Liepos pabaigoje karinė chunta sulaikė demokratiškai išrinktą Nigerio prezidentą Mohamedą Bazoumą ir perėmė šalies valdžią, o naujuoju šalies vadovu pasiskelbė M.Bazoumio gvardijos vadas generolas Abdourahmane Tiani.
Už demokratiją regione pasisakantis Vakarų Afrikos valstybių blokas ECOWA paskelbė, kad jeigu iki praėjusio sekmadienio M.Bazoumas nebus grąžintas į savo postą, bloko šalys pasirengusios imtis karinės intervencijos į Nigerį.
Ultimatumas įvykdytas nebuvo, Prancūzija, Italija ir JAV pradėjo iš Nigerio evakuoti savo piliečius, o chunta uždarė Nigerio oro erdvę.
Interviu naujienų portalui lrytas.lt OSMOS tyrimų centro analitikas, VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto doktorantas Lukas Ivanauskas paaiškino, kas šiuo metu vyksta Afrikoje, kokia yra pilno masto karo tikimybė ir ką jis reikštų Europos šalims bei Ukrainai.
– Kaip reikėtų paaiškinti įvykius, kuriuos šiuo metu matome Afrikoje? Kas vyksta Nigeryje, kaip reikėtų vertinti šį perversmą?
– Nigeryje – šalyje, kuri buvo laikoma pagrindine Vakarų, ypač JAV ir Prancūzijos, sąjungininke regione, įvyko karinis perversmas, kurio metu demokratiškai išrinktą vadovą, prezidentą M.Bazoumą karinė chunta nušalino nuo valdžios ir perėmė Nigerio valdymą.
Įvykus perversmui, be įvairių jau įvestų sankcijų Nigeriui, Vakarų Afrikos valstybių ekonominė bendrija ECOWAS paskelbė ir ultimatumą – grąžinti demokratišką M.Bazoumo režimą, kitaip galimai bus panaudota karinė jėga sprendžiant šitą klausimą.
ECOWAS – tai 15 Vakarų Afrikos valstybių vienijanti organizacija, sukurta siekti ekonominio regiono klestėjimo – panašiai, kaip Europos Sąjunga. Tačiau vis labiau ECOWAS įgauna policininkės vaidmenį.
Šiuo metu organizacijos lyderiu yra Nigerijos prezidentas Bola Tinubu – juo tapdamas jis pasakė, kad daugiau perversmų ši organizacija neturėtų toleruoti, bet turėtų imtis veiksmų.
Taigi, Nigerio perversmas yra tas pirmasis testas naujajam Nigerijos prezidentui ir ECOWAS vadovui, su kurio lyderyste Nigerija nori sustiprėti kaip geopolitinė veikėja regione.
Praeitą sekmadienį suėjo ECOWAS iškelto ultimatumo terminas. Matome, kad ultimatumas buvo atmestas, ir, kaip sako Nigerio karinė chunta, ruošiantis galimai karinei intervencijai buvo uždaryta oro erdvė.
– Kodėl ECOWAS šalims taip svarbu, kad Nigeryje būtų grąžintas demokratiškai išrinktas prezidentas, kad dėl to net galėtų pradėti karą?
– Ir Lietuvoje vis labiau diskutuojame apie pasaulio suskirstymą į demokratijas ir nedemokratiškas valstybes, Rusijos agresijos prieš Ukrainą ar agresyvėjančios Kinijos užsienio politikos kontekstuose.
Du pagrindiniai ECOWAS principai yra demokratija ir geras valdymas. Vakarų ir centrinėje Afrikoje tokių perversmų per pastaruosius trejus metus įvyko septyni, saugumo situacija blogėja.
Šiais metais išrinktas Nigerijos prezidentas šiuo klausimu nori imtis lyderystės, prisidėti prie didesnio saugumo palaikymo.
Ypač paskutiniu metu Afrikos šalys siekia pabrėžti, kad jos yra savarankiškos užsienio politikos veikėjos, kurios pačios geba priimti sprendimus ir jų imtis, nepriklausomai ar nuo Vakarų, ar Rytų partnerių – Rusijos ar Kinijos. Taigi tokiame kontekste ECOWAS siekia prisidėti prie regiono saugumo savo pastangomis.
– Kokia tikimybė, kad ECOWAS šalių grasinimai virs tikru karu?
– Labai neaišku, yra keli žinomi nežinomieji. Girdėjome pareiškimus, kad Senegalas, Dramblio Kaulo Krantas, Beninas ir Nigerija yra pasiruošę į Nigerį siųsti savo karines pajėgas.
Bet Nigerija, kuri yra viena iš didžiųjų Afrikos valstybių savo ekonominiu, politiniu potencialu ir karine jėga (Nigerija yra 36-a iš 145 šalių pagal indeksą, matuojantį karinę šalių galią). Tai valstybė, kuri būtų svarbiausia, jeigu būtų planuojama karinė intervencija.
Nepaisant prezidento norų, šiuo metu pačioje Nigerijoje dėl to vyksta nemaži debatai, nes senatas, turėtų duoti leidimą panaudoti karines pajėgas. Toks leidimas prezidentui nebuvo duotas. Senatas paprašė išnaudoti visas kitas, ne karines priemones spręsti šį konfliktą.
Šiuo metu vyksta įvairios diskusijos ir Nigerijos visuomenėje, kurios yra suprantamos. B.Tinubu šiais metais laimėjo prezidento rinkimus, bet jo laimėjimas kvestionuojamas didžiųjų opozicinių partijų. Nigerija susiduria su didele infliacija, visuomenė kalba, kad reikėtų fokusuotis ne į tarptautinius santykius, bet į šalies ekonomiką, socialinį gyvenimą.
Be to, pati Nigerija turi saugumo iššūkį šiaurėje dėl islamistinės teroristinės grupuotės Boko Haram veiksmų šalia sienos su Nigeriu.
Tačiau 2017 metų pavyzdys, kai M.Buharis įvedė karines pajėgas į Gambiją be parlamento pritarimo, yra precedentas, parodantis, kad Nigerijos prezidentas galėtų veikti ir nesulaukęs parlamento pritarimo.
Dar yra Prancūzija, kuri paskelbė, kad remtų ECOWAS veiksmus. Nigeryje yra 1,5 tūkst. prancūzų karių, be to, neaišku, kaip juos remtų ir koks būtų susitarimas, ar ECOWAS turėtų karinę paramą iš kitų šalių.
Nigerijoje yra ir apie tūkstantį amerikiečių karių, tačiau paskutiniai A.Blinkeno pareiškimai pabrėžia pirmenybę diplomatijai ir taikioms priemonėms, reguliuojant šį konfliktą.
Neaiškus ir visuomenės palaikymas pačiame Nigeryje. Buvo transliuojami vaizdai iš sostinės Niamėjos, tarsi parodant, kad visuomenė palaiko karinę chuntą, perversmininkus, tačiau iš tiesų jokių patikimų žinių dėl to nėra. O tai irgi yra svarbu kariniam planavimui – kaip Nigerio visuomenė sutiks galimą kaimyninių valstybių karinę intervenciją.
Ketvirtadienį ECOWAS lyderiai turėtų spręsti, kaip reaguoti į perversmininkų atmestą ultimatumą.
– Nigeris – gausus išteklių, kaip nafta, uranas, tačiau šalies gyventojai – vieni iš labiausiai skurstančių pasaulyje. Dalis Nigerio gyventojų dėl to kaltina buvusią kolonizatorę Prancūziją, kurios įtaka šalyje išliko didelė, ir dėl to palaiko karinės chuntos veiksmus ir mato Rusiją kaip bendradarbiavimo alternatyvą. Ką Prancūzijai, o ir visai Europai, reikštų, jeigu karinė chunta liktų valdžioje?
– Savaitgalį Nigeryje vykusiuose perversmo palaikytojų mitinguose matėme nuolat šmėžuojančias Rusijos vėliavas – visgi, aš interpretuoju, kad tai labiau rodo priešiškumą Vakarų intervencijoms, o ypač Prancūzijai.
Per šiuos trejus metus karinės Prancūzijos intervencijos į Vakarų Afriką žlugo – ji pasitraukė iš Malio, iš Burkina Faso, o dabar praranda įtaką ir Nigeryje. Prancūzijos įvaizdis regione yra blogas – jeigu šiame regione kiltų karas, jis būtų šios labai nesėkmingos Prancūzijos saugumo politikos Vakarų Afrikoje simbolis.
Visgi, čia Lietuva ir kitos Baltijos šalys nebuvo pasyvios stebėtojos – jos, kartu su Vakarų partneriais, dalyvavo karinėse misijose Sachelyje. Dabartinė situacija reikalauja iš naujo permąstyti mūsų saugumo politiką Afrikos regione.
Ką tai reikštų Prancūzijai ir visai Europos Sąjungai bei Vakarams? Pirmiausiai, Nigeris turi naudingųjų iškasenų – urano, kuris naudojamas ne tik atominio ginklo gamykloje, bet ir kaip kuras atominėms elektrinėms. Nors Nigeris yra viena iš trijų didžiausių urano tiekėjų Prancūzijai, tačiau Europos Komisijos atstovai tikina, kad nėra tiesioginės rizikos Europos atominei energetikai net jeigu urano tiekimas iš Nigerio būtų nutrauktas.
Kas dar yra svarbu, ypač Europos Sąjungai – tai nedokumentuota migracija. Nigeris yra kertinė kryžkelė migracijos kelyje į Šiaurės Afriką, į Viduržemio jūros regioną. ES diplomatijos šefas Josepas Borrellis yra pasakęs, kad iš tiesų pietinė siena į Europos Sąjungą nėra Viduržemio jūra, bet Sahelis, kurio vienas iš kertinių taškų yra Nigeris.
Todėl Vakarų sąjungininkai duodavo nemažas sumas lėšų Nigeriui mainais į tai, kad Nigerio valdžia kontroliuotų migracijos srautus. Galima tik svarstyti, koks bus tų susitarimų likimas.
O dar yra Rusijos veiksnys. Neaišku, kaip šioje situacijoje veikia „Wagner“, bet tai yra puiki dirva jam toliau plėsti savo įtaką regione. „Wagner“ pasirenka tas šalis, kurios yra silpniausios.
„Wagner“ pasiūlo savo saugumo garantijas valdantiems elitams – chuntoms, autoritariniams režimams, mainais į prieigą prie resursų – urano ar naftos, kuriais garsėja Nigeris. Tai – galimas Rusijos įtakos plėtimasis regione.
Kol kas įrodymų, kad „Wagner“ veiktų Nigeryje, nėra, bet, žinant, kaip Rusija veikia regione, tai yra puiki dirva jos veikimui.
– Jeigu grasinimai virstų realybe ir ECOWAS šalys iš tiesų pradėtų karą, ką tai reikštų visam regionui? Ukrainai?
– Tai reikštų didelį regioninį konfliktą, nes Burkina Fasas ir Malis, kurie irgi valdomi karinių chuntų, paskelbė, kad Nigerio užpuolimas bus tapatus ir šių valstybių užpuolimui.
ECOWAS šalys, kurios galėtų imtis karinės intervencijos, yra net kelios, tad kalbėtume apie didelį regioninį karą, kuris turėtų ir humanitarinių pasekmių visame regione.
Galvojant apie Ukrainą, tai būtų dilema Vakarams, įskaitant ir mus, kaip reaguoti, nes iš dalies ši saugumo situacija kilo ir dėl mūsų nesėkmingų intervencijų į šį regioną. Mums reikėtų permąstyti saugumo politiką, pasaulinę tvarką, nes be Ukrainos karo matytume ir kitą didelį konfliktą.
O kaip parodė ir karas Ukrainoje, karo pasekmės yra globalios – tiek kalbant apie grūdus, maisto saugumą, klimato kaitą ir kitus aspektus. Karas Vakarų Afrikoje būtų dar vienas braškančios tarptautinių santykių sistemos atvejis.
– Ta dalis Nigerio gyventojų, kurie galbūt jautėsi Prancūzijos išnaudojami ir kurie palaiko perversmą, tikisi, kad perėmusi valdžią, karinė chunta, pakeitusi šalies kryptį, pagerintų jų gyvenimą, sumažintų skurdą. Ar tie lūkesčiai gali virsti realybe?
– Šiuo metu nerimaujama, kad dėl Vakarų ir ECOWAS nutrauktos paramos Nigeriui, jos gyventojų situacija dar pablogės, nors ir taip Nigeris buvo laikoma viena skurdžiausių šalių net tik regione, bet ir pasaulyje.
Nigeris didele dalimi priklauso nuo tarptautinių donorų pinigų. Įvedusi sankcijas, ECOWAS nutraukė elektros tiekimą – Nigeris buvo labai priklausomas nuo Nigerijos elektros tiekimo. Su įvestomis sankcijomis matome nerimą, kad tai galėtų smarkiai atsiliepti vietinių gyventojų gerbūviui.
Ekspertai nerimauja, kad galime turėti dar vieną humanitarinę krizę.
