Su maldininkais keliavo ir Sigita Gavorkienė. Į piligriminę kelionę moteris nusprendė leistis paskutinę minutę, tuomet dar neįtardama, kad atsidurs visai šalia netikėto teroristinės grupuotės „Hamas“ išpuolio prieš Izraelio gyventojus.
Užėmė paskutinę grupės vietą
Kaip pasakojo jau kelias paras saugiai namuose esanti Sigita, sprendimą vykti į Izraelį ji priėmė paskutinę minutę.
„Tikriausiai Dievas vedė, kad šiuo laiku man reikėjo išvykti į tokią kelionę. Turėjau darbinių planų, jie pasikeitė, turėjau kitą kelionę, bet ji neįvyko. Nutariau, kad vis tik noriu pamatyti Izraelį. Pati esu iš Jiezno, į šią kelionę vyko tiek mūsų klebonas, tiek vargonininkė Romutė, pagalvojau, kad puikus laikas aplankyti Izraelį, turint tokią nuostabią kompaniją.
Iki kelionės pradžios likus vos keletui dienų, paskambinau kelionių agentūros „Keliauk su idėja“ vadovei Kristinai, paklausiau, ar dar liko laisvų vietų. Kristina pasakė, kad yra likusi viena vieta“, – prisiminė moteris.
Kelionės metu maldininkus pasiekė žinia, kad Izraelį atakuoja „Hamas“ smogikai. Piligrimai ne juokais išsigando. Anot Sigitos, apėmė didžiulis nerimas supratus, kad karo veiksmai vyksta ne už tūkstančių kilometrų, o visai šalia.
„Namuose laukia artimieji, vaikai, tėvai – visiems buvo neramu. Visgi, tikėjomės, kad galėsime išvykti. Oro uoste sužinojus, kad skrydis vis tik neįvyks, svarstėme, ką reikėtų daryti“, – pasakojo pašnekovė.
Kelionę piligrimai turėjo užbaigti šeštadienį ir iš Tel Avivo pakilti „Wizz Air“ lėktuvu. Bendrovei atšaukus visus skrydžius, jie nusprendė apsistoti Betliejuje, Palestinos pusėje.
Šis maldininkų noras sukėlė nemažai vargo, nes, prasidėjus karo veiksmams, Lietuvos diplomatams teko paplušėti, kad saugiai pervežtų tokią didelę grupę žmonių į Izraelio teritoriją.
Lietuvos ryšių su Palestina biuro vadovas Bertas Venckaitis pėsčiomis turėjo kirsti patikros punktą, nes eismas buvo užblokuotas, ir prašyti Betliejaus gyventojų, kad jį pametėtų iki viešbučio, kuriame buvo apsistoję piligrimai.
Tiesa, Sigita tikino, kad tuo metu jautėsi saugiai, lietuviais pasirūpino kelionės vadovas.
„Kilo didelė sumaištis ir skandalas, kad mūsų grupė pasirinko išvažiuoti į Betliejų. Esame labai dėkingi grupės vadovui Valdemarui, kuris, nepaisant nieko, netausodamas nei savo sveikatos, nei finansų mumis nuostabiai rūpinosi.
Būtent jis mokėjo už mūsų apsistojimą viešbutyje, už mūsų maitinimą ir saugų buvimą. Mes tikrai nesijautėme nesaugiai – atvirkščiai, patogiai gyvenome viešbutyje, buvome pamaitinti, aplink nebuvo jokių neramumų“, – aiškino ji.
Nerimą sklaidė maldomis ir giesmėmis
Piligrimai girdėjo tiek sprogimus, tiek virš galvų skraidžiusius naikintuvus tik tuomet, kai jau pasiekė Tel Avivą.
„Taip, jie nebuvo labai arti, tačiau tą garsą gali girdėti. Truputėlį sudėtinga suvokti bendrą situaciją. Tarsi nesijauti nesaugiai, nes nematai tikro karo vaizdo, tačiau suvoki, kad šaudo vos už keliasdešimt kilometrų. Niekada negali būti tikras, kad tai nepasieks tavęs.
Tai lyg dviprasmybė. Mums, žmonėms, kurie nepabuvojo tikrame kare, šiek tiek sunku suvokti realią karo baimę ir grėsmę. Tavo organizmas, tavo širdis tai tarsi atmeta. Mums dažniausiai atrodo, kad kažkas gali nutikti visiems kitiems, bet ne mums. Tačiau ten supratau, kad tai visgi gali ateiti“, – atviravo piligrimė.
Sigitos teigimu, su nerimu kovoti padėjo puiki kompanija.
„Klebonas lydėjo visą mūsų grupę, jis labai prisidėjo prie ramybės žmonių širdyse, šypsenos veiduose, malda mums suteikė ramybę ir stiprybę sunkiais momentais. Netgi važiuojant autobusu per patikros postus prieš tai visuomet stengdavomės melstis arba giedoti. Tai tikrai labai suvienijo.
Mes, žmonės, labai skirtingai išgyvename, turime skirtingas emocijas, vieni tampa šiek tiek piktesni, kitus nerimas priveda prie savotiškos depresijos, norisi verkti, treti, atvirkščiai, situaciją bando suvaldyti savo linksmumu.
Malda ir giesmė yra du dalykai, padedantys nuo savo minčių. Romutės giesmės, balsas – per visą savaitę išmokome labai daug giesmių. Ir važiuojant, ir viešbutyje – visais momentais, kai mums būdavo sunku, neverkdavome atsisėdę kampuose.
Mes buvome vieningi, mes buvome visi kartu – 41 žmogus, visi krūvoje. Nerimas išsisklaidydavo, žmonių veiduose atsirasdavo šypsenos, matydavome stiprų pasitikėjimą vienas kitu“, – akcentavo pašnekovė.
Trūko aiškumo iš Lietuvos institucijų
Sigita atkreipė dėmesį, kad piligrimai nesijautė palikti ar atsidūrę pavojuje. Pasak jos, grupe visada buvo pasirūpinta nuo A iki Z.
„Kas liečia mūsų valdžios institucijas, esu tikrai dėkinga tiek Nacionaliniam krizių valdymo centrui, tiek B.Venckaičiui, kuris buvo atvykęs pas mus į viešbutį. Užsienio reikalų ministerijos kanclerė Inga Černiuk, ambasados Izraelyje pirmoji sekretorė Andra Stadlerienė su mumis palaikė ryšį, bendravo.
Į oro uosta buvo atvykęs ir Lietuvos ambasadorius Izraelyje Audrius Brūzga, jis padėjo surasti viešbutį priešpaskutinei nakvynei. Paskutinę naktį teko leisti oro uoste ant žemės. Juokavome, kad visgi reikėjo ir ant žemės panakvoti – šioje vietoje, jautėmės arčiau Jėzaus“, – kalbėjo moteris.
Vienintelis dalykas, ko pasigedo piligrimai – daugiau aiškumo, nors institucijos ir tikino dirbusios visą parą.
„Negaliu atsakyti, gal tikrai taip ir buvo, bet mums trūko informacijos. Visgi norisi padėkoti visiems, kurie prisidėjo prie mūsų saugaus grįžimo namo. Mes jau čia ir labai džiaugiamės, kad neteko pamatyti tikrojo karo iš labai arti.
Manau, kad dabar turime suvokti, kas įvyko. Tos emocijos turi nurimti. Esu labai dėkinga Dievui, kad jis davė tokį išbandymą ir leido pažinti nuostabią piligrimų grupę, nuostabią šalį. Leido suvokti, kad mūsų gyvenimas yra trapus ir turime branginti kiekvieną dieną.
Labai džiaugiuosi, kad su visa savo komanda buvome labai vieningi. Man galvoje skamba skaičius 41. Mūsų piligrimų grupė tapo tarsi viena šeima.
Ar norėčiau grįžti į Izraelį? Manau, kad taip. Tai yra ypatinga vieta. Ar greitu metu? Ne, tik kai pasibaigs karas. Kaip sakė Romutė, kurį laiką reikia pakeliauti Lietuvoje.
Bet kokiu atveju, tai buvo ypatinga kelionė, ypatinga patirtis, ypatingas savo vidaus suvokimas“, – apibendrino ji.
