Iš viso sesijos darbotvarkę sudaro 469 teisės aktai. Vyriausybė ketina teikti Seimui 82 įstatymų ar jų pataisų projektus.
Seimo pirmininkė V.Čmilytė-Nielsen ir premjerė I.Šimonytė svarbiausiu šios sesijos darbu vadina kitų metų biudžeto priėmimą, o jo svarstymui neišvengiamai atsilieps artėjantys rinkimai.
Vyriausybės vadovė, pareiškusi, kad teks suderinti neribotus pageidavimus su ribotomis galimybėmis, žadėjo neleisti biudžeto paversti nei partijų, nei prezidento G.Nausėdos rinkimų kampanijos pinigine.
Tačiau jau vien šia aštria ir ironiška pastaba premjerė pati įsivelia į rinkimų kovą, nors ir pabrėžia, kad negalima panaudoti biudžeto rinkėjų vilionėms. Toks pavojus iš tiesų realus. Tai matyti jau vien iš šios Seimo sesijos vertinimų.
Antai 30-ąsias savo partijos įkūrimo metines švenčiančių ir ta proga suvažiavimą surengusių konservatorių atstovė I.Šimonytė teigė: Vyriausybei pavyks įgyvendinti didžiąją dalį įsipareigojimų.
Buvęs konservatorių vadovas europarlamentaras A.Kubilius net sakė manąs, kad jo partija vėl laimės rinkimus, nes dabartinis ministrų kabinetas tvarkosi puikiai ir pirmasis Lietuvos istorijoje gaus mandatą antrai kadencijai.
Ar tai ne jau prasidėjusios rinkimų kampanijos retorika?
Tuomet kam valdantiesiems piktintis, kad opozicijai viskas, ką daro Vyriausybė, atrodo tiesiog tragiškai blogai, – ir mokesčių reforma, ir švietimo ar sveikatos apsaugos sistema, ir bet koks kitas valdžios krustelėjimas.
Vyriausybė ne vien kitų metų biudžetą, bet ir mokesčių reformos projektą vadina svarbiausiu šios sesijos darbu. Kadenciją baigiančiam Seimui politiškai ne mažiau svarbus ir didžiulius ginčus keliantis Civilinės sąjungos įstatymas, nors Lietuvos ekonomikos būklės tai nepakeis.
Šio ideologinį pobūdį įgijusio įstatymo svarstymai itin gerai atspindi Lietuvos politinio gyvenimo prieštaringumą ir net vidinį partijų susiskaldymą.
Susidaro įspūdis, kad civilinė sąjunga visoms partijoms, taip pat ir prezidentui tapo aikštele, kurioje galima šokti vilionių kadrilį su savo rinkėjais.
Kai kurie politikai pasiūlė išvis nesvarstyti tokio įstatymo, perkeliant šią naštą kitos kadencijos Seimui, nors gerai žino, kad Laisvės partijai tai vienas svarbiausių programinių įsipareigojimų.
Prezidentas G.Nausėda, vien dėl savo tarptautinio įvaizdžio negalintis leisti, kad būtų apkaltintas homofobija, ir kartu suvokdamas, jog Lietuvoje civilinė sąjunga siejama su vienalyčių porų siekiu įteisinti savo santykius ir nepalankiai vertinama jo rinkėjų, išeitį išvydo Seimo jau atmestuose P.Saudargo artimo ryšio įstatymo siūlymuose.
Ėjimas, atrodytų, gudrus – prezidentas aiškino, kad Seimą laiko savarankiška institucija, todėl neragina botagu priimti įstatymo, o jei parlamentarai dėl jo negali susitarti, prisiminė liberalams nepriimtinus konservatoriaus P.Saudargo siūlymus, dar ir pakurstydamas valdančiųjų nesutarimus.
Viskas būtų gerai, tik šalies vadovas sukėlė triukšmą sakydamas, kad Konstitucijos turinys neturėtų būti išplaunamas pro užpakalines duris, gal net neįtaręs, jog lakios vaizduotės kritikai įžvelgs čia nepagarbų seksualinėms mažumoms humorą.
Tačiau bene labiausiai dviveidiška atrodo socialdemokratų lyderės europarlamentarės V.Blinkevičiūtės laikysena. Suprantama, kad Briuselyje ji ištikima europinių kairiųjų, karštai pasisakančių už visas seksualinių mažumų laisves, retorikai.
Užtat tėvynėje padėtis kitokia, todėl politikė užkrauna visą atsakomybę valdančiajai koalicijai, o savo nuomonės, nors civilinės sąjungos įteisinimas įrašytas socialdemokratų programoje, įsigudrina nepasakyti.
Panašūs politiniai žaidimai vyksta ir dėl mokesčių reformos, kurios esminėms nuostatoms nepritaria ir konservatorių partneriai liberalai.
Nors dauguma siūlomų pokyčių įtakos kitų metų biudžetui neturės, nes įsigalios tiktai vėliau, Vyriausybė negali šios karštos bulvės permesti kitos kadencijos valdžiai.
Europos Komisijos atstovai, įpratę net nekaip kvepiančius savo vertinimus diplomatiškai įvynioti į saldainių popierėlius, vis dėlto leidžia suprasti, kad, nereformavusi mokesčių reformos taip, kad ji padėtų gausinti biudžetą ir mažintų socialinę atkirtį, Lietuva negaus nemažos dalies Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo fondo lėšų.
Jei liberalai ideologiškai negali pritarti didesniems, ypač progresiniams, mokesčiams, socialdemokratai tai turėtų audringai sveikinti, bet taip nėra.
V.Blinkevičiūtė vadina mokesčių reformą žlugusia, nors jos partijos Seimo nariai pajėgtų atsverti priešgyniaujančių liberalų balsus.
Seimo užkulisiuose kalbama, kad konservatoriai gali susitarti su socialdemokratais ir šie parems Vyriausybės mokestinius sumanymus, praversiančius jiems patiems perėmus valdžios vairą.
Jei taip ir nutiks, kairiųjų siūlymas įsriegti dar vieną 12 proc. progresinių mokesčių tarifą liberalams bus kaip buliui raudonas skuduras.
Šiuo sumanymu turbūt ir siekiama kiršinti valdančiąją koaliciją, bet tokia taktika į susitarimus neveda.
