Vyrui neteko pernelyg ilgai gedėti savo smuiko-tas pats kapas, užsimojęs kuoka, pataikė tiesiai į muzikanto viršugalvį.Kraujui ėmus srūti per veidą, vyras lėtai susmuko ant kelių, šiek tiek palingavo į šalis ir griūvo paslikas,nuleisdamas sukruvintą delną ant sutraiškyto instrumento, tarsi taip skausmingai su juo paskutinįsyk atsisveikintų“ (ELLIE MIDWOOD, MERGINA, KURI PABĖGO IŠ AUŠVICO, psl. 236).
Vėl žygiuosime link Panerių, kalbėsime, kad taip daugiau nepasikartotų, padėsime vainikus, rodysime duobes, sukalbėsime „Kadish“ ir tik nedaugeliui išriedės sūri ašara, tik nedaugeliui tai liks amžinai didžiulė tragedija ir netektis, nes nebėra šalia tų, kuriems galėtumei pasakyti: tu mano stebuklas, mano brangi mama arba mylimas tėve.
Atvyks mokyklinis jaunimas, kurie taip ir nesupras, kodėl jie čia ir kaip jie turi elgtis. O juk reikia tiek nedaug, mažytės žmogiškos atjautos mums visiems dideliems ir dar nelabai, žydams ir lietuviams, nes čia buvo žudomi, žeminami ir deginami LR piliečiai, kaimynai, žili ir barzduoti bei draugiškai sugyvenę vieno kiemo vaikai.
Pakasėm, užkasėm, uždaužėm, sušaudėm virš 200000 ir lyg nėra kaltų bei taikomos išimtis ir visokios išvestinės buvusiems žudikams. Niekaip negaliu suprasti, ar mane, mokytoją, iki šaknų lietuvių kilmės žydą, visą gyvenimą atidavusį tik LIETUVOS LABUI, bando priskirti prie, atleiskit, budulių. Iš manęs nori pavogti mano atmintį, istoriją, kuri norėtų paklausti, o kur dingo Telšių pokario žydukų seneliai ir senelės.
Mano nuostabaus ir nepakartojamo Telšių miesto rabinas A.A. BLOCHAS 1941 m. birželį paprašė komendanto leisti užsidėti kepures. Tai padarius, visi pasakė išpažintį. Atsisveikino su šeimomis. Nuo tokios širdį veriančios scenos galėjo skilti dangus ir žemė. Tačiau dangus buvo aiškus ir skaidrus, ramaus Telšių ežero vandenyse atsispindėjo mėnulis. Kaimynai džiūgavo dėl liūdno savo bendrapiliečių žydų galo; plačiai atvėrė langus ir leido muziką“ (TELŠIAI, 2022 497 psl.). Tragiška, baisu ir liūdna, bet, deja, tai yra absoliuti tiesa.
Taip, stovėsime nuleidę galvas, o kitą rytą diskutuosime, kodėl kažkas kažko neatsiprašė, kad aukos buvo neišvengiamos, kad žydai visų bėdų ir nelaimių įkvepėjai ir kaltininkai. Bet aš priešingai, padėkosiu šalies žmonėms už iškovotą ir mums visiems padovanotą LAISVĘ, už pasitikėjimą, kad galėjau dirbti ir kurti vienoje iš geriausių ir nuostabiausioje žydų gimnazijoje. Aš tarsiu nuoširdų ir nepamirštamą ačiū Lietuvos didvyriams – gelbėtojams, už mano mamą ir jai dovanotą gyvybę.
Atvirai ir aiškiai transliuoju, kad karas yra ir bus liga, kuri niekada neišgydoma. Bet prisiekiu ir užtikrinu, kad tikrai myliu Lietuvą, kad niekada nesakiau ir nesakysiu, kad mano brangioje šalyje gyvena žydšaudžių tauta. Tačiau aš žinau, girdėjau ir skaičiau apie patirtą skausmą, kančias ir pažeminimą, ašaras ir aimanas. Tos žiaurios mano ir mano draugų šeimų istorijos niekada nepaliks nei manęs, nei jų, nei mūsų. Tos istorijos ir prisiminimai, apie žudynes ir skerdynes niekada nebus pamirštos, nes tai yra neįmanoma. Supraskit ir nežeiskit mano ATMINTIES.
O pabaigai, mūsų DAINIAUS JUSTINO MARCINKEVIČIAUS citata: „Visada Žemėje per mažai gerų žodžių – meilės, tiesos ir dėkingumo žodžių. Mes dažnai taip ir išsiskiriame, nepasakę jų vienas kitam, nusinešame, užgniaužę juos sav širdyse. Praeiname abejingi pro medį paukštį, pro žydintį rugį ir pro kenčiantį žmogų, tarytum ne vienos Saulės vaikai būtumėm.“
