Vilnietė Aldėja Kuralavičiūtė karo siaubiamoje šalyje buvo maždaug 20 kartų. Nuo tada, kai prieš metus nusprendė prisidėti prie organizacijos „Šešios AM“. Ji tvirtai įsitikinusi – į Ukrainą savanoriai važiuoja ne sielotis dėl žiaurumų, o padėti, todėl kelionėse svarbus šaltas protas ir ryžtas dirbti.
– Papasakokite apie organizaciją, kurioje savanoriaujate – kuo užsiimate, kokią paramą Ukrainai teikiate?
– „Šešios AM“ pirmosiomis karo dienomis įkūrė Karolis Sankauskas. Iš pradžių jis priėmė keletą pabėgėlių, vėliau į Ukrainą išgabeno nupirktą automobilį ir, pamatęs, kas vyksta šalyje, nusprendė imtis organizacijos veiklos.
Pati pirma acociacijos parama buvo neperšaunamos liemenės ir šalmai. Buvo išvežta 1,5 tūkst. sertifikuotų neperšaunamų liemenių. Palyginimui – neperšaunama liemenė kainuoja apie 400 eurų, karo pradžioje ji kainavo daug daugiau.
Iš pradžių organizacija pasikraudavo visą apsaugą karui – vaistus, maistą, karinius drabužius. K.Sankauskas iš savo lėšų išnuomavo 30 autobusų, jais vežė paramą, o iš Ukrainos tuo pačiu autobusu atgal į Lietuvą parsiveždavo karo pabėgėlius. Pirmus pora karo mėnesių vyko labai aktyvus bėgimas nuo karo. Asociacija iš Ukrainos išvežė virš 1300 moterų ir vaikų.
Šiuo metu Ukrainą aprūpiname gyvybiškai svarbiais daiktais – vaistais, krosnelėmis, maisto produktais, automobiliais, generatoriais ir kita kariavimui bei gyvenimui karo zonoje būtina įranga.
„Šešios AM“ išskirtinumas yra tas, kad štabas tiesiogiai bendrauja su žmonėmis Ukrainoje, turi savo ryšių, kuriuos paprastai mezga gyvai – lankydamiesi Ukrainoje.
Ryšiai užmezgami įvairiomis aplinkybėmis – pavyzdžiui, sugenda mūsų automobilis, ukrainiečių dalinys stoja, padeda pakeisti ratą, taip užmezgame ryšį. Tuomet ukrainiečiai pasako, kokių dalykų jiems reikia, mes Lietuvoje tuos dalykus nuperkame, įdedame į mašiną ir nuvežame.
– Kaip pati nusprendėte prisidėti prie savanorių komandos?
– „Šešios AM“ atradau klausydamasi tinklalaidės, kurioje asociacijos įkūrėjas kalbėjo apie pagalbą Ukrainai. Po kurio laiko K.Sankausko „Instagram“ paskyroje pamačiau, kad yra ieškomas vairuotojas į Ukrainą, su juo susisiekiau, susikroviau daiktus ir išvažiavau.
Apie savanoriavimą Ukrainoje pagalvodavau ir anksčiau, todėl sprendimas išvažiuoti nebuvo ką tik į galvą šovusi mintis.
– Kaip atrodė jūsų pirmosios kelionės į Ukrainą? Ar pamatyti vaizdai šokiravo?
– Į pirmąją kelionę išvažiavau prieš metus – spalį. Pirmos kelionės metu važiavome į frontą, o grįždami sustojome sostinėje. Įvažiavę į Kijevą, mašinoje juokėmės, kad dabar jau ramu, tikrai nemirsime, nes likus keliems mėnesiams iki kelionės Kijeve buvo gan ramu – į miestą nebuvo paleistos raketos.
Po maždaug 20 minučių sustojome kavos. Iš karto kilo įtarimas – kavos mums nepardavė, sakė, kad ką tik nuaidėjo oro pavojus. Tuomet nuskambėjus sirenoms galiojo griežta tvarka – dirbančios įstaigos turėjo užsidaryti, visi privalėjo slėptis tam skirtose vietose.
Pirmosios kelionės metu į Kijevą buvo paleistos raketos – tokia buvo pirmoji pažintis su šalimi.
Ukrainoje susigraudinusi esu tik du kartus. Vienas iš tų kartų – antra kelionė į Ukrainą. Atvažiuojame į viešbutį Kijeve ir ten sutinkame jauną, aštuoniolikmetį vaikinuką, vardu Ženia. Jis dirbo viešbutyje, kuriame mes apsistojome. Užkalbinome jį ir jis pasakė, kad tai paskutinė naktis, kai jis dirba Kijeve. Ženia gavo šaukimą ir kitą dieną išvyko į frontą.
Tai buvo mano ašarų priežastis. Joks aštuoniolikmetis neturi sakyti, kad išvyksta į karą ginti savo šalies. Joks. Sunku matyti daug jaunų, kare gyvenančių žmonių.
Mano sesei septyniolika. Ten su automatu stovi mano sesers bendraamžiai, kurie tikrina pasą. Jie gyvena kare. Kai tavo pažįstamas, dar visai jaunas žmogus, gauna šaukimą, arba sužinai, kad mirė karys, kuriam vežei paramą, tai tikrai paveikia emociškai.
Vis dėlto, tai vyksta metus su puse. Jau nebegirdžiu oro pavojaus, į viską reaguoju ne taip jautriai. Dešimt mėnesių mano kasdienybė buvo kelyje į frontą. Nuolat buvau veiksme – važiuoji pasiimt paramos, veži ją į Ukrainą arba su liemene stovi fronte – taip jau yra. Nuolat tame gyveni.
– Paramą vežate ir į frontą. Kaip savanorių darbas atrodo ten – kur šūviai aidi visai čia pat?
– Nevažiuojame į apkasus, kur šaudo su automatais – ten neįleidžia nieko. Tačiau yra nulinio fronto zona – 3 kilometrų spindulys nuo ten, kur yra ukrainiečių ir rusų linija. Savanorių komanda vyksta į tas vietas.
Pavyzdžiui, tose zonose yra mažų kaimelių, ten gyvena kariai. Jie yra arti fronto, todėl greitai gali nuvykti į vietą. Būdami ten mes girdime artileriją, matome tikrus karius.
Fronto zonoje tikrai nejauku. Visgi, kai ten esu, apie tai negalvoju – svarbiausia atlikti savo darbą. Reikia suprasti, kad ten atvažiuoji su tikslu padėti, juk nevažiuoji į ekskursiją. Tavo tikslas yra nuvežti džipą ir iškrauti autobusą paramos.
Tikriausiai tik išvažiavus iš tokios zonos pradedu apdoroti informaciją, kur aš ką tik buvau.
– Ar vežant paramą teko susidurti su pavojingomis situacijomis, kai pavojus galėjo grėsti netgi gyvybei?
– Vienas iš mano ir asociacijos tikslų yra šviesti visuomenę. Iš fronte buvusio lietuvio savanorio perspektyvos yra pakankamai mažai informacijos bei medžiagos.
Išvažiavome įamžinti keleto kadrų ir nuvežti paramą. Išlipame vienoje lokacijoje, mus lydi majoras, jis patikrina ar neperšaunamos liemenės uždėtos teisingai – super griežtumas.
Minutė ar dvi, kai esame tame taške. Praeina močiutė, kalbanti telefonu, ji žiūri į mus. Majoras pradeda rėkti, kad turime lipti į mašiną. Viską metame, sulipame į autobusiuką, išvažiuojame.
Po pusės minutės per raciją mus pasiekė informacija, kad būtent tą tašką, kuriame stovėjome, subombardavo.
Močiutė buvo papirkta rusų. Pamačiusi, kad atvažiavo baltas autobusiukas ir išlipo savanoriai, ji pranešė tikslias koordinates. Už vos kelių kilometrų esančiam rusų kareiviui užtenka paspausti vieną mygtuką, kad atskristų dronas ir paleistų raketą.
Mums beprotiškai pasisekė. Tai buvo atvejis, kuomet buvau arčiausiai pavojaus.
– Ukrainoje teko matyti daug siaubingų vaizdų. Kokie karo padariniai, apie kuriuos žmonės paprastai nekalba, jums vieni nemaloniausių?
– Daugelis nesusimąsto apie pamirštų naminių gyvūnų problemą. Pamenu, atvažiuojame į neseniai išlaisvintą miestelį. Vaikštome tik mašinų vėžėmis, nes viskas aplink užminuota. O šalia tų vėžių guli negyvas šuniukas, visas suvarpytas kulkų.
Apskritai Ukrainoje yra labai daug apleistų gyvūnų. Kai žmonės bėgo, jie tikėjosi, kad išvyks trumpam, neturėjo galimybių pasiimti gyvūnus. Dabar šunys vaikšto gaujomis – vilkšunis, jorkšyras – jie visi kartu.
Daugelis pamena, kad daugiabučių kiemuose ir aplink dar visai neseniai ir Lietuvoje klajojo daugybė benamių kačių ir šunų.
Dabar tokia problema yra Ukrainoje ir, manau, ji ten gyvuos dar daug daug metų. Ypač baisu, kad Ukrainoje laksto labai daug sužvėrėjusių šunų, kurie minta tuo, ką sugeba surasti – kartais tai gali būti ir pradėję irti kūnai. Tai liūdnas karo padarinys, apie kurį mažai kas susimąsto.
Dar vienas susimąstyti verčiantis karo padarinys – vaikai, taip ir nebuvę mokyklose.
Yra ukrainiečių ketvirtokų, kurie nė karto nebuvo mokykloje. Buvo kovidas, dabar antrus metus vyksta karas. Pamokos negali vykti, jei mokykla neturi bunkerio, o juos turi palyginus mažai mokyklų.
Ir tai yra absoliuti kasdienybė. Yra daugybė vaizdo įrašų, kai vaikai eina gatve, save filmuoja, o tuo metu visai šalia vyksta bombardavimas – galima matyti jų reakcijas, per skruostus bėgančias ašaras.
Vaikas turi turėti tokią vaikystę, kokią turėjome mes, kai tavo didžiausia problema, kad nukritai nuo supynės.
– Pasigirsta nemažai kalbų, kad žmonės yra pavargę aukoti Ukrainai. Ar aukų skaitliuką lietuviai vis dar suka aktyviai?
– Didžiausiais iššūkis, su kuriuo susiduria organizacija, yra aukų stygius. Dabar Lietuvoje yra tokia situacija, kad karas daugumai nebeaktualus. Visi yra pavargę.
Girdžiu, kaip aplink žmonės kalba apie darbą, vaikus, mokyklą, darželį, automobilį – jų pokalbiuose visiškai nėra Ukrainos temos – tokią realybę mes matome ir banko sąskaitoje, kai per savaitę įkrenta, duok Dieve, 100 eurų. Paramos gavimas sustojo maždaug nuo praeitų metų lapkričio.
„Šešios AM“ buvo pirmieji lietuviai po išlaisvinimo aplankę Iziumą, todėl aukų skaičius buvo padidėjęs, kai asociacija turinį transliavo tiesiai iš fronto – visgi, vėliau ir prie to žmonės priprato. Dabar didžiąją dalį paramos vežame iš asmeninių lėšų – didžioji dalis jų yra asociacijos įkūrėjo.
Tikriausiai nesugalvosiu nieko naujo, kodėl vis dar reikia aukoti. Manau, svarbiausia suprasti, kad karas yra labai labai arti.
Atsisėdus į mašiną iki pasienio nuvažiuoji per 10 valandų. Maždaug para prie vairo ir esi ten, kur jau pavojinga.
