Pavyzdžiui, visai neseniai viename sostinės bare į žodinį konfliktą su Lietuvoje gyvenančiu ir dirbančiu Baltarusijos piliečiu įsivėlė ir atsargos karininkas Darius Antanaitis. Kitatautis ne tik elgėsi agresyviai, bet ir visiems aiškino, jog Vilnius esą priklauso baltarusiams.
Tačiau portalo lrytas.lt kalbinti ekspertai skuba nuraminti – pasak jų, radikaliai mąstančių žmonių yra visose visuomenėse, o tiek Lietuvos, tiek Baltarusijos istorikai šiandien yra atsakę į visus svarbiausius istorinius klausimus.
Kelia egzistencinę problemą?
Šį pastebėtą reiškinį savo socialinio tinklo paskyroje ketvirtadienį aprašė komunikacijos specialistas Žilvinas Svitojus.
„Tai yra žmonės, kuriuos mes įsileidžiame į šalį ir priglaudžiame, nes jiems baugu savojoje. Jie nesimoko lietuvių kalbos, nes „Lietuva nesudaro sąlygų“. Jie nori baltarusių mokyklos. Jie supyko, kai buvo uždrausta įsigyti nekilnojamą turtą ir ginklus.
Jie, kaip ir rossijanai, gerieji – opozicija savo diktatoriui. (...) Tai – „litsvinizmas“, kurio pagrindinė idėja: „Baltarusiai yra istoriniai lietuviai“, o mums jie sukūrė terminą „žmudas“. Taigi mes „žmudai“, nes iš tiesų mūsų tautos pavadinimas yra „žemaičiai“, – feisbuke rašė Ž.Svitojus.
Pasak jo, dalis atvykusių baltarusių aiškina, jog Lietuva neva „pavogė iš Baltarusijos vardą bei istoriją“.
„Jų opozicija su baltai/raudonai/baltomis vėliavomis kuria pseudo-istorinius pasakojimus youtube ir kituose socialiniuose tinkluose, kur aiškina, jog mes pavogėme iš jų Lietuvos vardą ir istoriją. Vilnius, kurį jie vadina „Vilnia“ – yra jų įkurtas.
Lietuvių kalba niekada nebuvo naudojama – ja kalbėjo tik mužikai ir baudžiauninkai. Kalba, kuria kalbėjo Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje – baltarusių. Užteko jiems leisti naudoti Vytį savo herbe, nes istoriškai jų žemėse jis buvo naudojamas.
Niekam nekilo minčių paklausti, kodėl jie svetimos šalies herbą naudoja. To užteko, jog jie turėtų pretekstą pradėti mus niekinti.
Jie tiesiog pas mus atvažiavo ir dabar reiškia mums savo pretenzijas, kurios mūsų vaikams ir anūkams bus jau egzistencine problema. Mes be Vilniaus (ne)nurimsim?“, – rašė Ž.Svitojus.
Gali kyšoti ir „Kremliaus ausys“
Politologas Vytis Jurkonis, paklaustas, kodėl ir iš kur atsirado tokie dalies baltarusių pareiškimai, akcentavo, kad vadinamoji „licvinizmo“ teorija nėra naujas reiškinys, tačiau tai – tik nedidelės žmonių dalies propagandiniai įsitikinimai.
„Čia yra kai kurie asmenys, kurie sąmoningai ar nesąmoningai bando skelti pleištą tarp baltarusių demokratų bendruomenės ir Lietuvos piliečių, skatinti nepasitikėjimą, nes tas „licvinizmo“ reiškinys iš esmės nėra naujas.
Antra – jis nėra labai gajus, pasireiškia tarp tam tikrų baltarusių nacionalistų. Dešiniosios pakraipos žmonių gretose pasitaiko diskusijų apie LDK istoriją – kam ji priklauso, kaip reikėtų dalintis vieną ar kitą kunigaikštį, vieną ar kitą miestą, kas yra tikrieji Lietuvos „savininkai“, – portalui lrytas.lt aiškino V.Jurkonis.
Pasak politologo, tokias idėjas skleidžiantys žmonės yra labai toli nuo baltarusių demokratų jėgų – dažniausiai, eksperto teigimu, tai yra nedidelė grupė žmonių, gyvenanti sąmokslo teorijomis.
„Dar reikėtų pasižiūrėti, ar ten nekyšo kokios Kremliaus ausys. Baltarusių demokratai supranta ir vertina Lietuvos paramą, jie remia Ukrainą kare prieš Rusiją, suvokia Kremliaus grėsmes Baltarusijoje, supranta, kad modernių sienų keitimas šiuolaikiniame pasaulyje iš principo reiškia konfliktą, ir jokių tokių dalykų, kaip Vilniaus ar mūsų bendros istorijos savinimasis, nėra.
Mūsų bendra istorija yra mūsų, niekas iš baltarusių tos istorijos neatiminėja. Visų mūsų Baltijos valstybių, Lenkijos interesas yra tas, kad LDK istorijos Baltarusijoje, jos visuomenėje būtų daugiau, nes tai reiškia, kad Kremliaus įtakos yra mažiau“, – kalbėjo V.Jurkonis.
Politologas pažymėjo, jog galimu potencialu įtampai dažniausiai pasinaudoja trečiosios jėgos, šiuo atveju – Rusija.
„Į visus, kurie kelia tą erzulį, ar tai būtų baltarusiai, ar tai būtų Lietuvos piliečiai, aš pasižiūrėčiau atidžiau, nes suprantame, kad neapykantos skleidimas, nepasitikėjimo skleidimas yra pavojingas reiškinys, ir jis yra nesuderinamas su teisinės ir laisvos valstybės principais“, – tvirtino V.Jurkonis.
Tikrai nėra dominuojanti jėga
Savo ruožtu Rytų Europos studijų centro analitikas Maksimas Milta aiškino, kad šiuo atveju reikėtų atsižvelgti į tris svarbiausias tezes.
„Pirmoji tezė: lietuviai ir baltarusiai turi ne tik beveik 700 kilometrų pasienio, bet ir praktiškai 700 metų bendros istorijos. Nėra tautų rytų Europoje, kurios glaudžiau gyventų tokį ilgą laikotarpį, kurios gyventų arba savoje, arba svetimoje valstybingumo formoje tokį ilgą laiką, kiek mes su baltarusiais. (...)
Tų horizontalių kontaktų, jų intensyvumo svarba yra matuojama ir vertinama šimtmečiais, o ne sąmoningai paspartintais konfliktais“, – portalui lrytas.lt sakė M.Milta.
Antroji tezė, anot eksperto, yra ta, jog tautos, besidalijančios istorija, neišvengiamai turi įvairius požiūrio taškus į įvykius ar istorinius reiškinius.
Tačiau šiuo atveju dėl Baltarusijos ir Lietuvos abiejų šalių istorikai esą turi vienodas išvadas bei atsakymus.
„Ir tuo šie istoriniai reiškiniai įgauna dar didesnę svarbą, tampa dar labiau aktualūs, nes su jais gali sietis didesnės ir įvairesnės bendruomenės. Manau, nepaisant to, kad yra tam tikrų subtilių skirtingų požiūrio taškų, profesionalioje istorikų bendruomenėje, jei mes žiūrime dalykiškai, o ne iš emocijų, istorikai baltarusiai ir lietuviai istorikai visus pastaruosius dešimtmečius labai kryptingai vystė tarpusavio kontaktus, vykdė bendrus tyrimus. (...)
Nesutarimo, kuris dažnai yra demonstruojamas, eskaluojamas socialinėse medijose, jo nėra tarp profesionalios bendruomenės – ji atrado atsakymus į visus klausimus jau labai seniai.
O siekis kiršinti, siekis paskatinti konfliktą ten, kur jo nėra, be abejo, yra, matyt, užduotis, kuri labiausiai tarnauja interesams, kurie būtų tapatinami su Kremliumi, o ne su siekiu vystyti supratimą tarp baltarusių ir lietuvių“, – dėstė M.Milta.
Pasak Rytų Europos studijų centro analitiko, su Vilniumi save sieja ne tik baltarusiai, bet ir daugybė kitų tautų.
„Labai lengva yra visada pritraukti dėmesį, kuris ribojasi su populizmu, pavieniais incidentais, kurie iš karto suaštrina padėtį ir situaciją, ir kartu atidėti į kitą planą didesnį paveikslą. Didesnis paveikslas yra tai, kad Vilnius yra terpė, su kuria save sieja ne tik lietuviai, bet ir lenkai, ir žydai, ir baltarusiai, ir pačios įvairiausios kitos tautybės, kalbos ir konfesijos.
Tai buvo sostinė, vienijanti įvairias tautas. (...) Manau, gyvenant XXI amžiuje, būnant ES ir NATO nariais, mes, lietuviai, labai seniai atsakėme į klausimus, kokios visuomenės nariais norime būti – ar mes esame inkliuzyvūs, ar mes norime gebėti išgirsti kitą nuomonę.
O jeigu ta nuomonė yra radikali, kraštutinė ir neadekvati, tai mes ir turėtume elgtis su tokia nuomone taip, kaip yra elgiamasi su radikaliomis ir neadekvačiomis nuomonėmis, o ne teigti, kad tai yra dominuojantis diskursas. Toli gražu taip nėra“, – sakė M.Milta.
Tačiau, pasak specialisto, neigti Vilniaus įtaką Baltarusijos kultūrai ir istorijai taip pat būtų neadekvatu.
Visgi sureikšminti apie žemės ar istorijos vagystes kalbančių žmonių pašnekovas nelinkęs.
„Aš juos sureikšminu lygiai tiek pat, kiek aš sureikšminu „antivakserius“ ar panašius kraštutinius judėjimus. Kraštutinės ideologijos egzistuoja visose visuomenėse“, – įsitikinęs M.Milta.
