Nuo tų laikų atsirado daug pažangesnių preparatų, tačiau atsisakančiųjų gydytis – nors vežimu vežk.
O kur nebus, kai pavyzdį rodo net ir Vatikanas.
Gausybę metų Bažnyčia mokėjo didžiules sumas nukentėjusiesiems nuo pedofilų kunigų. Australijoje, Jungtinėse Valstijose ir kitur. Kol galiausiai šis pūlinys pratrūko Lietuvoje.
Ką į tai mūsų hierarchai? Apgailestauja, reiškia užuojautą, mušasi į krūtinę.
Tačiau nei visuotine dvasininkų atgaila, nei celibato panaikinimu nekvepia nė iš tolo.
O pasipiktinusiems ir į pamaldas nustojusiems vaikščioti tikintiesiems už akių dar ir išrėžia pamokslą – kaip jūs galite nusisukti, juk motina Bažnyčia serga.
Serga ir nesigydo. Negana to, pati sau pila druską ant žaizdos, kai tiktai pontifikas Pranciškus prasižioja ir ką nors lepteli apie Ukrainą ir Rusiją. Neva pastaroji turinti tokią turtingą ir dvasingą istoriją.
Kilus triukšmui paaiškinama, kad tai – popiežiaus improvizacijos, o pati Bažnyčia neklysta, nes už jos stovi Dievas. Yra dvasininkų, kurie visus ramina: esą išgyvenusi tiek sukrėtimų per porą tūkstantmečių Bažnyčia tikrai atsilaikys ir šios vėtros akivaizdoje.
Kažkas panašaus į visažinystę arba didybės maniją.
Kol šis virusas klesti, kunigų gretos maldos namuose ir seminarijose menksta. Nors ne kitaip ir pasaulietinėje visuomenėje – jau seniai dejuojama, kad visai netrukus Lietuvoje nebus nei kam gydyti, nei kam mokyti.
Ką į tai mūsų išrinktieji? Dar būdamas premjeru dabartinis „demokratas“ S.Skvernelis, gydytojams reikalaujant didesnių atlyginimų, atsainiai mostelėjo: „Pasakykit, kad išvažiuotų.“ Liko nelabai aišku – nuo Vyriausybės pastato ar iš Lietuvos.
Vis dėlto tai dar tik ligos pradžia, palyginti su gerokai pažengusia konservatorių arogancija, kuri šią partiją kamuoja jau porą dešimtmečių.
Anksčiau jos vadovai pūtėsi atėję labai ilgam, tačiau Vyriausybė sunkiai išgyvendavo net ir vieną kadenciją.
Pastaraisiais metais kaltinimų pasipūtimu irgi buvo pasigirdę ne sykį. Ypač dėl mokesčių reformos: Finansų ministerija nuolat trimitavo apie dešimtis susitikimų su socialiniais partneriais, tačiau šie kažkodėl piktinosi, kad niekas į jų pastabas ir pasiūlymus netgi neketina atsižvelgti. Kitaip tariant, pasitarkime, bet spręsime mes vieni.
Tai buvo rimtas pavojaus skambutis, nes Seimo rinkimai – jau po metų.
Jis gal būtų ir pritilęs, nes vilčių, kad tokiai mokesčių reformai bus pritarta, mažėja sulig kiekviena diena, jeigu ne finansų ministrės G.Skaistės sutuoktinis A.Skaistys, pratrūkęs prasidėjus mokytojų streikui.
Ką bendra su švietimu turi šis Vilniaus miesto savivaldybės narys, Nacionalinės mokėjimo agentūros Teisės departamento direktorius, konservatorius bei aktyvus šaulys, taip ir liko paslaptis.
Tačiau jis pasirodė viską išmanantis geriau už kitus, tad streikuoti susirengusius pedagogus išvadino komuniagomis, o jų palaikytojus – broileriais.
Ir tai nutiko iš karto po to, kai Tėvynės sąjungos-Krikščionių demokratų suvažiavime europarlamentaras A.Kubilius paskelbė tikintis, jog I.Šimonytės vadovaujama Vyriausybė bus pirmoji Lietuvoje, kuri išliks antrą kadenciją.
Kitaip nei partijos laivo torpedavimu tokių finansų ministrės vyro postringavimų viešojoje erdvėje ir nepavadinsi.
O juk viskas dėl to, kad politikai, kaip ir Bažnyčios hierarchai, atkakliai atsisako gydytis nuo didybės manijos, kuri neišvengiamai veda visažinystės ir puikybės link. O pastaroji, kaip moko krikščionybė, yra viena iš septynių didžiųjų nuodėmių.
Nepadės nuo jos nei bromas, nei kompresai. O patarimų iš šalies sergantieji kratosi kaip velnias kryžiaus.
