Pasaulio istorijoje tai nieko nauja. Įvairiuose karuose įvairiais variantais tai kartodavosi. Ir ne tik karų metu. Kariuomenėms, žvalgybai visada kildavo susirūpinimas, ar politikas, turintis teisę disponuoti slapta informacija, nepanaudos jos savo egoistiniams politiniams tikslams.
Savita forma su šia problema dabar susiduria ir Lietuva. Galiu pasidalinti sava patirtimi. Prieš dvidešimt metų ir kiek anksčiau, man vadovaujant Valstybės saugumo departamentui (VSD), vykdavo uždari Seimo komiteto posėdžiai, kuriuose dažnai buvo naudojamasi VSD paruoštais tekstais su žyma „riboto naudojimo“. Žurnalistai juose nedalyvaudavo, bet informaciją greitai sužinodavo iš „geranoriškų“ komiteto narių politikų.
Kadangi informacija, kurios sutarta neskelbti, daugiausia liesdavo po Rusijos ambasados Lietuvoje priedanga dirbančius šnipus, riboto naudojimo medžiagos išviešinimas netgi buvo giriamas. O jeigu jau ir visuomenė giria, ir pačiam politikui naudinga, tai kodėl nepakartojus.
Bet dėl paskelbtos informacijos apie „Leopard“ prezidentas G.Nausėda sureagavo griežtai, nors nebūtinai su griežtomis pasekmėmis.
Šiaip jau Vakarų žiniasklaidoje labai plačiai (suprantama, tam tikrose ribose) pristatomi savų (ir ne tik) valstybių duomenys apie turimas karines pajėgas ir tai, kas ketinama įsigyti, nes būtent visuomenė už tai ir moka. Tačiau sutartų neskelbti dalykų yra paisoma, net jei vėliau ir bus nutarta paviešinti.
Todėl labai gerai, kad Lietuvos prezidentas, kartu ir vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas, nepraleido pro pirštus, kaip atsitikdavo ankstesniais laikais, ministro A.Anušausko, kuris visų pirma yra politikas, nors ir negrėsmingo pranešimo žiniasklaidai. Ar bus tai persergėjimas ateičiai, abejoju.
Beje, svarstybų fone iškilo kitas, spėju, didelei visuomenės daliai nežinomas, dalykas. Būtent – kas konkrečiai ir kokios analizės pagrindais nusprendžia, kokia karinė įranga Lietuvai reikalinga, ir išvis kaip organizuojama valstybės gynyba.
Buitinis Lietuvos piliečio įsivaizdavimas elementarus – yra NATO, o Lietuva Aljanso narė, tad jame konkrečiai dalyvaujantys asmenys ir žino, ko krašto gynybai reikia ar dar prireiks. Paprasčiau sakant, nespecialistams neverta dėl to sau kvaršinti galvos.
Prasidėjo Rusijos sukeltas karas Ukrainoje. Po pusmečio pradėjo rodytis karinių reikalų specialistų tekstai, jog tai visiškai kitoks karas, nei iš tolo girdėti, fragmentiškai televizijoje matyti, kad ir netolimoje praeityje vykę karai kur nors Artimuosiuose Rytuose.
Ekspertų nuomone, Vakarai anuose tolimuose, smėlėtuose kraštuose susidūrė su teroristais driskiais, o štai Ukrainoje mūšiai su Rusija jau visai kas kita.
Tiesa, NATO valstybės tuose mūšiuose tiesiogiai nedalyvauja, bet Vakarų technika Ukrainoje patiria didžiulius išbandymus. Ir negali pasakyti, kad priešas „užmėtomas kepurėmis“.
Lietuvoje pasirodė netgi oficialių pranešimų, kad reikia keisti gynybos koncepciją. Iš daugiapakopės, priešui užpuolus, laukiant paramos numatytu laiku, – į pasipriešinimą tuo pat metu, priešui peržengus sieną (ar raudoną liniją), turint po ranka ne tik savo, bet ir NATO valstybių pajėgas.
Karinė technika, pritaikyta vietos sąlygoms, – ypatingos svarbos. Nėra nedegamų tankų, nesunaikinamų haubicų, nenumušamų raketų ar naikintuvų, bet viena technika efektyvesnė, kita – mažiau.
Vienas iš girdėtų ekspertų kritikavo Krašto apsaugos ministeriją – esą kažkas „genialiai“ nusprendė organizuoti ratuotą sunkiąją judamą ginkluotę, o tuo metu klimatinės sąlygos reikalauja vikšrinės technikos. Tai visiškai akivaizdu rudenį ir pavasarį Ukrainoje, labai panašiai būtų Lietuvoje.
Pasirodo, Prancūzijoje gamintų tankų elektronika pradeda strigti esant minusinei temperatūrai.
Yra ir daugybė kitokių subtilių niuansų. O ką jau kalbėti apie mūšių strategijas ir taktikas, kurios per tą laiką, kol vyksta kovos Ukrainoje, pasikeitė penkis kartus.
Žinoma, visuomenė niekada nedalyvavo ir nedalyvaus nei kuriant gynybos planus, nei kariuomenę aprūpinant reikiama technika. Bet neužtenka ir trumpo patikinimo – Lietuva saugi.
Specialistai, ruošiantys pagrindimą, kaip garantuoti valstybės saugumą, turėtų rasti tinkamą ir įtikinamą visuomenės informavimo formą. Savo ruožtu visuomenė gali organizuoti pasipriešinimo būrius, kuriems taip pat turi vadovauti profesionalai.
Atskira tema yra karo įvykių atspindėjimas žiniasklaidoje. Pranešimai iš Irako, Sirijos ar Afganistano mažai ką domino.
Niekas nesijaudino, kai gyvenvietės ir miestai su juose įsitaisiusiais teroristais buvo nušluojami kiliminiu bombardavimu.
Didžiulės žmonių netektys Jemene ar Etiopijoje – tarsi už jūrų marių, aprašomos tik specialiųjų korespondentų. Karui priartėjus prie Europos sienų sukilo ausys, išsiplėtė akys.
Vis dėlto informacija apie mūšių eigą Ukrainos fronte skurdi ir dažnai tendencinga. Savaime suprantama, kovojančių pusių informacija savoms visuomenėms negali būti pesimistinė. Todėl niekas nežino tikro žuvusiųjų skaičiaus. Reikalingas neutralus skaičiuotojas ir vertintojas. Tokio beveik negirdėti.
Plūste plūsta „žinios“ – Maskva apimta panikos, Rusija merdi, V.Putinas jau viena koja karste, o V.Zelenskis negali apsispręsti, kokioje valstybėje pirma apsilankyti po pergalės. Ką gi, jeigu jau taip, tai kam tada Lietuvai tie „Leopard“?
