Beje, Lietuvos miesteliuose – platus S.Nėries gatvių tinklas. Įsijungus internete žemėlapį – iškart 10 P.Cvirkos gatvių Lietuvoje. Galvosūkis savivaldybėms, kuo pakeisti. O kaip su adresais? Su paminklais vis dėlto paprasčiau. Buvo, buvo ir nebėra. Vietoj Žaliojo tilto skulptūrų – metaliniai narvai. Savitai gražu. Kaip ir garsusis „vamzdis“.
Šiemet vienam mokytojui dingtelėjo – ar nevertėtų pasvarstyti, sovietinis jis poetas ir ar vertas paminklinio įamžinimo? Pasisekė. Kas savaitę netgi po kelis poetą ginančius straipsnius. Jau projektuojami iškiliam rašytojui ir visuomenės veikėjui paminklai ne Vilniuje.
Praslinks ruduo, bus žiema, „Marcinkevičiaus skaitymai“ pasibaigs, kol kitos vasaros pradžioje nepasirodys panaši tema.
Mano požiūriu, Just.Marcinkevičius, kaip ryškaus talento rašytojas ir žmogus, suvaidinęs didelį vaidmenį atkuriant Lietuvos valstybę, nusipelno įamžinimo.
Esu šio visuomeninio vaidmens liudininkas ne tik mitinguose, bet ir Sąjūdžio Seimo taryboje. Būtent pastarojoje kūrėsi nepriklausomos Lietuvos paskelbimo strategija ir Just.Marcinkevičiaus nuomonė buvo labai svarbi ir reikšminga.
Labiau įsigilinus, savo pažiūromis, kaip ateityje jau nepriklausoma Lietuva turėtų tvarkytis, poetas buvo artimesnis socialdemokratams. Kadangi tai sprendžiu iš Just.Marcinkevičiaus įvairių kalbų nuotrupų, atsiradus gilesnėms Sąjūdžio politikų pažiūrų studijoms nuomonė gali pasikeisti.
Lietuvoje dalis žinomų menininkų palaikė iš Rusijos atkeliavusią idėją – socializmas „žmogišku veidu“. Nežinau, ar Just.Marcinkevičius buvo tarp jų. Faktiškai nei dabar, nei kada nors bus neįmanoma apskaičiuoti, bet didelis būrys žmonių aktyviais Sąjūdžio dalyviais tapo todėl, kad jame buvo Just.Marcinkevičius.
Jei tuo metu kas nors būtų pradėjęs kritikuoti jau adoruojamą poetą, pavadinęs jį sovietiniu, tas kritikas bemat būtų buvęs įrašytas į „jedinstvininkų“ gretas.
Prieš pirmuosius jau nepriklausomos Lietuvos prezidento rinkimus nuo dešinės labiau į kairę įvairios partijos ir judėjimai lankėsi pas Just.Marcinkevičių prašydami kandidatuoti į šalies vadovo postą. Beje, jis nėjo ir į nepriklausomybę atkūrusį Seimą, tiksliau – Aukščiausiąją Tarybą. Progai pasitaikius paklausiau – kodėl? Atsakė, kad politinės kovos jam yra svetimas dalykas, svarbiau kūryba.
Savaime suprantama, kūryba ir darė didelį poveikį visuomenei, ypač trilogija, kuriai ir skiriamas paminklas, apie kurį staiga imta diskutuoti. Man asmeniškai meniniu požiūriu labiausiai pavykęs yra „Mindaugas“. Iš kitos kūrybos vertingiausi vėlesnio laikotarpio kūriniai. Ankstesni man skambėjo publicistiškai.
Į idėjinius eiliavimus išvis nekreipiau dėmesio. Laikiau tai duokle valdžiai, ką darė, be mažų išimčių, visi sovietinio laikotarpio menininkai. Net balete.
Romano „Pušis, kuri juokėsi“ personažai man atrodė nenatūralūs, tad įsiminiau tik čia minimo filosofo Osvaldo Špenglerio, kurio unikalų veikalą „Vakarų saulėlydis“ perskaičiau po dešimties metų, pavardę.
Reikia sutikti, kad keista diskusija dėl paminklo yra identiteto problema. Identitetas nėra tai, kas susiformavo dar akmens amžiuje. Kelios skirtingų istorinių laikotarpių kartos sukuria skirtingą identitetą.
Jei silpnesnė užkariauta (okupuota) tauta nėra pasiryžusi susideginti Pilėnuose (Stalino laikais lietuviai galėjo būti nušluoti nuo savo teritorijos per pusmetį), ji priima užkariautojų valdžią, religiją, kultūrą, bet slapčia išlaiko ir savus nacionalinius jausmus.
Dievui ir ciecoriui – gili istorinė žmonijos realybė. Kas yra sovietinio laikotarpio lietuvio identitetas? Tai yra duoklė (nuo eilėraščio iki bekono) ciecoriui ir meilė savo tėvynei, tam, kas „gražiai mane augino“, tėviškei – „laukas, pieva, kelias, upė...“. Pagaliau – „Lie-tu-va“. Lietuva – talpus žodis.
Nesu niekur skaitęs kieno nors klausiant Just.Marcinkevičių, kaip jis įsivaizduoja Lietuvos ateitį. Sąjūdžio laikais ir net iki 2000 m. man atrodė, kad Lietuva bus nepriklausoma valstybė visa šio žodžio apimtimi. Moderni nacionalinė valstybė. Dėl įvairiopo saugumo Lietuva tapo ES ir NATO nare. Teisingas ir gal net neišvengiamas pasirinkimas.
Buvimas ES yra drauge ir dalies valstybės galių atsisakymas, delegavimas. Ateityje teks deleguoti dar daugiau, nes be finansinės ir politinės integracijos ES neišsilaikys. Įkandin ekonominės, politinės integracijos seks sava gynybinė politika.
Naujo tipo imperija, nors tokio žodžio niekas nevartos. Gal ir gerai toks darinys, o Lietuva jo dalis.
Kadaise Sakartvele M.Saakašvilio vadovavimo laikais skaičiau vieno politologo straipsnį apie geras ir blogas imperijas. Romos imperija – gera, o Rusijos imperija – blogesnė už blogą. Ką paliko senovės graikai ir Roma, reikia rodyti turistams, o ką Rusija – tik nugriauti. Nors Dakus Romą išpjovė. Bet tai jau senovė.
Bus ar nebus Europos „jungtinės valstijos“, bet Lietuvos gyventojai, Lietuvos etnosas Europos valstybėse tirpsta. Ne vergovėje – savo noru.
Europos Komisijos pirmininkė savo metiniame pranešime pasididžiuodama kalbėjo apie ES regionus, ne valstybes, ir kokie tie regionai esantys saviti, kiekvienas savaip šoka, dainuoja ir dar pasiūlo negirdėtų valgių. Tikriausiai tuo ir apsiribos naujasis Lietuvos identitetas.
