Nors ekspertai pastebi nenuoseklų Lietuvos požiūrį į Baltarusijos pabėgėlius, už šalies saugumą atsakingi politikai atkerta – keliami reikalavimai ir reiškiamos pretenzijos Lietuvai yra blogas simptomas, o jų bandymų šeimininkauti čia nebus.
Situacija pasikeitė
Penktadienį paaiškėjo, kad Lietuvos migracijos departamentas nesuteikė prieglobsčio devynerius metus Lietuvoje gyvenančiai žmogaus teisių aktyvistei iš Baltarusijos Olgai Karač, kurios Vilniuje registruota nevyriausybinė organizacija „Mūsų namai“ Minsko režimo buvo pavadinta „teroristine“, ir kuri taip pat buvo nominuota 2024-ųjų Nobelio taikos premijai.
O.Karač asmeninis pavyzdys neblogai iliustruoja „Mūsų namai“ parengtą ir penktadienį išplatintą stebėsenos ataskaitą apie baltarusių padėtį Lietuvoje.
Ataskaitoje teigiama, kad po Rusijos invazijos į Ukrainą Lietuvos elgesys su baltarusių pabėgėliais pasikeitė – esą iš režimo priešininkų jie tapo grėsmėmis saugumui.
Pasak O.Karač, daugiau nei 1,7 tūkst. baltarusių buvo pripažinti keliančiais grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, 910 iš jų gresia deportacija į Baltarusiją.
Argumentuojama, kad baltarusiams „grėsmės nacionaliniam saugumui“ etiketė dažnai suteikiama „remiantis ankstesne tarnyba kariuomenėje arba lankymusi kadetų akademijoje, nesant konkrečių kaltinimų“.
Be to, skaičiuojama, kad šiemet atsisakytų išduoti leidimų gyventi skaičius išaugo daugiau nei dešimt kartų.
Ataskaitoje taip pat cituojama ukrainietė režisierė Hanna Bilobrova, kartu su Ukrainoje nužudytu sužadėtiniu Mantu Kvedaravičiumi sukūrusi filmą „Mariupolis 2“.
„Prieš trejus metus Lietuva rėmė tuos, kurie kovojo prieš Baltarusijos režimą, o dabar šiuos žmones laiko teroristais“, – ataskaitoje cituojama H.Bilobrova, kurią kalbino lrt.lt.
Kritikuojamas ir politikų siekis suvienodinti įvestus ribojimus rusams ir baltarusiams – tai įstatymas, kuriuo buvo siekiama sustabdyti Rusijos ir Baltarusijos piliečių prašymų dėl Lietuvos pilietybės suteikimo priėmimą, jau pateiktų prašymų vertinimą, taip pat uždrausti Rusijos ir Baltarusijos piliečiams įvažiuoti į šalį, pirkti nekilnojamąjį turtą, naudoti elektroninį parašą.
Anot O.Karač, kalbėdami apie baltarusių keliamas grėsmes, kurstydami baimes ir priimdami tokį įstatymą (kuris ataskaitoje pavadintas „Kasčiūno įstatymu), politikai siekia asmeninės naudos.
L.Kasčiūnas: bandymų šeimininkauti Lietuvoje nebus
Savo ruožtu Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininkas, konservatorius Laurynas Kasčiūnas pabrėžė, kad dėl Rusijos samdinių grupuotės „Wagner“ saugumo situacija pasikeitė, todėl bet kuri save gerbianti valstybė turi valdyti riziką.
Tuo metu vertindamas Migracijos departamento sprendimą nesuteikti O.Karač prieglobsčio, politikas teigė pasitikintis Lietuvos institucijomis ir jų sprendimais.
„Visą laiką būna dvi veiklos pusės. Aišku, aš neskyriau dėmesio ir resursų analizuojant tuos veiksmus, bet pasakysiu globaliau – būna įvairių variantų, susijusių su tuo, kad gal tavo funkcija yra opozicinė, bet tu ir toliau laikai ryšį su režimu arba darai veiksmus, kurie gali būti naudingi režimui“, – neatmetė L.Kasčiūnas.
Jis tikino nesiruošiantis analizuoti konkretaus O.Karač atvejo, nes tai – tarnybų atsakomybė, tačiau, anot politiko, jeigu buvo fiksuoti kokie nors su Lietuvos nacionaliniu saugumu nederantys „judesiai“, jų užteko, kad prieglobstis nebūtų suteiktas.
NSGK pirmininkas gana kritiškai įvertino „Mūsų namai“ pateiktą ataskaitą.
„Mes suteikėme užuovėją 60 tūkst. žmonių – tai yra labai daug. Ir toliau, be jokios abejonės, žmonės, kurie bėga nuo režimo, turės humanitarinį koridorių – tai yra žmogiška. Visiems, kuriems reikės tos rankos, mes tą ranką ištiesime“, – tikino jis.
Tačiau, dėstė Seimo narys, tam tikri pokyčiai, susiję su „Wagner“ atsiradimu Baltarusijoje ir galimais grėsmių scenarijais, taip pat yra svarbus faktorius. Paprasčiausias galimas scenarijus, anot jo – „Wagner“ samdiniams Minsko režimo suteikti baltarusiški pasai ir samdinių „turizmas“ į Lietuvą.
„Tai, kad tūkstantis žmonių pripažinti keliančiais grėsmę, liudija, kad į Lietuvą jau pradeda važiuoti ne tik žmogaus teisių gynėjai, ne tik demokratinė opozicija, ne tik verslas, kuris bėga nuo autoritarizmo, bet ir žmonės, vienaip ar kitaip susiję su režimu – su struktūroms, su kariuomene“, – pastebėjo jis.
Todėl Lietuva, kaip save gerbianti valstybė, anot politiko, turi valdyti riziką. Tas esą ir yra daroma per leidimų gyventi Lietuvoje naikinimą, ribojimų baltarusams ir rusams suvienodinimą.
Paklaustas, kaip vertina argumentą, kad asmuo pripažįstamas keliančiu grėsmę nacionaliniam saugumui ne visai adekvačiais pagrindais, L.Kasčiūnas teigė, kad valstybės pareigūnai turi teisę nustatyti savo kriterijus.
„Mes, valstybė, nustatome kriterijus – jeigu matomas rizikos faktorius, mano požiūriu, to pakanka.
Pasakysiu atvirai – jeigu aš būčiau pabėgėlis, pasitraukęs į kitą valstybę, ir man ta valstybė būtų suteikusi užuovėją, aš dėkočiau tai valstybei – pasakyčiau ačiū tau, kad suteikei mums galimybę.
Aš tikrai nekelčiau reikalavimų, nekelčiau jokių kitų pretenzijų ir nebandyčiau nurodinėti, kažko reikalauti. Matyt, tuo mes ir skiriamės.
Vien jau šitas veikimo modelis man kelia labai daug klausimų – dėl požiūrio į Lietuvą, į dėkingumą, į pagarbą. To trūksta ir tai jau blogas simptomas. Jeigu tai jau iš tikrųjų yra bandymas šeimininkauti – tai jau atsiprašau, bet to nebus“, – rėžė L.Kasčiūnas.
Dalies politikų elgesys – ant ksenofobijos skatinimo ribos
Rytų Europos studijų centro asocijuotas analitikas Maksimas Milta savo ruožtu pastebėjo, kad per pastaruosius trejus metus lietuvių požiūris į baltarusius iš tiesų išgyveno tam tikrą dinamiką.
Anot jo, lygiai prieš trejus metus buvo sunku rasti žmogų Lietuvoje, kuris nepasisakytų už Baltarusijos laisvę, nebūtų stojęs į Laisvės kelio eilę, subūrusią 50 tūkst. žmonių – didžioji dauguma jų nuoširdžiai palaikė už laisvę kovojančius baltarusius, dalijosi informacija.
„Dabar, per pastaruosius pusantrų metų, apskirtai Baltarusijos laisvės bylos klausimas daugeliui lietuvių tapo ketvirtos eilės svarbumo klausimu. Natūralu, kad baltarusių akyse tai gali kelti klausimų – juk mes patys Lietuvoje kvietėme baltarusius, sakėme, kad esate mūsų artimiausi kaimynai, kad turime 700 metų bendros istorijos, vos ne kiekvienoje Vilniaus krašto šeimoje turime labai stiprius horizontalius kontaktus su baltarusiais.
O staiga dabar baltarusiams gali pasirodyti, kad kiekviename iš jų yra matoma jeigu ne grėsmė, tai bent jau į juos įtariai žvelgiama. Manau, kad tai nėra iki galo nuoseklus Lietuvos požiūris“, – svarstė analitikas.
M.Milta pabrėžė, kad nuo režimo nukentėjusių, kalėjimuose sėdėjusių žmonių kančios netampa mažiau reikšmingos dėl to, kad Vladimiras Putinas su Aliaksandru Lukašenka pradėjo karą prieš Ukrainą.
O ir lyginti rusų ir baltarusių visuomenių, anot jo, nereikėtų.
„Iš 9,5 mln. Baltarusijos gyventojų yra tūkstantis baltarusių, kurie kariauja Ukrainos pusėje. Tuo metu iš 150 mln. Rusijos piliečių yra tik pora šimtų rusų, kurie kovoja už Ukrainą“, – įvardijo jis.
Tačiau tuo pačiu M.Miltai teigė pastarosiomis savaitėmis smarkiai pasigendantis pačių baltarusių balso šioje diskusijoje.
„Negirdžiu Sviatlanos Cichanouskajos balso, nematau, kad baltarusiai įsijungtų į diskusiją – jie galėtų savo asmeniniais pavyzdžiais pagrįsti, kad jų buvimas Lietuvoje nėra pavojus Lietuvai, bet atvirkščiai“, – įsitikinęs analitikas.
„Nesuprantu, kodėl taip yra – arba jie bijo įsitraukti į diskusiją, arba jie nėra kviečiami šiai diskusijai“, – pridūrė jis.
Analitikui kelia klausimų viešai girdimi Lietuvos institucijų argumentai, kodėl tam tikri baltarusiai kelia grėsmę nacionaliniam saugumui. Platesnės diskusijos, anot jo, padėtų suprasti, kokiais pagrindais iš tiesų yra priimami šie sprendimai.
„Ar iš tiesų žmogus, kuris 1998 metais jėga buvo priverstas tarnauti Baltarusijos kariuomenėje, kelia didesnį pavojų Lietuvos nacionaliniam saugumui, negu patys radikaliausiai, ektremaliausi ir bukiausi mūsų bendrapiliečių veiksmai? (...)
Jeigu prieš 25 metus režimas prieš tave smurtavo, buvai režimo auka, tai dabar vėl dėl to esi kaltas? Tai nėra iki galo logiškas sprendimas“, – įsitikinęs jis.
Analitikas taip pat teigė sutinkantis su ataskaitoje išdėstyta mintimi, kad dalis Lietuvos politikų iš tiesų savotiškai kuria Baltarusijos pabėgėlių keliamų grėsmių naratyvą siekdami asmeninės naudos, populiarumo taškų.
„Banaliausias, lengviausias būdas uždirbti politinių taškų yra priešinti, rodyti pirštu ir sakyti, kad „šie yra pavojingi“. Toks elgesys neprisideda prie demokratijos tvarumo Lietuvoje.
Kai supranti, kad kitais metais yra vienokie ir kitokie rinkimai, ir galimai toks flirtas, kuris yra ant ksenofobijos skatinimo ribos, savanaudiškai tau gali pasitarnauti, pritraukti didesnį dėmesį…
Bet ar tai yra sąžininga, ar tai prisideda prie tavo įvaizdžio, kaip solidaus, patikimo, skaidraus politiko, ar veikiau esi linkęs manipuliuoti žmonių veiksmais, atsižvelgiant į tai, kad žmonės jaučiasi neramiai dėl karo, įvairių kitų aplinkybių?
Manau, kad tai nėra sveika“, – įvertino jis.
