Rusijos propagandinėje žiniasklaidoje prie šios temos nuolatos grįžtama. Jų pinama sąmokslo virvė – Lenkijos kariuomenės dalinių telkimas prie Baltarusijos sienos esanti ir planuojamos „pagalbos“ Ukrainai dalis kautis ne tik su Rusija.
Visai neseniai Baltarusijos „tėvas“ A.Lukašenka pasakojo Ukrainos žurnalistei, kas bus jau netolimoje ateityje.
Trumpa lazdele ant žemėlapio parodė, kaip Rusija užims Charkovą, permals Ukrainos kariuomenę šios pakelėje į Krymą, atkirs Ukrainą nuo Juodosios jūros, o Vakarų Ukrainą pasiglemš Lenkija.
Ukrainai dar liksiąs nedidelis gabalėlis teritorijos. Ir ką jūs ten darysite, tėviškai jaunos žurnalistės paklausė Batka. S.Naryškino dėstymai negalėjo neturėti tąsos.
Lietuvoje pasigirdo kalbų apie Baltarusijos „litvinus“. Būtent jie esą tikrieji Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyventojai, jie įkūrė Vilnių.
Jau šios pseudoteorijos ištakose, nusikeliant net į XIX a., profesionalių istorikų „litvinų“ idėja įvertinta kaip pseudoistoriografinė, šiek tiek patampyta Minsko gatvėse 1991 m., žlungant SSRS, dabar vėl prisiminta, daugiausia „YouTube“, bet jau su „kitokiu padažu“.
Skelbiama, ar tik Vilniui nederėtų pagalvoti apie savo kilmę ir tikrąją priklausomybę?
Lietuva energingai palaikė ir teberemia naujos Baltarusijos kartos sukilimą prieš režimą, jos atsiplėšimą nuo Rusijos, tačiau pastaroji provokuojamai klausia: negi jūs, naivuoliai lietuviai, nežinote apie „užpakalines“ Baltarusijos nacionalistų mintis?
Mūsų politikai sukluso ir pareiškė, jog „litvinizmas“, kad ir istorijos mokslo fone marginalinė teorija, šiuo metu yra politizuota, ideologizuota ir su ja reikia kovoti. Ši pseudoistorinė „diskusija“ bemat susisiejo su daliniu sienos su Baltarusija pridarymu. O ar nereikėtų visiško uždarymo? Ir tų pačių pralaidos sąlygų tiek Rusijos, tiek Baltarusijos gyventojams.
Kas žino, kiek yra „litvinų“ tarp kovojančiųjų prieš A.Lukašenkos režimą ar priverstų nuo jo bėgti, – kuo toliau nuo Rusijos, užtat su Vilniumi.
Žinoma, tai, ką rašau, yra išdidinta. Tačiau istorijoje neretas reiškinys – kas „plaukioja ore“, dažnai nutempiama ant žemės.
Natūralu, kad paklausta apie tai, ką reiškia „litvinizmo“ idėjos, Baltarusijos opozicijos lyderė S.Cichanouskaja taip komentavo: „Manau, kad ši problema yra sukurta dirbtinai.
Esu absoliučiai, 99 procentais, įsitikinusi, kad baltarusiai nėra girdėję apie litvinizmą. Litvinizmo teorija iškelta siekiant sukiršinti lietuvius ir baltarusius.“
Panašiai kalbas apie „litvinizmą“ vertina ir Lietuvoje gerai žinomi politologai V.Jurkonis, M.Milta. Jų įsitikinimu, čia kyšo Kremliaus ausys.
Beje, Kremliaus užklasinėje veikloje įvairaus rango „istorikų“ lūpomis dažnai pasakoma, kieno dėka Vilnius tapo Lietuvos, kam priklauso Klaipėda, kokias teritorijas Rusija padovanojo Lenkijai...
Vis dėlto pritardamas S.Cichanouskajai apie Rusijos kiršinimo politiką nenorėčiau sutikti, kad Baltarusijos žmonės net nenutuokia, kas tas „litvinizmas“, ir kad tai svarstoma tik Lietuvoje.
Baltarusijoje istorijos paveldui skiriama nemažai dėmesio ir jis ne vien smalsumui patenkinti. Kad ir kaip keistai atrodytų, A.Lukašenkos pakištoje po Rusija Baltarusijoje kuriama savarankiškos, gilias valstybingumo šaknis, atsiremiant į LDK, turinčios šalies koncepcija. Tuo įsitikinau dar prieš jaunimo sukilimą Minske lankydamasis Baltarusijoje, dabar jau uždarytoje lietuviškoje mokykloje.
Trumpai tariant, viską, ką mes žinome apie savo senovę, konkrečiau – apie LDK, baltarusiai, ir tikriausiai ne diktatoriui už nugaros, priskiria sau, savo protėvių nuopelnams. Pavyzdžiui, Lydoje lankytojus pasitinka įspūdingas Gedimino ant žirgo paminklas, o už jo – restauruota (cementuota) senovinė milžiniška tvirtovė su muziejumi ir nacionaliniais patiekalais.
Muziejus modernus, kompiuterizuotas. Čia be didelių pastangų gali užtikti, kad LDK kūrė, valdė ir išgarsino baltarusiai.
Lydos knygyne irgi įdomu. Istorijos pamokoms skirtoje lentynoje – serija gražiai išleistų plonų knygelių apie Gediminą, Vytautą, Algirdą, Švitrigailą ir kitus kunigaikščius, nusipelniusius Baltarusijos, kaip valstybės, atsiradimui.
Nors imk ir pradėk studijuoti Lietuvos istoriją iš naujo.
Aptikau solidų dvitomį rusų kalba „Baltarusijos valstybingumo istorija“: I tomas – nuo ištakų iki XVIII a. pabaigos; II tomas – Baltarusijos valstybingumas Rusijos imperijos laikotarpiu iki XX a. pradžios. Dar trys tomai anonsuoti.
Neabejotina, kad tai solidus akademinis leidinys.
Nežinau, kas rašoma kituose tomuose, bet pirmuose dviejuose koncepcija labai aiški ir nuosekliai skleidžiama – Baltarusijos valstybė su LDK ir Vilniumi yra vos ne nuo akmens amžiaus iki nacionalinio sąjūdžio XIX a., kuris apėmė visą Europą.
Ten randame tokį tekstą: „1905–1917 metais baltarusių nacionalinė valstybinė ideologija nuėjo kelią nuo baltarusių ir lietuvių autonomijos Rusijos imperijos sudėtyje iki baltarusių savarankiškos valstybės... Baltarusių nacionalinio atgimimo pagrindu gulė atmintis apie LDK kaip Baltarusijos valstybingumo formą.“
Gausiose ano meto baltarusių veikėjų minčių citatose užtinkame ir žodį „litvinai“.
