Būtent tai galima konstatuoti jau ėmus smarkiau pūsti prezidento rinkimų vėjams. Padažnėjusios visuomenės nuomonės apklausos rodo tai, ką buvo galima jausti ir matyti jau senokai, – G.Nausėda kol kas yra ryškus ir neginčijamas šių rinkimų favoritas.
Žodžiu, išties nežinia, kas turėtų nutikti, kad šalies vadovas neitų neva baigti tų didžių darbų, kuriuos darė, bet esą nespėjo per vieną kadenciją.
Lygiai taip pat nežinia, kas turi atsitikti, kad nekandidatuotų advokatas I.Vėgėlė, kuris stabiliai laikosi įsikibęs antrosios pozicijos visuomenės nuomonės apklausose, nors su maždaug 10 proc. rinkėjų simpatijų nuo G.Nausėdos atsilieka kone dvigubai.
I.Vėgėlė pretenduoja tapti radikaliausio protesto elektorato, ypač suaktyvėjusio per pandemiją, lyderiu. Jo pagrindinis privalumas ir tai, kad jis, kaip ir G.Nausėda, į rinkimus žengs ne iš politikos. Todėl advokatas šiuo metu stengiasi tapti ne vien radikaliųjų rinkėjų ar ne vienos grupės atstovu, bet kone visiems patinkančia figūra – kaip ir dabartinis prezidentas.
Taigi atotrūkis tarp G.Nausėdos ir I.Vėgėlės gali sumažėti, o abiem atsidūrus antrajame rinkimų ture greičiausiai lauktų visai įdomi intriga. Nebent pastarasis įkristų į savą balą arba iš jo spintos iššoktų koks nors skeletas.
Vis dėlto tiek G.Nausėdos, tiek I.Vėgėlės problema ta, kad būtent tame rinkėjų sparne, kuriam jie pirmiausia siekia atstovauti, gresia nemaža konkurencija. Juk čia – ne tik „partiją“ jau sukūręs svieto perėjūnas A.Kandrotas-Celofanas, kurį daugelis I.Vėgėlės rėmėjų jau įpykę skelbia konservatorių agentu.
Vandenį padrums ir buvęs sveikatos apsaugos bei blaivybės ministras A.Veryga, kurį valstiečių vedlys R.Karbauskis apskelbė pirmuoju oficialiu pretendentu į prezidentus, kai nepavyko prisivilioti I.Vėgėlės.
Buvusio premjero S.Skvernelio vadovaujami „vardanlietuviai“ jau vis garsiau kalba, kad linksta iškelti L.Kukuraičio, kuris vadovavo Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai, kandidatūrą.
Taigi ir „vardanlietuviai“, ir valstiečiai, neturėdami geresnių variantų, gali pagal olimpinį dalyvavimo principą iškelti techninį partijos kandidatą, kurio užduotis – ne tik ir ne tiek išsaugoti partijos veidą, kiek sutelkti rėmėjus prieš Europos Parlamento bei Seimo rinkimus.
Kokiu keliu pasuks Seimo rinkimų laimėtojų karūną jau besimatuojantys socialdemokratai? Iš esmės vienintelis jų variantas – partijos lyderė V.Blinkevičiūtė, kuri netgi turėtų galimybę pasivaržyti ir dėl antrojo turo.
Tačiau šiai politikei koją kiša tai, kad ji būtų suvokiama tik kaip kairiųjų kandidatė, be to, dauguma rinkėjų instinktyviai jaučia, jog didžiausias jos noras – pasilikti Europos Parlamente.
Šiuo metu bene didžiausia intriga – ką ir kaip kels valdantieji, pirmiausia konservatoriai.
Jie jau pradėjo ilgą „demokratijos šventės“ procedūrą, kurios metu skyriai gali siūlyti kokias tik nori kandidatūras, o viskas baigsis visuotiniais kandidato rinkimais lapkritį.
Sunku atsikratyti įspūdžio, kad taip siekiama išlošti dar daugiau laiko ir pridengti tikrąsias kelio ir kelrodžio paieškas konservatorių stovyklos užkulisiuose bei viršūnėse.
O ir partijos skyrių siūlomi kandidatai – tie patys, kurie buvo įvardyti ne kartą, kartu konstatuojant, kad pagrindinė valdančioji jėga dėl lyderių stygiaus kenčia ne mažiau nei opozicinės jėgos.
Pajėgiausiai iš partijos skyrių spėtų pasiūlytų kandidatų, žinoma, atrodo premjerė ir galbūt būsima dešiniųjų lyderė I.Šimonytė, taip pat socialinės apsaugos ir darbo bei krašto apsaugos ministrai M.Navickienė ir A.Anušauskas.
Nors premjerė galbūt vėl sugebėtų sutelkti maksimaliai įmanomą skaičių viso dešiniojo sparno rinkėjų, šįkart to galėtų neužtekti žingsniui į antrąjį turą.
M.Navickienė, panašu, būtų įrėminta pirmiausia tik partijos rėmėjų rate, o A.Anušausko pagrindinė problema – jis neturi konservatorių lyderių paramos.
Šios partijos skyriai vėl minėjo buvusią prezidentę D.Grybauskaitę, apie kurios galimą kandidatavimą anksčiau buvo kuždėtasi ir konservatorių, ir didžiosios politikos užkulisiuose.
Jai žengus į areną, G.Nausėda jau ne tik neramiai sapnuotų I.Vėgėlę, bet apskritai nebemiegotų.
Bet negi D.Grybauskaitė persigalvotų po savo kategoriškų pareiškimų, kad nenori trečiosios kadencijos? Šiuo metu tai itin menkai tikėtina.
Vadinasi, dešiniesiems ir jų partneriams belieka arba ieškoti nepartinio ir nepolitinio kandidato, aplink kurį burtųsi ir visa valdančioji koalicija, arba kelti savą verygą bei kukuraitį, arba mėginti vienyti koaliciją aplink kurios nors iš partijų kandidatą. O į pastarąjį vaidmenį lyg ir pretenduotų Liberalų sąjūdžio vedlė, Seimo pirmininkė V.Čmilytė-Nielsen.
Tačiau kol kas nematyti didelio skirtumo, ar visos trys valdančiosios partijos iškeltų savo techninius olimpiečius, ar vienytųsi aplink liberalų vedlę – rezultatas greičiausiai būtų vienodai neįkvepiantis.
Gal ypač susitelkę visų šių partijų rėmėjai ir įneštų tą bendrą kandidatą ar kandidatę į antrąjį turą, bet jo pabaiga būtų aiški.
Tuo metu bendro visų valdančiųjų nepartinio vėliavnešio, bent tokio, kuris tikrai atrodytų pajėgus mesti rimtą iššūkį G.Nausėdai ar netgi patekti į antrąjį turą, kol kas nematyti.
