Tiesa, būtent šis pasienio taškas sulaukia ne dešimčių, o net šimtų lietuvių, kurie, neklausydami institucijų prašymų, į Baltarusiją be baimės jausmo traukia nuolat.
„Tėvai atvyko iš Baltarusijos. Aš pats esu rusas, bet trejus metus gyvenu ir dirbu Lietuvoje“, – pristato Dmitrijus.
Šiuo metu Lietuvos piliečiai raginami atsisakyti bet kokių kelionių į Baltarusiją – kylanti įtampa dėl grupuotės „Wagner“ karių buvimo valstybėje agresorėje verčia imtis dar griežtesnių priemonių. Pavyzdžiui, svarstoma uždaryti kelis pasienio kontrolės punktus, tarp kurių – ir šis, Tverečiaus.
Praėjusią savaitę skelbta, kad kai kurie į kaimyninę šalį keliaujantys lietuviai sulaukia itin keistų baltarusių pareigūnų klausimų apie karinių objektų situaciją šalyje ar turimą ginkluotę, susiduria su spaudimu ar net šantažu, todėl esą kiekvienas Lietuvos pilietis, vykstantis į Baltarusiją, gali tapti Aliaksandro Lukašenkos režimo saugumo struktūrų taikiniu.
Užsienio reikalų ministerija pažymėjo, kad Baltarusijos sieną kirtę lietuviai netgi gali būti neteisėtai sulaikomi, iš jų gali būti atimti išmanieji įrenginiai.
Apie gresiantį pavojų skambiai pranešama ir pačiuose pasienio kontrolės punktuose. „Nerizikuok savo saugumu, nevyk į Baltarusiją, gali nebesugrįžti“, – rašoma ryškiai raudoname stende.
„Pasienyje mūsų niekas nieko niekada neklausė – galbūt todėl, kad esu Rusijos pilietis, ir tėvai Rusijos piliečiai, bet gyvena Baltarusijoje.
Jie gyvena Minske, aš gyvenu Vilniuje, bet visada pereiname per šį punktą, nes jį galima pereiti pėsčiomis“, – portalui lrytas.lt pasakojo tėvus iš Baltarusijos ką tik sutikęs Dmitrijus.
Tiesa, vyras neslėpė, kad įtampą dėl geopolitinės situacijos tikrai jaučia.
„Nors esu Rusijos pilietis, saugiai nesijaučiu. Didžiausią nerimą kelia tai, kad visko gali būti. Po to karo dabar jau galima sulaukti bet ko“, – svarstė jis.
Piktinasi valdžios sprendimais
Visai šalia Baltarusijos sienos įsikūręs ir garsusis Didžiasalio kaimas – beje, praeityje dėl savo specifikos kentėjęs ir nuo tokių etikečių kaip „zombių miestas“ ar „Lietuvos Černobylis“. Čia apsilankė ir lrytas.lt žurnalistai.
Pirmadienio vidurdienį Didžiasalyje itin ramu – didžiausia problema nebent ta, kad dėl pietų pertraukos trumpam užsidarė maisto prekių parduotuvė, todėl atsirado kelių laukiančiųjų eilutė. Apskritai kaimelyje dienos metu galima pamatyti vos kelis žmones, o kai kurios gatvės – visiškai tuščios.
Lietuvą ir Baltarusiją skiriančią tvorą kai kurie šio kaimo gyventojai gali pamatyti ir per savo langus, todėl dalis net neslepia, kad valstybėje agresorėje apsilanko labai dažnai. Pagrindinė priežastis – apsipirkti, nes kainos ten esą gerokai mažesnės.
Tiesa, kai kurie, sulaukę klausimų apie Baltarusiją, kiek suirzo.
„Ko mums, paprastiems žmonėms, bijoti? Čia politikai vėjus kalba, o mums tikrai viskas gerai. Aišku, kad važiuoju – nusiperku viską, ką galiu iš ten parsivežt. Ką galim, tą vežam“, – kalbėjo prisistatyti nenorėjusi Didžiasalio gyventoja.
Paklausta, dėl kokių produktų ar daiktų ji pati vyksta į Baltarusiją, moteris detalizuoti nepanoro, tačiau pridūrė, kad žmonės namo gabena ne tik miltus ar duoną, bet ir šviežią žuvį, silkę.
„Nuvažiuokit ir pažiūrėkit. Niekas neuždaryta, tai važiuokit ir įsitikinsite, ar ten verbuoja, ar atima telefonus – mes gi prisiskaitome visokių nesąmonių“, – piktinosi gyventoja.
Ji patikino, kad jokių įtartinų klausimų iš baltarusių pareigūnų iki šiol nėra išgirdusi, nors sieną kerta dažnai.
„Labai patogu valdžiai mus laikyti kaip kažkokiam žvėryne – uždaryti ir viskas. O paprastiems žmonėms viskas la fa – gyvenam sau ramiai, nuvažiuojam, nusiperkam.
Nei iš vienos, nei iš kitos pusės niekada negirdėjom jokių priekaištų, ir iš mūsų pasieniečių niekada niekas nepaklausė, kodėl mes ten važiuojam“, – kalbėjo Didžiasalio gyventoja.
O štai šalia parduotuvės sutikta Lina į Didžiasalį atvyksta tik savaitgaliais – lanko čia gyvenančius artimuosius. Raginimus nevykti į Baltarusiją moteris jau girdėjo, todėl rizikuoti savo saugumu dėl pigesnio kąsnio nesiruošia.
„Gal atbaido tai, kad gali negrįžti namo“, – pusiau šyptelėjusi svarstė ji.
„For fun (angl. dėl linksmumo) vyras buvo kartą nuvykęs, bet nėra jokio poreikio“, – aiškino Lina.
Kartu su ja po kaimo centrą vaikštinėjusi Julija taip pat kalbėjo, kad nemato prasmės kirsti valstybės agresorės sienos, tačiau gyventi Didžiasalyje nebijo.
„Negali visą gyvenimą gyventi baimėje. Iš visų pusių yra pavojų – arba kas nors įvyks, arba neįvyks. Aš nusiteikusi taip, kad geriau apie tai net negalvoti. Nes jei visą laiką gyvensi blogom mintim, tai jau iš anksto bėk ir slėpkis.
Važiuoti nematau prasmės – niekuo ten ta duona nėra skanesnė“, – sakė Julija.
Į Baltarusiją traukia kasdien
Dėmesį kaimo centre patraukia ir trys darbininkai, statybų aikštelėje stabtelėję trumpai poilsio pertraukėlei. Nors iš pradžių bendravo gana noriai, išgirdę žurnalistų klausimus apie lankymąsi Baltarusijoje vyrai sutriko ir išsiplėsti nebepanoro.
„Saugiai jaučiamės, o apsiperkam visur. Visur vykstam. Kai yra reikalų, važiuojam“, – nedaugžodžiavo vienas iš jų.
Paklaustas, ar negąsdina įspėjimai nevykti į kaimyninę šalį, vyras galiausiai nuėjo į šalį. „Ai, nenoriu kalbėti ta tema“, – atsiduso ir numojo ranka.
O štai kitas darbininkas prisipažino į Baltarusiją vykstantis bene kasdien.
„Aišku, kad vykstam. O ko nevykti? Viskas normaliai, jokių klausimų nesulaukiu. Varau kiekvieną dieną“, – kalbėjo Didžiasalio gyventojas.
Tiesa, jei Tverečiaus pasienio kontrolės punktas bus uždarytas, vyras tikino ieškosiąs kitų būdų, kaip patekti į Baltarusiją – galbūt ir per Latviją. Baltarusijoje pašnekovas neseniai ir atostogavo.
„Braslave – ten didelis, gražus ežeras, pragyvenimas pigesnis, baltarusiai draugiški“, – sakė jis.
Gyvena šalia, bet rizikuoti nesiruošia
Šalia Tverečiaus pasienio kontrolės punkto žurnalistai sutiko ir senyvo amžiaus vyrą – šis link Baltarusijos sienos ėjo pėsčiomis. Tiesa, ėjo ne į kitą šalį, o tiesiog namo – mat vyro troba yra visiškai šalia pasienio kontrolės punkto. Visgi, į Baltarusiją jis kojos nėra kėlęs jau daugybę metų.
„Gal jau 40 metų kaip nebuvau. Aš gyvenu ten prie pat. Daug kas ir važiuoja, daug eina pėsčiom. Į parduotuvę, kur daugiau“, – paaiškino gyventojas.
Pasak jo, maisto prekių parduotuvė yra visai netoli šio pasienio taško, todėl žmonėms apsipirkti greičiausiai labai patogu.
„Cigaretės kapeikas kainuoja, tai žmonės ir eina – nėra ko stebėtis“, – svarstė vyriškis.
Tiesa, jo paties mažos kainos nesuvilioja.
„Jei rūkyčiau, tai galbūt. Bet mečiau rūkyt, tai man vienodai. O išgert ir čia galiu nusipirkti – dėl to aš eilėse nestovėsiu. Mažiausiai aš čia bijau. Tiesiog būna eilės, žmonės kiurkso valandomis. Kam man to reikia“, – kalbėjo prisistatyti nenorėjęs gyventojas.
Netoli Baltarusijos sienos gyvena ir pensininkė Elena. Moteris teigė nebijanti nei galimų provokacijų, nei „Wagner“ karių – savo kieme jaučiasi saugi.
„Kol kas niekas nekliudo. Ko mums bijoti? Kaip bus, taip bus – ne nuo mūsų priklauso. Gyvenam saugiai, nežinau, kaip toliau bus. Va aš ten gyvenu, du kilometrai“, – parodė į koncertiną.
Paklausta, ar užsuka į Baltarusiją, moteris atsakė griežtai: „Ne, ne, ne“.
„Man nieko nereikia, aš viena gyvenu, man nieko netrūksta. Pasakysiu taip: kiek gyvenu, Baltarusijoj buvau tik vieną kartą. Jaunystėje, senais laikais“, – pasakojo pensininkė.
Tačiau kaimynai, pasak jos, ten traukia labai dažnai.
„Dėl degtinės, dėl cigarečių. Ko daugiau važiuosi? Man pačiai užtenka parduotuvių – yra dvi, yra kioskas. Visko užtenka“, – patikino gyventoja.
Ir išgerti, ir saldainių
Alkoholis – bene pirmas dalykas, kurį pamini šalia pasienio gyvenantys žmonės. Tačiau pašnekovė pažymėjo, kad alkoholizmo problema čia yra tokia pat, kokia ir likusioje Lietuvoje.
„Kaip ir visur. Kurie geria, tie geria, kurie negeria – negeria. Pasižiūrėkit, čia vien tik senoliai, kiek čia to jaunimo? Visi išvykę, nieko nėra“, – kalbėjo moteris.
Taip pat netoli pasienio esančiame Navikų kaime sutikome ir Vadislavą. Šis prisipažino į Baltarusiją užsukantis dažnai – kartais ir kelis kartus per savaitę.
„Tik į parduotuvę. Kaip kada. Dažniausiai perku cigaretes ir alkoholį, saldainius. Būna, kad per savaitę nė karto nevažiuoju, būna, kad ir tris kartus“, – skaičiavo vyras.
Iki pasienio punkto Vadislavas atvyksta savo automobiliu, vėliau, pasak jo, išlipa ir kontrolės punktą kerta pėsčiomis.
„Manęs nė karto pasienyje nieko neklausė. Tiesiog paprasta procedūra, nieko ten pavojingo. Vis tiek žmonės eina, žiūri, kur ką pigiau paimti. Yra skirtumas, kur pakelis keturi eurai, o kur – septyniasdešimt centų. Teisingai?“ – svarstė vyras.
Paklaustas, ko imtųsi, jei kontrolės punktas visgi būtų uždarytas, Vadislavas aiškino, kad tektų su tuo susitaikyti – važiuoti kitais keliais tiesiog neapsimokėtų.
