Diskusijas užkūrė iš vaiko gerovės centro „Pastogė“ pagrobtų, dvi savaites nežinia kur slėptų ir vėl į šį centrą grąžintų trijų mažamečių vaikų drama.
Ketverių, šešerių ir aštuonerių metų vaikus iš „Pastogės“ jėga pagrobė ir nelegaliai per Baltarusijos sieną pervesti bandė jų pačių tėvai I. ir M.Vilčinskai, pasiskelbę suverenais.
Kas yra suverenai, neigiantys Lietuvos ir Europos Sąjungos pilietybę, neturintys asmens dokumentų, savo vardus ir pavardes rašantys mažosiomis raidėmis ir tuo esą pabrėžiantys, kad yra ne asmenys, o gyvi žmonės?
Tokia jų filosofija gal niekam ir netrukdytų, jei vadinamieji suverenai nebūtų savęs apdovanoję privilegija nesilaikyti įstatymų ir pripažinti tik tas teises, kurios jiems naudingos.
I. ir M.Vilčinskai žino teisę auginti vaikus pagal savo įsitikinimus, bet ne JTO Vaiko teisių konvencijoje numatytą tėvų pareigą užtikrinti vaiko teisę į identitetą ir teisę į pilietybę.
Bendraudamas su valstybės institucijų atstovais M.Vilčinskas vaikus vadindavo savo palikuonimis, neleido jų į mokyklą ir garsiai piktinosi reikalavimu patiems nusipirkti vadovėlius. Vadinasi, bet kokius įsipareigojimus valstybei ignoruojantis veikėjas siekė teisės į nemokamą mokslą.
Šią vasarą itin išgarsėjusi kauniečių šeima naudojosi ir kitomis teisėmis. Praėjusiais metais grįžę iš Vokietijos jie apsigyveno Kauno savivaldybės skirtame bute, tačiau už skolas jau gresia iškeldinimas.
Tuomet tris mažamečius vaikus auginantys sutuoktiniai prisiminė teisę gauti pašalpą, tačiau to padaryti neįmanoma be asmens dokumentų, kurių patys yra atsisakę.
Savo valstybės ir pilietybės išsižadėjusiems asmenims „Vilnius TECH“ universiteto filosofijos lektorius A.Buiko priminė, kad neįmanoma tiesiog imti ir išsirašyti iš valstybės nepatyrus labai rimtų pasekmių.
Atsisakęs Lietuvos pilietybės žmogus praranda pensiją ar galimybę įsidarbinti, nes tiesiog neturi asmens kodo.
M.Vilčinskui iki šiol atrodė, kad neturėti asmens kodo naudinga. Birželio 1 dieną, kai teismo sprendimu iš jo buvo paimti vaikai, vyras tikino, kad su nutartyje minimais asmenimis nei jis, nei jo vaikai neturi nieko bendro, nes jie yra gyvi žmonės, kurie neturi nei pavardės, nei asmens kodo.
Bet už vaikų pagrobimą ir bandymą neteisėtai pereiti valstybės sieną mėnesiui už grotų atsidūręs kaunietis jau ima kalbėti kitaip.
Suimtojo bendražygiai paskleidė žinią, kad pasitaręs su advokate jis nebesiskelbia esąs tik gyvas žmogus, žada susigrąžinti asmens dokumentus ir daryti viską, kad vaikai galėtų grįžti į šeimą.
Tačiau jo palaikytojai ėmė nerimauti, kad susigrąžinti valstybės institucijų pasitikėjimą M.Vilčinskui gali sutrukdyti jo paties internete skelbti pokalbių įrašai.
Antai bendraudamas su Kauno savivaldybės administracijos darbuotoja ir reikalaudamas grąžinti vaikus iš „Pastogės“ jis aiškino, kad savivaldybė yra neteisėta įstaiga: „Ta institucija yra jūros dugno institucija pagal jūros kodeksą. Jūs dabar ant sausumos randatės.“
Šios istorijos įkarštyje apie suverenų judėjimą prabilęs Valstybės saugumo departamentas tokį jų elgesį pavadino popieriniu terorizmu – tokie asmenys valstybės institucijas įtraukia į beprasmį ir ilgalaikį susirašinėjimą, joms kelia sunkiai įgyvendinamus reikalavimus.
Negana to, nuo COVID-19 pandemijos laikų savo teises įrodinėjančių suverenų retorika vis aštrėja. Tai teigia pajutę ir policijos pareigūnai, iš pažeidėjų kartais išgirstantys, kad Kelių eismo taisyklės jiems tiesiog negalioja.
Su tuo dažnai susiduria ir kitų šalių pareigūnai, kur vadinamieji suverenai nuo automobilių nuima ir grąžina valstybinius numerius, juos pakeisdami savo sugalvotais, vengia baudų ir mokesčių.
Psichologai atkreipė dėmesį, kad tapti suverenų judėjimo nariais kai kuriuos žmones skatina polinkis daryti nusikaltimus.
To neslėpė ir Lietuvoje jau kelis dešimtmečius veikiančios Gaudijos vaišnavų religinės bendruomenės vadovas Ž.Užkuraitis.
Viename interviu jis tikino, kad pagal šios bendrijos filosofiją už ankstesnius veiksmus būtina atsakyti: žmogus, pažeidęs kito asmens suverenumą, – ne suverenas.
Suverenų judėjimą šiuo metu išgarsinęs M.Vilčinskas – teistas keturis kartus, iš teismų retai išlenda ir jo ginti aktyviai stojęs A.Kandrotas-Celofanas.
Visuomenę įaudrinę skandalai jau ne pirmą kartą tapo puikia tribūna abejotinos reputacijos veikėjams.
Į valstybės esą nuskriaustos kauniečių šeimos gynėjų chorą įsitraukė ir daugybė socialinių tinklų aktyvistų, vėl skelbiančių pavojų: „Atsargiai, grobia vaikus.“
Panašių ir dar grėsmingesnių pavojaus skelbimų būta 2009–2011 metais, kai visa Lietuva pasidalino į „violetinius“ ir jų priešininkus.
Atrodo, kad per daugiau nei 10 metų po Garliavos įvykių vaiko teises ginančios tarnybos pasimokė nedaug.
Aiškindami vaikų paėmimo iš I. ir M.Vilčinskų priežastis Vaiko teisių ir įvaikinimo tarnybos, policijos ir prokuratūros atstovai sugebėjo paminėti tik tai, kad vaikai nelankė mokyklos ir buvo gauta keletas skundų, bet ne dėl smurto prieš mažamečius.
Detalės nutylėtos, o sąmokslo teorijoms palikta didžiulė erdvė.
