Pokyčiai nesukrėtė nei paties R.Bradūno, nei jo pavaldinių. Kauno apygardos prokurorai gerai pažįsta naująjį vadovą, kuris nuo 2016 metų dirbo R.Valkavičiaus pavaduotoju.
Vilniaus universiteto Teisės fakultetą 1992 metais baigęs R.Bradūnas anksčiau yra vadovavęs Jonavos rajono bei Marijampolės apylinkės prokuratūroms. Pastarajai – apie penkiolika metų. Vienus metus jis yra dirbęs Marijampolės rajono apylinkės teismo teisėju.
Dešimtmetį Kauno apygardos prokuratūrai vadovavęs D.Valkavičius karjerą tęs Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriuje.
– Tapote Kauno apygardos vyriausiuoju prokuroru, tačiau didelio sukrėtimo turbūt nepatyrėte – tereikės persikraustyti į kitą kabinetą? – „Laikinoji sostinė“ pasiteiravo R.Bradūno.
– Tikrai nesijaučiu įmestas į naują erdvę. Prokuratūroje su nedidele pertrauka dirbu daugiau kaip tris dešimtmečius. Erdvė žinoma, žmonės pažįstami, todėl visos sąlygos žengti į priekį.
– Iš kitų vietovių į Kauną atvykstantys žmonės pastebi, kad šiame mieste nėra lengva pritapti. Ar patyrėte kokių nors nepatogumų?
– Tikrai ne. Darbas visur labai panašus. Žinoma, kiekviena teritorija turi savo specifiką, tačiau pareiginės funkcijos visur vienodos.
– Kokia Kauno apygardos specifika?
– Kauno apygardos prokuratūra vadovauja ikiteisminiams tyrimams, susijusiems su pasienio režimo pažeidimais, nes Varėnos ir Pagėgių pasienio rinktinės veikia mūsų teritorijoje. Tokių tyrimų skaičius – labai didelis.
Atskiri prokuratūros padaliniai dėl didelio krūvio dirba ties galimybių riba – tai Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyrius, 1-asis baudžiamojo persekiojimo skyrius. Kituose padaliniuose krūvis galbūt mažesnis, tačiau tikrai nėra taip, kad trūktų darbo.
Po visų vadinamųjų pertvarkymų atsirado tam tikrų iškraipymų, mat apygardos prokuratūrai deleguotos tokios funkcijos, kurias sėkmingai galėtų vykdyti apylinkių prokuratūros.
Taip nutinka, kai reformas vykdo institucijos organizmą nelabai jaučiantys žmonės, o reformos vyksta tik dėl reformos. Mechaninių pokyčių poreikis turi kilti iš apačios ir prasidėti tuomet, kai pribręsta reikalas.
Viena prokuratūra gerai savo funkcijų neatliks, jeigu jos gerai nebus vykdomos ikiteisminio tyrimo institucijose. Reikėtų kalbėti apie institucijų personalo kokybinius rodiklius. Visos grandys turi dirbti glaudžiai ir kokybiškai.
Kai ikiteisminio tyrimo institucijos vykdo reformas, jos dažniausiai net neinformuoja apie tai prokuratūros ir neatsižvelgia, kokia prokuratūros pozicija. Tikrai nemanau, kad pasiteisino sprendimas pirminius tyrimo veiksmus įvykio vietoje pavesti atlikti tuo metu budintiems policijos pareigūnams.
Gerokai efektyvesnė sistema buvo tuomet, kai į įvykio vietą važiuodavo specializuoto padalinio pareigūnas, kuris vėliau ir tirdavo įvykį.
– Pavaldiniai turbūt suprato, kad atsainesnio požiūrio į pareigas neverta tikėtis?
– Esu naujas, visai kitokio stiliaus vadovas. Kitas etapas bus pokalbiai su žmonėmis. Bandysime susitarti, kur einame, kokiomis kryptimis ir ko siekiame. Procesai gerai valdomi, kai susitariama dėl bendro siekio.
Valdžios institucijose dirbantys žmonės kartais užmiršta, ką jie čia veikia. Visiems savo pavaldiniams kartoju, kad pirmiausia jie dirba žmonėms ir darbas prokuratūroje nėra kažkokia privilegija, o pareiga. Žmonių pasitikėjimą prokurorai gali pelnyti tik tuomet, kai čia atėję jie gauna tai, ko tikisi.
Jeigu žmogus savęs netapatina su šia erdve, turėtų ieškoti kitos vietos savo gebėjimams pritaikyti. Darbas prokuratūroje yra gyvenimo būdas.
– Jūs pats niekada nesuabejojote savo pasirinkimu?
– Pradėjęs studijuoti universitete norėjau dirbti tik prokuratūroje ir net neturėjau kitokių tikslų. Dabar taip pat jaučiuosi esąs ten, kur turėčiau būti.
Jaunų žmonių į prokuratūrą beveik neateina. Nors dauguma teisę studijuojančių 2–3 kurso studentų jau dirba, jie renkasi privatų sektorių.
Prokuratūra jaunam specialistui nėra patraukli darbo vieta net finansine prasme. Tai valstybės požiūris, bet jį suformuojame ir mes patys, institucijų atstovai. Jeigu nėra gerų atlyginimų, neturime kokybiškų specialistų.
Pradėjus dirbti mano atlyginimas siekė 20 skaičiuojant JAV doleriais. Išsilaikyti padėjo tėvo atvežti lašiniai. Tačiau visi norėjome dirbti jaunai valstybei. Praėjo 30 metų, darbo sąlygos nepalyginamai geresnės, tačiau galėtų būti geriau.
– Vertinant kriminogeninę situaciją Kaune, kas verčia labiausiai nerimauti?
– Narkotinių ir psichotropinių medžiagų neteisėta apyvarta. Procesas kontroliuojamas ne taip, kaip turėtų būti kontroliuojamas. Dalį kaltės turbūt reikėtų prisiimti ir teisėsaugos institucijoms, mat vienu metu buvo siekiama neutralizuoti didžiuosius tiekimo kanalus, tačiau jaunimo susibūrimo vietoms nebuvo skiriama pakankamai dėmesio.
Bendrame nusikalstamumo fone nėra kažkokių reiškinių, kurie keltų didelį nerimą.
Apygardos teritorija labai didelė – tai Kauno, Alytaus ir Marijampolės apskritys. Atokesnėse vietovėse situacija šiek tiek kitokia ir kyla klausimų, ar viskas gerai vyksta su nusikalstamų veikų registravimu. Skundų dėl aplaidžiai tiriamų nusikalstamų veikų neturime, tačiau keista, kai visoje apskrityje per porą dienų užregistruojamos tik 4–5 nusikalstamos veikos. Norėčiau tikėti, kad tikrai taip ir yra. Juokauju, kad gyvename saugiau negu Šveicarijoje.
– Net policijos pareigūnai svarsto, kad sustabdyti kvaišalų vartojimo neįmanoma, galima tik sumažinti mastą. Ar pritariate tokiai nuostatai, o galbūt išvis reikėtų juos legalizuoti?
– Manau, kad legalizavimui dar nepribrendome. Neturėtume žiūrėti pesimistiškai, kad negalime sukontroliuoti.
Būtina kelti sau aukščiausius tikslus. Galime, tik klausimas – kokiu mastu. Kvaišalų paplitimo mastas tikrai didelis ir reikia turėti nuoseklų planą, ką daryti. Sukurta daug institucijų, tačiau nėra bendro, koordinuoto darbo.
