Nesu dažnas operų lankytojas, o juo labiau šio žanro komentatorius, bet matytas kūrinys padarė gerą įspūdį. Ne tik meninės sąrangos, bet ir platesnių reikšmingo Lietuvos įvykio apmąstymų prasme.
Paprasta, aiški kūrinio skleidžiama vienos Lietuvos idėja, neįkyriai rodomas patriotizmas per tris operos veiksmus lydi įvykius ir veikėjus, tarp jų ir jau iš istorijos žinomus asmenis, nors operos autoriai, realizuodami Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro sumanymą, atsiribojo nuo ginčų su žiūrovais apie tikslų istorinį autentiškumą.
Režisieriaus G.Padegimo žodžiais, „ne tai kad norėtume atkurti istorinius veikėjus, tikslias datas... Istorijų opera „Klaipėda“ taiko ne į istorinių įvykių atkartojimą, bet į legendos pristatymą“.
Pacitavęs A.Juozaičio remarką „Per rūką matosi Klaipėdos bažnyčių smailės“, režisierius tęsia: „Ir mes, istorijų operos kūrėjai, praėjus šimtmečiui šią istoriją (Klaipėdos sukilimas. – Aut.) matome tarsi per rūką.“ Iš tiesų operoje daug legendinės, apibendrinančios reikšmingus įvykius ar asmenų veikimą stilistikos.
Matome ir girdime talentingais dainininkų balsais vaizduojamus žinomus žmones (Vydūnas, Krėvė, Jankus, Galvanauskas, Jonas Budrys, Simonaitis, Ėvė Simonait (Ieva Simonaitytė), savanoriai ir lietuvininkai), kurie „liudija lietuvių ir lietuvininkų dramatišką bendrystę ir žymi kelią į Vieną Lietuvą.
Libreto autorius A.Juozaitis sako: „1923 metų Kauno Lietuvos žygis į Mėmelį miestui grąžina pirmapradį Klaipėdos būvį, liudija nepaprastai ryžtingą lietuvių aistrą kurti valstybę ir joje gyventi.“ Tokio ryžto operoje apstu.
Išradingai spektaklyje panaudota vietinė „šišionykštė“ kalba, lietuvininkų dainos skamba greta liuteroniškų giesmių fragmentų, vydūniška „Lietuva, brangi šalelė“ ir kalėdinė giesmė „O Tannenbaum“. Beje, greta legendoms būdingo poetinio stiliaus, pakilios intonacijos, plačių apibendrinimų neretai įsiterpia ir melodrama. Taip yra ir operoje.
Pasirodo, garsusis lietuvininkas spaustuvininkas M.Jankus turėjo tragiško likimo augintinę Katrę, kuri, kaip paaiškėjo žiūrovams, yra ir sukilimo vado Jono Budrio dukra. Paslaptis, kuri paaiškėjo viešai prieš pat prefektūros šturmą. Ja, ja, kaip sakoma Mažojoje Lietuvoje, ko tik nebūna.
Jeigu operos veikėjas Jonas Budrys yra tas pats, kas istoriškai Jonas Polovinskas-Budrys, tai Klaipėdos sukilimo metu jam buvo 34 metai. Operoje minimas vienas sukilimo vadų Mikas Bajoras (taip pasivadinęs slapyvardžiu Mykolas Kalmantavičius-Kalmantas) – 28 metų. Ir vienas, ir kitas, o dar ir legendinis Steponas Darius – jauni karo vadai. Galima drąsiai teigti, kad Kauno žygis į Klaipėdą buvo Jaunosios Lietuvos žygis. Klaipėdos sukilimas – Lietuvos vienijimasis iki jūros.
Opera baigiasi I.Simonaitytės žodžiais: „Esame viena tauta, viena žemė, viena Lietuva.“ Gal kuriam nors neromantiškų laikų piliečiui tai padvelktų šiokia tokia patetika, bet žiūrovai operą palydėjo plojimais atsistoję.
Viena pirmųjų operos vertintojų N.Puteikienė taip rašo: „Opera „Klaipėda“, skirta Klaipėdos suliejimo su Lietuva šimtmečiui, šiąnakt įvyko. Ir pavyko.“ Galiu tik pritarti.
Kadangi esu iš tų žiūrovų, kuriems ir po estetinio pasitenkinimo kyla įvairių pamąstymų, pabandžiau juos pasklaidyti ilgoje mašinų eilėje išvažiuodamas iš elingo teritorijos.
Prisiminė režisieriaus G.Padegimo žodžiai „...šitą istoriją matome tarsi per rūką“. Šiaip jau tas rūkas nėra labai tirštas. Klaipėdos sukilimo istorinių tyrinėjimų bibliografija ilga ir vis pasipildanti.
Dangus ir žemė – taip skiriasi tai, ką šia tema žinojome dar prieš 1990 m. ir ką žinome dabar.
Žinoma, daug kas priklauso nuo žmonių, negailinčių šiai temai laiko. Vienas tokių – Klaipėdos universiteto profesorius V.Vareikis. Ir ne tik. Solidžią beletrizuotą istoriją apie 1923 m. Klaipėdą ir Lietuvą parašė istorikas, diplomatas profesorius A.Eidintas „Pūga prie Mėmelio“ (2016 m.).
Vis dažniau į rašytojų akiratį patenka Klaipėdos sukilimo vadas J.Polovinskas-Budrys.
Šį rudenį jo palaikus planuojama perkelti iš JAV į Klaipėdą. Kaubojiškos išvaizdos Klaipėdos sukilimo dalyvis jau tvirtai įėjo į Lietuvos istoriją. Kaip ir pati žodžių samplaika „Klaipėdos sukilimas“. Nors mokslinėje diskusijoje istorikų nuomonės gali įvairuoti.
Cituoju V.Vareikio straipsnį „Sukilėliai, šauliai, savanoriai“ (2008 m.): „1993 m. Klaipėdos universitete buvo organizuota mokslinė konferencija, skirta 1923 m. Klaipėdos sukilimui, kurioje (minimi septyni Lietuvos istorikai. – Aut.) atskleidė šio žygio organizavimo aplinkybes ir padarė išvadą, kad Klaipėdos krašto gyventojų sukilimo nebuvo, o kraštas buvo prijungtas prie Lietuvos didlietuvių pastangomis.
Krašto gyventojai nesipriešino, o dalis jų ir pritarė Lietuvos bei Klaipėdos krašto susijungimui.“
Kad ir kaip apibrėžtume, kas yra sukilimas, tai, kas tuo metu įvyko, vis dėlto, V.Vareikio nuomone, „sukilimas buvo esminis ir svarbiausias įvykis, be kurio Klaipėdos krašto priklausomybė Lietuvai nebūtų realizuota teisiniu pagrindu“. Ir be mokslinių apibrėžimų dabar galime paklausti: kas būtų Lietuva be Klaipėdos? Atsakau – Baltarusija.
Tad ir jau operoje įamžinto Klaipėdos atvadavimo rezultatas akivaizdus – ir valstybė su jūra, „akimi į pasaulį“, ir Viena Lietuva. Pakartotiniai plojimai.
