Lina neturi motinos – prieš pusantrų metų jauna moteris Ieva mirė nuo sunkios onkologinės ligos. Tėvo Simo, su kuriuo Ieva nebuvo susituokusi, teisės į dukterį apribotos. Mergaitę dabar globoja pastarojo motina, Linos močiutė Rasa.
Dėl tokios situacijos teismų duris varsto šilutiškė Irena – mirusios Ievos teta (vardai pakeisti, redakcijai žinomi). Ji tikina, kad nuolat rūpinosi dukterėčia, globojo ir slaugė ją ligos metu iki pat mirties, nuo pat gimimo padėjo auginti mažąją Liną.
Po Ievos laidotuvių Irena iškart kreipėsi į atitinkamas tarnybas dėl mergaitės laikinosios globos nustatymo, tačiau globa jai nebuvo skirta vien todėl, kad moteris jau buvo sulaukusi 67 metų.
Pagal Lietuvos įstatymus globoti vaikus gali asmenys iki 65 metų. Be to, Irena nepatenka į artimų giminaičių, kurie gali tapti mažamečių globėjais, ratą.
Mergaitė buvo perduota močiutei Rasai, kuri, pasak Irenos, iki tol visai nesidomėjo, kaip vaikui sekasi, nelankė nei jos, nei jos motinos.
Teistas už smurtą
„Kodėl viskas nusprendžiama tik pagal įstatymo raidę, visiškai nevertinant emocinių ryšių tarp manęs ir mergaitės bei jos mamos?
Kaip gali vaiką auginti moteris, kuri nesugebėjo tinkamai išauklėti savo sūnaus – jos tėvo? Jis buvo nuteistas už smurtą artimoje aplinkoje – pakėlė ranką prieš mergaitės motiną mažylės akivaizdoje. Be to, jis turi problemų dėl alkoholio“, – kalbėjo dėl mergaitės globos kovojanti Irena.
Jos sesuo, Ievos motina, mirė prieš dešimtmetį. Dar iki to laiko abi seserys artimai bendravo, kurį laiką gyveno kartu. Irenos, buvusios matematikos mokytojos, akyse augo dukterėčia Ieva.
„Mano ir Ievos santykiai buvo šilti, ji man viską pasipasakodavo. Vėžys jai diagnozuotas nėštumo metu. Dėl to net buvo paankstintas vaiko gimimas, prireikė cezario pjūvio.
Visą laiką kiek galėdama padėjau auginti mažylę. Jos mama turėjo sveikatos problemų, šeimoje buvo ir kitokių sunkumų, teko visiems trims pagyventi ir krizių centre. Ir ten nuolat juos lankydavau, rūpinausi Ieva ir mergaite.
Kartą šeimoje buvo kilęs konfliktas, atvyko socialinės darbuotojos. Ieva sirgo, Simas buvo apgirtęs, namų aplinka įvertinta kaip nesaugi, o man buvo suteikta laikinoji vaiko globa, nors tuomet buvau 66-erių.
Problemos šeimoje nesibaigė, mergaitė buvo išvežta į globos namus. Ieva labai išgyveno išsiskyrimą su dukra, tuo metu ji jau buvo silpnos sveikatos.
Sakyčiau, kad tėvas tiesiog pragėrė vaiką, tokia buvo ir mano, ir Ievos nuomonė.
Ieva sakydavo, kad kai Simas blaivus, viskas pakenčiamai, bet bėdos prasidėdavo, kai apkvaišdavo. O tai pasitaikydavo neretai.
Su Ieva lankydavome mažylę globos namuose, važiuodama ji pripirkdavo drabužėlių ir žaislų. Aš ją lydėdavau į chemoterapiją Klaipėdos ligoninėje. Bet po Ievos mirties Lina atsidūrė pas laikinuosius globėjus“, – pasakojo Irena.
Moteris prisiminė ir liūdnas paskutines Ievos gyvenimo dienas. Kovo 3-iąją vyko Simo teismas dėl fizinio smurto buityje – Ievos sumušimo mergaitės akivaizdoje.
Ieva jau buvo visiškai silpna, nepasikeldavo iš lovos, o po penkių dienų, 2022 m. kovo 8-ąją, mirė.
Susidūrė su kliūtimis
Irena palaidojo dukterėčią ir iš karto pradėjo tvarkytis dokumentus dėl Linos globos.
Globos ir įvaikinimo tarnybai parašė prašymą, pristatė medicinos pažymą – jos sveikata buvo gera, bet netrukus sužinojo, kad globoti mergaitės negalės – per sena, be to, nepatenka tarp įstatymu numatytų vaiko artimųjų.
2022 metų liepos 7 dieną Šilutės rajono savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu našlaitės Linos globėja paskirta jos močiutė Rasa.
Irena apskundė tokį sprendimą teismui. Jos manymu, tai prieštarauja Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme įtvirtintam principui, kad priimant su vaiku susijusius sprendimus turi būti atsižvelgta į vaiko amžių, brandą, jo psichikos ir fizines savybes, poreikius, socialinės aplinkos ir kitas svarbias ypatybes bei emocinius ir socialinius ryšius.
Be to, anot Irenos, globėja paskyrus Simo motiną, už smurtą teistas vyras galėjo laisvai lankytis jos namuose ir bendrauti su mergaite: „Vien tai, kad motina nesugebėjo tinkamai išauklėti sūnaus, kuris turi priklausomybę nuo alkoholio, būdamas apsvaigęs naudojo fizinį smurtą prieš bejėgę moterį savo vaiko akivaizdoje, yra pagrindas abejoti, ar ji gali tinkamai pasirūpinti anūke.“
Tauragės rajono apylinkės teismas, į kurį kreipėsi Irena, esą neatsižvelgė į visas aplinkybes. Jos manymu, visiškai nesigilinant į situaciją buvo formaliai pritaikytas Civilinio kodekso straipsnis, pagal kurį vaiko globėju gali būti tik asmuo, ne vyresnis negu 65 metų.
Irenai tuo metu buvo pora metų daugiau, tačiau ji buvo energinga, geros sveikatos – tai liudijo ir medikų pažymos.
Moteris sakė, jog Ieva prieš mirtį taip pat yra prašiusi, kad ji rūpintųsi mergaite, bet tokio savo noro notaro parašu nepatvirtino.
Vaiko interesų pirmumas
„Vienas svarbiausių Lietuvos civiliniame kodekse įtvirtintų vaiko globos nustatymo principų yra vaiko interesų pirmumas.
Tai reiškia, kad priimant sprendimus visų pirma būtina vadovautis vaiko interesais, atsižvelgti į tai, kokia aplinka vaikui priimtinesnė, ištirti įvairius vaiko gerovei svarbius aspektus, įvertinti visų su vaiko saugumu, jo sveikata, raida, amžiumi, nuomonės pareiškimu susijusių aplinkybių visumą“, – aiškino advokatas Rimvydas Kairys.
Teismo posėdžiuose nedalyvavusios Linos močiutės Rasos atstovas su tokia nuomone nesutiko ir prašė ieškinį atmesti. Jis rėmėsi Kėdainių rajono savivaldybei pateiktu Rasos prašymu dėl paskyrimo vaiko globėja.
Kauno apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius įvertino Linos močiutės galimybes, skyrė specialių mokymų ir konsultavimo programą ir pateikė rekomendaciją, kad ji gali būti globėja.
Irenos apeliacinį skundą atmetė ir Klaipėdos apygardos teismas. Bet moteris nenuleido rankų ir dabar jos kasacinį skundą nagrinės Aukščiausiasis teismas, ji taip pat kreipėsi į Konstitucinį teismą.
Advokatas R.Kairys taip pat mano, kad šioje istorijoje išnagrinėti ne visi aspektai.
Labiausiai jam kliūva įstatymų numatyta 65 metų amžiaus riba – tokio amžiaus sulaukę žmonės yra labai skirtingi ir fiziškai, ir psichologiškai, ir emociškai.
Teisininko manymu, Civilinio kodekso 3.269 str. 7 punktas, t.y. kad vaiko globėju gali būti asmuo iki 65 metų, išskyrus artimąjį giminaitį, jei jis nori laikinai globoti jaunesnį negu dešimties metų vaiką, prieštarauja Konstitucijos 29 str. 1 ir 2 dalies nuostatoms.
Pirmojoje šio straipsnio dalyje nustatyta, kad įstatymui, teismui ir kitoms institucijoms bei pareigūnams visi asmenys yra lygūs, o antrojoje teigiama, jog žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, tautybės, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų.
Ši konstitucinė nuostata detalizuojama įstatymuose ir kituose teisės aktuose.
Liūdnas gimtadienis
Pastarąjį kartą Irena matė mergaitę prieš porą mėnesių, kai nuvyko jos pasveikinti trečiojo gimtadienio proga.
„Paskambinome močiutei, kai jau buvome atvažiavusios, tai teko išklausyti moralą, kad nepranešėme iš anksto. O mes su seserimi norėjome pasirodyti netikėtai, buvome pripirkusios dovanų.
Darželyje, kurį lanko Lina ir auklėtoja dirba močiutė, tądien vyko gimtadienio šventė. Visiems girdint močiutė pasakė, kad aš tą šventę sugadinau.
Seniai manęs nemačiusi Lina buvo sutrikusi, o močiutė iškart rėžė, kad vaikas nenori manęs matyti. Mergaitė paaugusi, graži, tik man buvo neramu, kodėl ant jos nosies atsirado randas. Kas nutiko, man niekas nepaaiškino.
Ir dar neramu dėl Ievos namo. Jis dabar stovi tuščias, Simas ten kartais apsilanko.
Jei man nepavyks prisiteisti mergaitės globos, bus labai skaudu, bet kaip nors išgyvensiu. Svarbiausia, kad ji augtų sveika, laiminga ir viskuo aprūpinta“, – atsiduso Irena.
Tikina, kad ryšys buvo
„Lietuvos rytas“ pakalbino ir Rasą, kuriai patikėta globoti anūkę. Ši moteris situaciją atpasakojo visai kitaip nei Irena.
„Per tuos metus man pražilo plaukai. Pirmą kartą susidūriau su tokiais žmonėmis.
Mergaitė neteko mamos, jai reikia ypatingo dėmesio, ypatingos globos, o jau visus metus tęsiasi teismai.
Skundas po skundo, pavargau. Šitiek pinigų išleidome teismuose gindamiesi nuo moterų, kurios turėjo vaikui padėti. Kiek už tuos pinigus galėjome anūkei nupirkti reikalingų daiktų.
Irena tikina, kad labai nori mergaitę globoti, o visi metai nėra paskambinusi ir paklaususi, kaip ji gyvena, ar sveika. Net nežino, kad jai buvo atlikta sudėtinga operacija, tuomet ją slaugėme kartu su sūnumi.
Nebuvo taip, kaip ji pasakoja. Irena pas Ievą atvažiavo, kai ji jau sunkiai sirgo.
Prieš išsiveždama anūkę pas save paskambinau pati ir paklausiau, gal Irena nori pabendrauti su mažyle.
Atvažiavo ji su seserimi į buvusius Ievos namus, bet laiką leido ne su vaiku, o dairėsi po kambarius ir ieškojo tinkamų daiktų, kuriuos galėtų pasiimti.
Nesuprantu, kodėl tokie dalykai vyksta. Vaikas turi tėvą. Mano sūnus buvo nuklydęs, išgyveno labai sunkų metą, bet vėliau viską suprato, padarė išvadas, lankėsi pas specialistus, labai pasikeitė.
Per metus jis padarė daugiau negu įmanoma. Ryšys tarp dukros ir tėčio – cementinis.
Kol kas sūnui apribotos tėvystės teisės, tačiau visos tarnybos jau davė leidimus jam auginti dukrą, tereikia sulaukti teismo sprendimo.
Mergaitė lanko darželį, kuriame ir pati dirbu, taigi mes matomės abi visą parą.
Irenai 69 metai, man – 53. Kiek jai bus, kai mergaitė pradės lankyti mokyklą? Nepakanka noro auginti vaiką, reikia pagalvoti, ar gali.
Man svarbiausia, kad vaikas augtų sveikas ir laimingas. O turiu aiškintis dėl tų nereikalingų dalykų.
Irena prikaišioja, kad tarp Ievos ir manęs nebuvo ryšio. Ryšys buvo, tik kitoks.
Aš buvau žmogus per nuotolį, siųsdavau joms, ko reikia: maistą, drabužius vaikui, sauskelnes, padėdavau sumokėti už elektrą, vaistų suleidimą.
Pasenau per tuos metus. O galėčiau džiaugtis tuo, kaip mergaitė pasikeitė, kaip kasdien džiaugiasi kiekvienu susitikimu su tėčiu. Anūkė vis klausinėja, kur jos mama. O jei dar ir tėčio nebus?
Viską joms atleidžiu ir laukiu, kad viskas kuo greičiau baigtųsi. Keista jų meilė, kai nori vaiką atplėšti nuo tėvo.
Tikriausiai joms svarbu tie Ievos namai. Kalbėjau su miestelio žmonėmis, su seniūne – ir jie mano, kad ne vaiko joms reikia, jos nori namelio, nors vienas iš jų jau griūvantis.
Manęs turtiniai dalykai visai nedomina.
Į Linos gimtadienį jos atvažiavo nieko neįspėjusios. Pasipylė kaltinimai, kad aš negaliu ir netinku būti globėja, esu tokia ir anokia. Įsijungė diktofoną, nors aš nedaviau leidimo įrašinėti pokalbius. Dėl didžiulio jaudulio tąkart atsidūriau ligoninės priėmimo skyriuje.
Kartais joms paskambinu, bet ragelio niekas nekelia. Anksčiau rašydavau žinutes, bet dabar lioviausi, nes kiekvienas mano žodis gali būti panaudotas prieš mane.
Tas teismo sprendimas apriboti sūnui bendravimą su dukra, manyčiau, buvo kaip ir neteisėtas. Tereikėdavo prie Ievos tik prisiliesti, ir kraujas fontanais plūsdavo.
Neginu Simo, suklydo, pats save graužia, pražilo. Žmonės klysta, bet mano sūnus per metus įrodė, kad gali gyventi kitaip.
Jam kol kas neleista gyventi kartu su dukra, bet stengiasi kiekvieną dieną būti su ja. Man jis moka alimentus, dar kai ko nuperka papildomai, savaitgalius leidžiame visi kartu.
Neseniai lankėmės buvusiuose Ievos namuose. Aš stebėjausi, kad mažylė daug ką prisimena. Kviečiau Ireną atvažiuoti, pabūti kartu. Turime bendromis jėgomis padėti mergaitei augti.
Nenoriu nieko nei juodinti, nei smerkti, viską atleidžiu, kad tik greičiau viskas baigtųsi“, – „Lietuvos rytui“ kalbėjo Linos močiutė.
