landsbergis. – Aš buvau išmokęs. Mano mažosios mergaitės, aš jas kaip ir įtikinau, kad tai yra labai gardu. Ir jos tikrai prašydavo. Koks gardumynas, ką aš dabar gausiu, laukė išsižiojusios.“
Dar šiek tiek pasišnekučiavęs su susirinkusiaisiais profesorius ir pats užtraukė savo kūrybos eiles.
V.Landsbergis gimė 1932-ųjų spalio 18-ąją Kaune. Jo tėvai – architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis ir akių gydytoja Ona Jablonskytė-Landsbergienė. Kaune augęs V.Landsbergis baigė vidurinę mokyklą bei J.Gruodžio muzikos mokyklą.
1950-aisiais jis persikėlė gyventi į Vilnių, kur įstojo į Valstybinę konservatoriją, kurią baigė po penkerių metų. Dar studijuodamas, 1952-aisiais, V.Landsbergis ėmėsi pedagoginės veiklos, kuria užsiiminėjo iki lemtingojo 1990-ųjų kovo.
V.Landsbergio kolekcijoje – per 100 jo paties rašytų knygų, kuriose daug dėmesio skirta M.K.Čiurlionio kūrybai. Politiko, meno, muzikos ir kultūros istoriko vėlesnėse knygose dėmesys skiriamas Lietuvos ir tarptautiniams politiniams santykiams. Jis suredagavo ir išleido visus M.K.Čiurlionio kūrinius fortepijonui.
Už nuopelnus Lietuvai profesorius apdovanotas Vytauto Didžiojo I laipsnio ordinu (1998), Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Pasipriešinimo dalyvio žymeniu (1998), Vytauto Didžiojo ordinu su aukso grandine (2003). 2004 m. jam paskirta JAV Lietuvių fondo Dr. Antano Razmos vardo Visuomeninė premija (JAV).
V.Landsbergis taip pat apdovanotas Nacionaline kultūros ir meno premija (2011), Vyčio Kryžiaus ordino Didžiuoju kryžiumi (2012), LTOK Olimpine žvaigžde.
