Šiandien Rimgailė – Lietuvos Jaunųjų maltiečių vadovė. Aplinkiniai merginą vadina „gerumo angeliuku“, o jos sąskaitoje – pasiekta ne vieno senelio širdis, „į kitą materiją perkėlusi“ piligriminė kelionė, netikėtas susitikimas su popiežiumi ir besąlygiškas tikėjimas, kad kiekvienas nusipelno meilės ir šilumos.
Diplome – kineziterapeutė, širdyje – savanorė
Dar visai neseniai Rimgailė baigė kineziterapijos studijas ir, nors ši sritis vis dar likusi širdyje, dabar mergina tuo neužsiima. Visgi kineziterapijos studijų dėka Rimgailė pirmą kartą prisilietė prie savanorystės.
Antrame studijų kurse, prasidėjus profesinėms praktikoms, Rimgailės dėstytojas pranešė, kad studentams reikia užsiimti ir visuomeninėmis veiklomis, todėl paragino išbandyti savanorystę.
Paskatinta dėstytojo žodžių, turėdama nemažai laisvo laiko, prieniškė nusprendė save išbandyti savanoriaudama. Merginai vis norėjosi prisiliesti prie socialiai pažeidžiamų grupių, todėl ji pradėjo savanoriauti Kauno apskrities Parkinsono draugijoje.
Vaikščiojimas šiaurietiško ėjimo lazdomis, dalyvavimas pilateso treniruotėse, kineziterapiniuose užsiėmimuose ir kitose draugijos veiklose merginai patiko, todėl ji susigundė priimti dar vieną savanorystės pasiūlymą.
„Tuomet dėstytoja papasakojo, jog ji dirba hospise ir reikėtų ko nors, kas galėtų teikti kineziterapiją skaičiuojantiems paskutines savo dienas. Susigundžiau ir nuėjau. Ten ir supratau, kokia savanorystė gali būti sunki psichologiškai ir kaip tokioms vietoms turi būti pasiruošęs. Buvau studentė, iki to laiko nebuvau susidūrusi su savanoryste, viskas buvo nauja.
Eiti savanoriauti pagal savo specialybę yra viena, o organizacijoje – visai kas kita. Po trumpo laiko pasakiau dėstytojai, kad savanoriauti negaliu, man per sunku psichologiškai“, – interviu portalui lrytas.lt pasakojo Rimgailė.
Maždaug tuo metu, Prienų parapijos namuose, Jaunieji maltiečiai organizavo renginį dvasine tema. Į jį Rimgailei pasiūlė nueiti sesuo. Iš pradžių mergina atsisakė – manė, kad jai ten ne vieta, tačiau sesuo rankų nenuleido.
„Ten susipažinau su buvusia Jaunųjų maltiečių vadove, ji mane pastebėjo ir pasiūlė važiuoti kartu į Lenkiją – tarptautinę jaunimo stovyklą. Tai buvo pirma mano savanorystė maltiečiuose, apskritai pirma savanorystės išvyka. Buvo itin keista, niekada nebuvau prisijungusi prie savanoriavimo grupės veiklos, bet į Lenkiją išvažiavau.
Kai grįžau, Prienų Jaunųjų maltiečių vadovė pasiūlė prisijungti prie grupės. Viskas prasidėjo nuo visai keistos veiklos, išvažiavau į iššūkį ir tas iššūkis mane patraukė“, – prisimena Rimgailė.
Sriuba – tik įrankis pasiekti širdį
Rimgailė savanoriavo penkerius metus. Jos veikla buvo orientuota į vyresnio amžiaus asmenis – senelių lankymą, sriubos nešimą. Be to, kaip jaunimo darbuotoja mergina savanoriavo Jaunųjų maltiečių nacionaliniuose renginiuose.
„Man savanorystė yra dalykas, teikiantis vilties. Ateini pas žmogų ir net jei jis labai niūrus, pasimetęs, nepatenkintas gyvenimu, jam vis tiek atneši šviesą ir šypseną. Svarbu suvokti, kur eini ir ką nori iš savanorystės pasiimti. Man tai lyg įrankis pasijausti pilnaverte, įrankis, priverčiantis suvokti, kad iš gyvenimo gali ne tik daug imti, bet ir dar daugiau duoti.
Savanorystė man yra apie šviesų dalyką, apie pilnatvės jausmą. Ši veikla man duoda jėgų ir stiprybės eiti per gyvenimo iššūkius. Tai – atgaiva, kai jaučiu, kad save išdalinau, suprantu, kad laikas grįžti savanoriauti“, – dalijosi Rimgailė.
Viena žinomiausių maltiečių iniciatyvų – sriubos nešimas pagyvenusiems asmenims. Mergina pasakojo, kad ši iniciatyva žavi tuo, jog sriuba yra tik įrankis ateiti pas žmogų į jo širdį.
Nešant sriubą, Rimgailei vienu metu teko globoti ne vieną senelį. Su kai kuriais užsimezgė išties ypatinga draugystė. Viena tokių – su beveik 90-ties sulaukusiu senjoru Antanu.
„Gegužę bus ketveri metai, kai globoju Antaną. Dabar jam sriubos nebenešu, bet išgerti arbatos bei sužaisti šaškėmis ar šachmatais visada nueinu. Tai sukurta tradicija, kuri dovanoja daug šilumos, o vienam ar kitam laimėjus, visuomet juokaujame, kad tikra laimėtoja yra draugystė.
Tarp manęs ir Antano yra 63 metų skirtumas, tačiau supratau, kad užsimezgęs ryšys toks stiprus, jog vienas kitam galime būti tiesiog draugais. Jis yra draugas, kuriam išties nuoširdžiai rūpi, kaip gyveni, kaip sveikata, kaip sekasi mokslai ar darbai.
Jauno ir vyresnio amžiaus žmonių santykis yra vienas iš gražiausių dalykų, kuriuos galime matyti visuomenėje. Smagu stebėti, kaip jaunas žmogus mokosi iš vyresnio ir atvirkščiai – vyresnis iš jauno“, – dėstė Jaunųjų maltiečių vadovė.
Senelį Antaną mergina pradėjo lankyti, kai jis neteko savo žmonos. Rimgailė pasakojo, kad senelių meilės istorija buvo nepaprastai žavi. Antanas sako, jog visuomet yra labai svarbu, kad šeimoje būtų pasitikėjimas ir dalijimasis tiek vargu, tiek džiaugsmu. Ne vienerius metus vyrą pažįstanti prieniškė džiaugėsi, kad tokie pokalbiai – išties ypatingi.
„Matant, kaip dega senelio akys mūsų susitikimų, juoko, šypsenų ir apsikabinimų metu, supranti, kad ši draugystė yra dovana mums abiem. Senelis dažnai sako, kad apsilankymų labai laukia, o susitikus jo nebeslegia keturios sienos, jis džiaugiasi gyvenimu.
Kai vyresnio amžiaus žmogų lanko jaunas, tai yra lyg viltis – viltis, kad jis vis dar labai reikalingas visuomenei. Mėgstu seneliui telefone rodyti nuotraukas ar vaizdo įrašus. Taip pat jis labai mėgsta daryti asmenukes“, – šyptelėjo Rimgailė.
Bemiegės kelionės naktys ir stebuklo paieškos
Prancūzijos pietuose esantis Lurdo miestelis yra tapęs žymiu piligriminiu centru. Pasak legendos, mergaitei, vardu Bernadetė Subiru, apsireiškė Švenčiausioji Dievo Motina Marija.
„Kai važiuoji į Lurdą, vyksti padėti neįgaliesiems arba silpnesniems“, – sakė Rimgailė.
Dar praėjusias metais vienas kolega merginos paklausė, ar ji norėtų vykti į Lurdą – tuomet jis patikino, kad ten – stebuklinga vieta, kurios negalima nupasakoti žodžiais.
Pasikartojo ta pati istorija: mergina, kaip ir prieš einant į pirmąjį maltiečių renginį, sudvejojo. Tuo metu abejonių vykti kėlė artėjantis 25 gimtadienis. Vis dėlto kolegos žodžiai suintrigavo.
„Pasidovanok sau tokią dovaną ir Lurde sutik savo gimtadienį“, – ragino jis.
Galiausiai Rimgailė nusprendė vykti. Į Prancūziją lietuvių delegacija lydėjo žmones su įvariomis negaliomis – stuburo traumos, amputacijos, neregystė, protinė negalia ir t.t. – jie į Lurdą važiavo melsti stebuklo išgyti dvasiškai, emociškai arba fiziškai.
Keliauti į piligriminę kelionę su maltiečiais galima dviem būdais – skristi lėktuvu arba vykti autobusu. Pirmąjai patirčiai Rimgailė pasirinko sudėtingesnį kelią – vykti autobusu. Kelionė truko apie dvylika dienų – keturias dienas ji važiavo į priekį, tiek pat – atgal, o dar keturios dienos buvo praleistos Lurde.
„Ką reiškia šis sunkesnis kelias? Tai yra bemiegės naktys autobuse ir besąlygiškas rūpestis žmonėmis – reikia pasirūpinti, ar jie sotūs, ar nori atsigerti, ar patogiai atsisėdę, ar nereikalinga kokia pagalba. Išties – visos kelionės metu žmonėms esi jų rankos, kojos, akys, esi jų atrama.
Nuostabi dalis yra ta, kad pakeliui aplankėme daug šalių – stojome Italijoje, Slovakijoje, Lenkijoje, Austrijoje, lankėme šalis, kuriose yra įsikūrę maltiečiai.
Apsilankymas įvairiose šalyse su neįgaliaisiais – neįkainojama patirtis, tada supranti, kiek daug gėrio, kiek daug galimybių galime padovanoti tiems, kurie patys negali išvykti į tokias keliones. Žmonių akyse pamačius nuoširdžiausią džiaugsmą, suvoki, kad į tokias keliones su jais leistumeisi kad ir kiekvieną dieną“, – pasakojo Rimgailė.
Atlaidai, vykstantys Šiluvoje, yra gan panašus pavyzdys to, kas vyksta Lurde, tačiau Rimgailė pabrėžė, kad tai – kur kas didingiau.
„Kai jau atvažiuoji į Lurdą, atsiduri visai kitoje materijoje – visi mandagūs, sveikinasi, žmonės stumia vežimėlius, visi kažkam padeda. Neįgalieji, kuriuos vežėmės mes, nebuvo tokie sudėtingi. Lurde buvo tiesiog gulinčių žmonių su vamzdeliais, jie negali pajudėti, bet vis tiek buvo ten, su visais, tikėdami ir melsdami išgijimo“, – kalbėjo Rimgailė.
Gegužės 7 dieną buvo merginos 25-asis gimtadienis. Tuomet delegacija keliavo į prausyklas, kuriose yra galimybė švęstu vandeniu nusiprausti rankas, veidą bei atsigerti. Rimgailė pasakojo tądien pajutusi Lurdo stebuklingumą.
„Kartu su kelionės metu mus lydėjusia sielovados koordinatore buvau pakviesta sukalbėti rožinį. Užtrukome gal valandą, tuomet nusprendėme apsiprausti šventu vandeniu. Eilė buvo kosminė.
Atsisėdome į eilės galą ir prie manęs priėjusi moteris uždėjo ranką ant peties. Kadangi moteris nekalbėjo angliškai, mums sunkiai sekėsi viena kitą suprasti, tačiau galiausiai supratau, kad ji nori man duoti dovanų.
Iš savo rankinės ji išsiėmė glėbį saldainių ir gestais parodė visiems išdalinti. Iš pradžių nesupratau, kas įvyko, kodėl iš 300 eilėje sėdinčių žmonių moteris priėjo prie manęs ir per mano gimtadienį davė glėbį saldainių. Man tai buvo tarsi stebuklas iš aukščiau.
Apibendrinti Lurdą žodžiais yra labai sunku. Neapsakoma, kai stovi 10 tūkst. žmonių, visi yra apsirengę kaip tu, visi meldžiasi, visi tikisi stebuklo. Arba bažnyčioje, kur mišios vyksta po žeme, susirenka 15 tūkst. žmonių, visi meldžiasi savo kalbomis.
To neįmanoma apibūdinti jokiais žodžiais. Aš stovėjau ir negalėjau sulaikyti krentančių ašarų, trodė vyksta neįmanomi dalykai. To kas įvyko ten, negali apibūdinti, negali paliesti ar net pamatyti, tai įmanoma tik pajusti širdimi“, – pasakojo Rimgailė.
Sužinojo, kad po 12 valandų susitiks su popiežiumi
Maltiečiai turi dviejų tipų keliones – piligrimines, vedamas tikėjimo, ir pažintines į „stebuklais garsėjančias vietas“. Paskutinė tokia buvo į Romą. Paskutinėmis kelionės dienomis, kai pilvai buvo pilni itališkų makaronų, ledų, o širdys – dainavo nuo nuostabios architektūros, vėlai vakare Rimgailė sužinojo, kad susitiks su popiežiumi.
„Kai lankėmės Romoje, buvo rožinio mėnuo, beveik paskutinį vakarą susirinkome melstis prie bazilikos, kurios vadovas yra lietuvis kunigas. Visai netikėtai išgirdome naujieną: „Rytoj, 5 valandą ryto, išvažiuojame į Vatikaną, mums yra paskirta privati audiencija pas popiežių“.
Iš pradžių nesupratau, kas vyksta, o suvokus, prasidėjo panika. Kai važiuoji į Romą, negalvoji, kad susitiksi su popiežiumi, o kad popiežius skirtų privačią audienciją, išvis yra labai reta. Taip pat nepagalvoji, kad tau gali prireikti oficialių, normalių drabužių.
Vakaras, 23 valanda, niekas nedirba, rytoj 5 ryto reikia sėdėti traukinyje. Vieni kitų klausinėjome, ar tiks turimos suknelės, juk nežinai, ką rengtis susitinkat su popiežiumi. Negana to, visą naktį man buvo labai bloga – galbūt iš jaudulio. Susitikti su popiežiumi pajudėjau ne pačios geriausios savijautos“, – prisimena Jaunųjų maltiečių vadovė.
Rimgailė puikiai pamena metą, kai atėjo laikas susitikti su popiežiumi. Pasak jos, prieš pasirodant popiežiui Pranciškui, gerokai išmušė prakaitas.
„Matome, kaip prie durų privažiavo vežimėlis. Popiežius atsistojo, jis buvo tvirtas – sakė pas šią bendruomenę ateisiąs savomis kojomis. Popiežius pasiėmė lazdelę ir priėjo absoliučiai prie kiekvieno iš mūsų, su visais pasikalbėjo. Ką popiežius pasakė man, neatsimenu iš jaudulio. Visgi labiausiai įsiminė jo žvilgsnis ir tai, kaip jis žiūri į jauną žmogų.
Vėliau popiežius sakė kalbą – gerai pamenu jo žodžius. Jis teigė labai tikintis Lietuva, kuri patyrė daug karo ir kančios, tačiau vis tiek turi labai stiprų tikėjimą. Kiti svajoja, važiuoja į Vatikaną, kad pamatytų popiežių bent sakantį kalbą, o aš turėjau galimybę paspausti jam ranką.
Tai – fantastinis dalykas“, – džiaugėsi mergina.
