Šiltą rugpjūčio pavakarę susėdome pasikalbėti prezidento namų terasoje Turniškėse.
96-erių V.Adamkus neslėpė – vasaros vakarus vienas leidžia čia žvelgdamas į žmonos rankomis išpuoselėtus gėlynus, žiedais apsipylusius krūmus, jau gerokai pasistiebusias drauge sodintas eglutes. Vienatvės tylos nebedrumsčia ir nutilę paukščiai.
Su V.Adamkumi kalbėjomės praėjus beveik trims mėnesiams po jo žmonos Almos netekties. Ir likus kelioms dienoms iki reikšmingiausios jiems abiem datos – rugsėjo 1 dienos, vedybų 72-ųjų metinių. Šventės nebebus. Kaip nepavyko paminėti 2021 metais ir 70-mečio. Anuomet dėl A.Adamkienės ligos.
„Taip, tada teko šventę „Stikliuose“ atšaukti. Padėjėja Božena Bagonaitienė atliko didžiulį darbą. Visiems daugiau nei 50 svečių išsiuntinėjo kvietimus, bet teko paskambinti ir atsiprašyti.
Su viltimi, kad netrukus bus kita proga, kai galėsime paminėti ir tą sukaktį“, – tada sakė prezidentas.
Bet viltims išsipildyti nebuvo lemta. Palaikiusi vyrą, kovojusį su onkologine liga, jį slaugiusi, guodusi, stiprinusi, ponia Alma pati tyliai užgeso Santaros ligoninės palatoje gegužės 21 dieną.
Neklausiau prezidento, ar jis gerai prisimena tą dieną, kai paprašė panelės Almos Nutautaitės rankos. Ir ką jai pažadėjo. Nes esu tai girdėjusi iš pačios ponios Almos.
„Jokių turtų neturiu ir nepažadu, kad turėsiu. Vienintelį, ką pažadu, – visada tave mylėsiu.“ Taip jis pašnibždėjo merginai į ausį pakvietęs šokti per 1951-ųjų sutiktuves.
Rugsėjo 1-ąją – vestuvių dieną – jie pasirinko todėl, kad JAV ši diena yra mokslo metų pradžios šventė, o 2-oji – ne darbo diena.
Duotas pažadas nebuvo sulaužytas visus 72-ejus metus. Ir dabar ant prezidento rankos matau tą patį aukso žiedą, kurį Alma jam užmovė per vestuves JAV, Rokfordo lietuvių bažnyčioje, stebint 40-iai sukviestų draugų ir giminių. Po penkerių metų draugystės jie tapo vyru ir žmona.
„Galiu patvirtinti, kad tai buvo Aukščiausiojo man dovanota gražiausia gyvenimo dovana“, – šiuose V.Adamkaus žodžiuose – ilgas ir prasmingas jųdviejų su žmona gyvenimas.
Vieniši vakarai terasoje
– Atvirai jums pasakysiu: čia, šioje terasoje, vienas prasėdžiu iki sutemų, – nutraukė tylą V.Adamkus.
Jis ilgokai patylėdavo po kiekvieno mano klausimo. Lyg kiekvieną sakinį pasverdamas, lyg apmąstydamas jų prasmę, kitiems neišpasakojamą, iki galo žinomą tik jam vienam.
– Paprastai, išėjus artimiesiems, žmonės kenčia ir dėl to, kad kaltina save kažko nepadarius, per mažai gerų žodžių pasakius.- Bet, prezidente, jūs tikrai neturėtumėte dėl ko sau priekaištauti? 71 metus gyvenote širdis prie širdies. Tai jus guodžia šiomis sunkiomis dienomis?
– Taip, jau 72 metai, kaip mes kartu... Ne visada gali atsakyti, kiek geras tu buvai kitam žmogui, ar galėjai būti geresnis. Ji paaukojo man savo gyvenimą, ir viskas, ką aš pasiekiau, yra jos dėka.
Man didžiulė paguoda yra tai, kai pamačiau, kokia didelė buvo Lietuvos žmonių meilė Almai. Ji turėdavo savo nuomonę apie žmogų, mums diskutuojant ją išsakydavo, bet kad būtų ką apkalbėjusi – niekada negirdėjau. Ji mylėjo žmones. Ir tyliai dalydavo savo meilę.
Prie kapo – kas savaitę
– Kokia dabar jūsų diena, prezidente? Namuose, kuriuose visur prisiliesta ponios Almos.
– Dar negaliu užeiti į Almos kambarį, nieko ten nejudinau. Bet ir dabar aš visą laiką su Alma. Pasakysiu atvirai – kitų minčių nėra.
Gal kas pyks, nepyks, gaunu daug kvietimų įvairiomis progomis, padėkoju, bet atsisakau. Nuvažiuoti būtų malonu, tačiau bendrauti su žmonėmis man dar per sunku. Dar negaliu. Tai geriau nevažiuoti. Ir pas mane į svečius nedaug ko laukiu. Pasakau – man dar reikia laiko. Mano širdis dar kraujuoja.
Man išsigelbėjimas, kad triskart per savaitę važiuoju į Prezidentūrą, į savo darbo kabinetą. Niekada nepraleidžiu. Antraip turbūt neištverčiau, išeičiau iš proto... Galvoju, prisimenu nuo ryto iki vakaro. Visos mano mintys apie Almą.
– Ponia Alma amžinojo poilsio atgulė Kaune, Petrašiūnų kapinėse. Jus dabar skiria ir 100 kilometrų atstumas.
– Taip, bet tai ne kliūtis ją lankyti. Pas ją nuvažiuoju kartą per savaitę. Visada nuvežu gėlių. Valandą pasėdžiu ant suoliuko. Pažiūrėkite į šią nuotrauką mano telefone – Almos kapas paskendęs gėlėse. Puslankiu užsodinti medeliai, žadama mums su Alma pastatyti antkapinį paminklą. Tokia rami, graži vieta. Sėdžiu, šnekuosi su Alma.
– Jūs amžinojo poilsio vieta pasirinkote kapinaites Kaune, ne Vilniuje, Antakalnio kapinėse. Kodėl?
– Kai žurnalistai sužinojo, kad Almą laidosime Petrašiūnuose, kai kurie jų paskambino. „Ką, prezidente, jūs čia sugalvojote?! Kodėl ne Antakalnyje? Ne panteone?“ Atsakiau – aš turiu pasirinkimo laisvę. Gimiau Kaune ir grįšiu į Kauną, savo gimtinę. Ir nebeklausinėja.
Ir išvis – jei mano vieta, anot žmonių, Antakalnio kapinėse, tai kur Alma?
Beveik 72 metus buvome kartu ir ką – mirtis mus išskirs? Ne, neišskirs. Tokią priesaiką davėme susituokdami. Ir jos laikysimės. Čia sovietinis galvojimas, kad prezidentai savo panteonuose guli vieni, o žmonoms vietos lyg ir nėra.
– Jūs šnekėjotės su ponia Alma, kur atgulsite amžinojo poilsio, kai ateis laikas? Aptarėte ir sutarėte? Juk ponios Almos gimtinė – Telšiai.
– Apie tai kalbėjomės, kai dar abu buvome sveiki. Kalba kilo atsitiktinai. Išėjo šneka apie tas Antakalnio karių kapines.
Alma pajuokavo: „Tave, Valdai, įkiš į tas kareivines turbūt.“ Nors nemalonu buvo konkrečiau apie tą valandą, kai vieno iš mūsų nebebus, kalbėtis, neišvengsi tos dienos. Bet pasakiau rimtai: „Nenoriu ten gulėti... Ką tu manai, o jei Kaune? Apie tai žinojo ir Božena. Buvau prašęs – jei man kas nutiktų, kad Almai padėtų.
Alma pritarė – gerai, Valdai, tegu taip ir lieka. Nutarėme ir ta tema daugiau nebekalbėjome, užbaigėme tą pokalbį.
Vėliau sudariau testamentą, kad Almai lengviau būtų. Namas ne mūsų, bet paveikslai, baldai atsivežti dar iš Amerikos. Į muziejų Kaune juk visų nenuveši. Sutarėme iš anksto. Aš nesikišau, Alma aptarė tai su Prezidentūros kanclere ir prezidentu Gitanu Nausėda. Bet išėjo taip, kad ji pirma mane paliko.
Atsisveikino ir išėjo
– Ar turėjote vilčių, kad ponia Alma dar sugrįš namo, kai paskutinį kartą vežėte į ligoninę?
– Visada turėjau vilčių, mačiau, ką norėjau matyti, bet ne realybę...
Kai Almą po operacijos atvežė į palatą, akių neatmerkė ir nebekalbėjo. Ji kankinosi dvi savaites. Kasdien sėdėdavau prie jos lovos ir kalbėdavau jai. Sakoma, kad žmogus vis tiek girdi, nors nebeturi jėgų reaguoti. Net temų pritrūkdavau, bet vėl prisigalvodavau.
– Nespėjote ir atsisveikinti.
– Bet mes atsisveikinome. Vieną dieną, man atėjus, ji staiga atsimerkė. Man net kvapą užėmė.
Pagalvojau – įvyko lūžis. Ji žiūrėjo, žiūrėjo į mane, lyg norėdama kažką pasakyti, bet nebepajėgdama. Po to užsimerkė ir daugiau nebeatsimerkė. Po trijų dienų išėjo. Tikiu, kad taip ji atsisveikino su manimi.
– Pirmąją savo šalies ponią Lietuva palydėjo su skaudžiu atodūsiu. Atrodo, gedėjo visi.
– Taip, buvo parodyta jai daug meilės. Į laidotuvių ceremoniją aš pats visai nesikišau. Nebūčiau turėjęs jėgų. Tuo rūpinosi prezidentas G.Nausėda. Jis viską organizavo, su ponia Diana mane labai globojo.
Pagal Konstituciją Prezidentūra laidoja tik prezidentus. Bet prezidentas išsikvietė Prezidentūros kanclerę ir paprašė, kad viską darytų, kaip V.Adamkus pageidaus. Aš tikrai neturėjau jėgų pats reikšti pageidavimų. Su kanclere bendravo ir rūpinosi visomis detalėmis Božena.
Labiausiai mane nustebino Krašto apsaugos ministerija. Karstą nešė karininkai. Gal ne pagal protokolą, bet tai nebuvo koks nors mano pageidavimas. Tik didžiulė pagarba Almai, dėl to aš buvau labai sujaudintas.
O dabar ką? Žinau, kad turiu gintis nuo liūdnų minčių. Bet sunku.
Lietuvai – labdaros dovana
– Nuo liūdnų minčių gintis gal padėtų gražūs prisiminimai? Jų tikrai kupinas buvo jūsų abiejų gyvenimas. Ne tik asmeninių.
– Aš Almai vienąkart pasakiau – žinau tavo nuopelnus, žinau, ką tu darei, bet noriu tau padėkoti už vieną išskirtinį tavo darbą. Padėkoti už visą Lietuvą. Kad ji į Lietuvą atvežė labdaros supratimo dovaną. Ji mokė, kad nereikia bijoti padėti kitiems ir kad priimti labdarą – ne gėda.
Alma pati buvo patyrusi tą labdaros dovaną, kai gyveno pabėgėlių stovykloje. Kai ji tik atvažiavo į Lietuvą, iškart pamatė, kokiomis sąlygomis mokosi kaimo vaikai.
Tas mokyklas, per kurių langus ir prilydavo, ir prisnigdavo. Aš su Alma esu važiavęs keletą kartų į kaimo mokyklas. Lankėmės vienoje kažkur už Panevėžio. Pasibaigė pamokos, vaikai stumdosi pakampėmis. Tualetas lauke.
Klausiu – kodėl jie namo nevažiuoja? Pasirodo, nėra kur važiuoti. Tėvai dirba, nėra kam pasirūpinti. Pradėjo snigti, ir aš savo akimis matau – snaigės pro langų rėmus skrenda, klasėje šalta. Siaubas apėmė – kaip taip galima? Maži vaikai pradeda mokytis, tokios sąlygos juos visam gyvenimui atbaidys nuo mokyklos.
Aš padejavau, ir taip liko. Bet Alma nepamiršo. Tyliai pradėjo veikti. Susirado tarptautinių organizacijų, rinko lėšas. Ir padarė savo.
Jei šiandien Lietuvoje vaikai į mokyklas važinėja geltonais autobusiukais, tai yra Almos nuopelnas.
Man būdavo gražu, kai tuos autobusiukus suveždavo į S.Daukanto aikštę, o gavę pranešimą mokyklos darbuotojai atvykdavo pasiimti. Alma įteikdavo dokumentus.
Dar prisimenu gal ir menkniekį, bet tai rodo Almos charakterį.
Laimėjus rinkimus nutarėme Prezidentūros Baltojoje salėje surengti pirmąjį priėmimą. Nežinodami tradicijų sukvietėme svečius. Aiškiai nepasakėme, iš dalies tai ir mūsų klaida, žiūrime – ilgas padengtas stalas. Ateiname su Alma, ji net sustojo, nebeina.
„Einam arčiau“, – paraginau. Ji paklausė, bet nutilo, daugiau žodžio nebepratarė. O po priėmimo išsikvietė „Stiklių“ bendraturtį Romą Zakarevičių, nes jis rengė priėmimą, ir paprašė: „Daugiau taip nebedarykime. Paruoškite 12 apskritų stalų po 10 žmonių.“ „Neturime tiek stalų.“ „Nupirkite, prašau.“
Puikiai atsimenu, nes šalia stovėjau ir girdėjau. Ir dar Alma paprašė – pasikvieskite ir mane prieš kiekvieną priėmimą. Taip Prezidentūroje atsirado apskriti stalai.
Po kelerių metų R.Zakarevičius prisipažino – dabar viskas atrodo ne valdiškai, o elegantiškai.
Padėjo lauko gėlių
Dvi valandos šnekučiuojantis prabėgo greitai. Prezidentui lyg ir atlėgo širdis kalbantis. Bet atsisveikindama supratau, kad jo laukia dar viena labai sunki diena – rugsėjo 1-oji.
V.Adamkus penktadienį vėl aplankė savo žmonos kapą.
„Nuvežiau Almai lauko gėlių puokštę, nes jas labiausiai ji mėgo. Kaip visada su ja pasikalbėjau, sakiau gražiausius žodžius, kuriuos tik sugalvojau“, – atsiduso prezidentas.
