Dukurnonių kaimas Jiezno seniūnijoje plyti gražioje kalvotoje ir ežerų apsuptoje vietoje. Atrodytų, tokioje aplinkoje įsikurti būtų smagu, tačiau kaimas nyksta.
Gyventi čia sunku, nes norėdami nusipirkti maisto ar vaistų šio kaimo gyventojai turi vykti į Jiezną ar Prienus, o autobusai į šiuos miestus važiuoja tik du kartus per savaitę. Didžiausia pramoga – laukti, kol į kaimą atvyks autoparduotuvė.
Kaimo gyventojai bent jau norėtų, kad iki jų namų vestų geresni keliai.
Kaimas dieną – lyg išmiręs
Dukurnonių kaimas yra 7 kilometrai nuo Jiezno. Pasiekus jį jokios lentelės su kaimo pavadinimu nesimato.
Besisukiojant kaime matyti daugiausia iš baltų plytų sovietmečiu pastatytų gyvenamųjų namų ir vienas kitas senesnis medinis namas bei ūkiniai pastatai. Dalyje namų niekas negyvena, kitur gyventojų lyg ir yra, bet įsileisti nepažįstamų žmonių jie neskuba.
Kaimo pakraštyje stūkso iš plytų sumūrytas, bet jau apgriuvęs pastatas, kurio langai uždengti surūdijusiomis grotomis. Tai buvusi kaimo parduotuvė.
Vienoje kaimo – Piliakalnio – gatvėje, vedančioje nuo parduotuvės iki kaimo viduryje esančios sankryžos su Ežero gatve, kadaise buvo asfalto danga, bet iš jos mažai kas likę.
Žaviausia šiame kaime – gamta. Keliukais tai kylant į kalvas, tai nuo jų leidžiantis vienoje kaimo pusėje galima pamatyti Dukurnonių piliakalnį, dar vadinamą Bobų kalnu, ir Surmio ežerą. Kitoje – Dukurnonių ir Pečiauskų ežerus. Atrodo, kad kurtis čia turėtų norėti jauni energingi žmonės, todėl keista, kad kaimas atrodo lyg išmiręs.
Gyventi be automobilio sunku
Besidairant po Dukurnonis iš savo namo išėjo ir ko ieškome pasiteiravo vietinė gyventoja Vida Kazakevičienė. Moteris pasakojo, kad užaugo kaime, bet iš jo pabėgo į Prienus, vėliau ne vienus metus gyveno užsienyje. Kai mirė jos motina, grįžo į gimtąjį kaimą.
„Vis bėgau iš čia, bet taip ir nepabėgau“, – atsiduso moteris.
V.Kazakevičienė pasakojo, kad gyventi kaime neturint savo automobilio sudėtinga.
Sovietmečiu veikė parduotuvė, bet jau kelis dešimtmečius ji apleista, todėl apsipirkti reikia važiuoti autobusu.
„Į Prienus ar Jiezną per savaitę autobusai važiuoja tik du kartus – trečiadieniais ir penktadieniais. Nuo mūsų kaimo iki stotelės, kur autobusas sustoja, nemažas atstumas, nuo mano namų – 2 kilometrai. Nešti maišus su pirkiniais sunku“, – guodėsi moteris.
Ypač niūru šaltuoju metų laiku – kaimo žvyrkeliai tampa purvini, o ir eiti jais kaime nėra kur.
„Todėl jaunesni žmonės bėga iš čia“, – mano Dukurnonių gyventoja.
Dauguma gyventojų – senjorės
Iš kitų namų išsiskiria viena puikiai sutvarkyta sodyba. Joje gyvena kaimo senbuvis Arūnas Kandrotas.
Prie namo puoselėjamame sode vyras koronaviruso pandemijos metu susipylė nedidelį kalną, ant jo pastatė vienam žmogui skirtą apžvalgos bokštą. Nuo jo atsiveria gražūs Dukurnonių ir greta esančių ežerų vaizdai. Vyras savo kieme išsikasė ir tvenkinį.
Buvęs vairuotojas dabar mėgaujasi užtarnautu poilsiu ir savo sodyba, bet jam liūdna, kad kaimas nyksta.
A.Kandrotas pasakojo, kad Dukurnonyse gyveno jo seneliai. Turėjo vienkiemį ir nemažą ūkį.
„Kai sovietmečiu kūrėsi kolūkis, žemės sklypai buvo padalinti žmonėms, jie čia statėsi namus. Prie visų jų statybos prisidėjo mano tėvas, nes buvo statybininkas.
Kai buvau vaikas, kiekvienoje šeimoje augo po 5 ar net 10 vaikų, gyvenimas čia virė“, – prisiminė 70-metis.
Kolūkio nebelikus gyventojų kaime sumažėjo, nes jaunesni žmonės pradėjo ieškoti darbų miestuose ir išsikraustė ten gyventi.
„Dabar kaime yra apie 20 namų. Daugelyje jų gyvena po vieną žmogų. Daugiausia tai vyresnio amžiaus moterys, kurios bijo svetimų. Taip pat gyvena ir du garbaus amžiaus vyrai. Greta įsikūręs ir jaunesnis kaimynas, kuris ūkininkauja, augina gyvulių. Kai senoliai numiršta, namai lieka negyvenami“, – pasakojo A.Kandrotas.
Kelias sodybas yra nusipirkę miestiečiai, jie savaitgaliais, pasak kaimo gyventojo, patriukšmauja, pašaudo fejerverkus, bet paskui išvyksta ir vėl įsivyrauja ramybė.
Girtuokliai randa, ko ieško
Vienintelę kaime buvusią parduotuvę vienas už kelių kilometrų gyvenantis vyras bandė gaivinti.
„Įsigijęs griūvantį pastatą jis planavo, kad antrame aukšte apsigyvens, o pirmame vėl atidarys parduotuvę. Bet jam nepavyko, nes verslas, matyt, nebūtų buvęs pelningas“, – svarstė A.Kandrotas.
Dabar kartą per savaitę – ketvirtadieniais – į kaimą iš Kauno atvyksta verslininkai. Jie atveža įvairiausių maisto produktų ir visi kaimiečiai juos noriai perka.
Pasak A.Kandroto, kaime yra ir keli girtuokliai, kurie svaigiųjų gėrimų randa dviejuose „taškuose“, šis verslas tarpusavyje labiausiai kaime ir konkuruoja.
Darbų kaime nėra, jei vaikus reikėtų leisti į mokyklą, jiems tektų važiuoti į Jiezną arba Kašonis.
Gaila nykstančios gimtinės
A.Kandrotas sakė, kad asfaltas vienoje kaimo kelio dalyje taip pat buvo nutiestas dar sovietmečiu. Dabar, kai gyventojai paprašo seniūnijos, gatvės kartais greideriuojamos, kartais nuvalomos, bet ne asfaltuojamos.
Kadangi pats A.Kandrotas turi automobilį, juo keliauja po Lietuvą, lankosi įvairiose miestų šventėse, koncertuose. Tačiau dauguma kaimo gyventojų gyvena uždarai. Niekas neorganizuoja jokių ekskursijų ar išvykų.
„Per 30 metų mūsų valdžia sugebėjo tik prie gatvių įrengti lenteles su jų pavadinimais. Kaimas nyksta, jokių perspektyvų gyventojai nemato. Labai gaila. Būtų gerai, kad bent keliai iki kaimo būtų asfaltuoti“, – kalbėjo A.Kandrotas.
Asfaltą planuojama kai kur kloti
Algis Bartusevičius, Jiezno seniūnas:
„Dukurnonys – vienas nykstančių kaimų, kokių yra visoje Lietuvoje.
Sutinku, kad iki kaimo vedantys ir jame esantys keliai galėtų būti greideriuojami dažniau, bet tam stinga lėšų.
Vis dėlto Prienų rajono savivaldybės planuose numatyta, kad kitais metais bus asfaltuojamos Piliakalnio ir Ežero gatvių atkarpos – pagrindiniai šio kaimo keliai.
Taip pat norėtume, kad būtų išasfaltuota nuo kelio Alytus–Antakalnis link Dukurnonių vedanti 2 kilometrų ilgio kelio atkarpa. Savivaldybei tai brangu, todėl ieškoma būdų, iš kur gauti pinigų.“
