Atimti iš tėvų, pagrobti iš globos įstaigos, patekę į pavojingas gaudynes ir vėl atsidūrę valdiškuose namuose. Dvi savaites trukusi aštuonerių, šešerių ir ketverių metų vaikų drama įvairias tarnybas privertė atidžiau pažvelgti į visuomenės grupę, gyvenančią pagal savo sugalvotą tvarką ir įstatymus.
Nors suverenais save vadinantys asmenys savo tiesas garsiau pradėjo dėstyti per COVID-19 pandemiją, iki šiol tarnyboms jie didelių rūpesčių nekėlė.
Viskas pasikeitė liepos 20-ąją, kai 41 metų Mindaugas Vilčinskas ir 39-erių Inga Vilčinskienė iš Kaune esančio vaikų gerovės centro „Pastogė“ pagrobė ir nežinia kur išsivežė tris savo vaikus, kurie iš šeimos buvo paimti teismo sprendimu.
Aptiko po dviejų savaičių
Tuomet susitikti su atžalomis atėję sutuoktiniai prie „Pastogės“ vartų pastūmė šios įstaigos darbuotoją, įsodino vaikus į „Fiat“ markės automobilį ir išvažiavo.
Nors policija iš karto pradėjo dingusių vaikų paiešką, dvi savaites nepavyko rasti nei mažamečių, nei jų tėvų.
Tik po šio antradienio popietę surengtų gaudynių šeima buvo sulaikyta Ignalinos rajone, likus kilometrui iki Baltarusijos sienos.
Molinės kaime Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) pareigūnai sustabdė prie sienos su Baltarusija artėjantį automobilį „Ford Focus“. Jo registracijos numeriai buvo vokiški, o vairuotojas kalbėjo tik vokiečių kalba.
Pasieniečius nustebino vairuotojo pateikti dokumentai. Anot VSAT Vilniaus pasienio rinktinės vado Dariaus Škarnulio, jie buvo išgalvoti – su tokiais nebūtų įmanoma kirsti jokios valstybės sienos.
Pareigūnams tikrinant vairuotojo dokumentus automobilis staiga pasileido miško link.
Jis žvyrkeliu lėkė didesniu nei 100 kilometrų per valandą greičiu. Apie du kilometrus bėglį vijęsi ir prie pat valstybės sienos jį sustabdę pareigūnai išsiaiškino, kad juo važiavo jau dvi savaites ieškoma šeima.
Automobilyje buvo dar vienas žmogus, taip pat pateikęs suklastotus dokumentus. Sulaikytasis – Lietuvos pilietis, tačiau jo tapatybė dar tikslinama.
Vėl atsidūrė „Pastogėje“
Sulaikius vaikų pagrobimu įtariamus tėvus paaiškėjo galimas nusikalstamas jų planas. Manoma, kad jie planavo neteisėtai kirsti sieną ir patekti į Baltarusiją.
Šiam žygiui kauniečiai paruošė ir vaikus.
Jų kojos buvo apvyniotos lipniąja juosta, jie buvo su pirštinėmis taip saugantis erkių.
Tėvus uždarius į areštinę, vaikai vėl buvo perduoti globoti „Pastogei“, iš kur ir buvo savavališkai paimti.
„Pastogėje“ I. ir M. Vilčinskų vaikai gyveno nuo birželio 1-osios, kai teismas patenkino Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos (VVTAĮT) prašymą leisti juos paimti iš keistu gyvenimo būdu garsėjusios šeimos.
„Mokyklos nelankymas nebuvo pagrindinė priežastis. Tai – visas kompleksas priežasčių. Pagrindinė – vaikų emocinė ir fizinė sveikata, gebėjimas jais rūpintis“, – sprendimą paimti I. ir M.Vilčinskų vaikus aiškino VVTAĮT vadovė Ilma Skuodienė.
Tarnybos specialistai visus metus ieškojo galimybių susitarti, bendradarbiauti su tėvais, tačiau jie vaikus auklėjo savaip.
Dėl galimų vaikų teisių pažeidimų VVTAĮT gavo ne vieną skundą. Pirmasis buvo gautas iš policijos dėl galimo smurto artimoje aplinkoje, kiti pranešimai – iš socialinių paslaugų centro, mokyklos.
Nenori ES pilietybės
Laisvu, gyvu žmogumi save vadinantis ir kurį laiką su šeima Vokietijoje gyvenęs M.Vilčinskas yra bandęs atsisakyti Lietuvos pilietybės. Anot jo, Lietuva yra Europos Sąjungos narė, o ES yra komercinė organizacija, todėl jis nesutinkąs prieš savo valią priklausyti kokiai nors asociacijai.
„Ant mūsų gimimo liudijimų parašyta LTSR, jokių sutarčių dėl Lietuvos pilietybės mes nepasirašėme, todėl jos įstatymai mums netaikomi, mes ne Lietuvos nuosavybė, mes gimėme laisvi“, – viename interviu aiškino M.Vilčinskas.
Kad nei Lietuvos įstatymai, nei tuo labiau teismo sprendimai jam negalioja, M.Vilčinskas bandė įrodyti ir policijos pareigūnams, ir VVTAĮT specialistams, kai birželio 1 dieną teismo sprendimu buvo atimti vaikai.
Vyras tikino, kad su teismo sprendime minimais asmenimis nei jis, nei jo vaikai neturi nieko bendro, nes jis yra gyvas žmogus Mindaugas, o jo vaikai gyvi žmonės Paulius, Benas ir Luna, kurie neturi nei pavardės, nei asmens kodų.
Metus skaičiuoja kitaip
Sutuoktiniai krauju yra pasirašę vilčinskų bendruomenės steigimo dokumentą, kuriame nurodyta, kad jie turi ir aštuoniolikametį sūnų Joną. Suverenais besivadinanti šeima savo vardus ir pavardes rašo mažosiomis raidėmis, taip pabrėždami, kad yra žmonės, o ne asmenys.
Savaip skaičiuojamas ir šeimos narių amžius: dokumente nurodyta, kelintoji vasara jų gyvenimo rate pagal senąjį tautos kalendorių. M.Vilčinsko vaikai nelanko ir mokyklos.
„Aš pats mokau savo vaikus. Skiriu savo laiką. Turiu visą programą ir pats juos mokau. Jie moka skaityti, moka daugiau, nei mokykla gali išmokyti. Ir pats visą gyvenimą mokiausi savarankiškai“, – internete paskelbtame įraše kalbėjo M.Vilčinskas.
Kitame interviu jis teigė anksčiau vyresnįjį sūnų leidęs į mokyklą, tačiau jį papiktino tai, kad privalėjo pirkti vadovėlius, nors Lietuvoje skelbiama, kad mokslas yra nemokamas.
Žino teises, bet ne pareigas
Šiai šeimai atsidūrus teisėsaugos akiratyje policijos ir net Valstybės saugumo departamento (VSD) pareigūnai prabilo jau kurį laiką susidurdavę su suverenais save laikančia visuomenės grupe.
Šis judėjimas pasaulyje egzistuoja ne vieną dešimtmetį, bet Lietuvoje jie suaktyvėjo tik pastaraisiais metais.
VSD atstovų teigimu, šio judėjimo atstovų konfliktai su valstybės institucijomis vis aštrėja. Tokie asmenys nepripažįsta valstybės institucijų sprendimų ir yra įsitikinę, kad gali nevykdyti įstatymų, kai kurie suverenai Lietuvoje pasižymi agresyvia retorika, ideologiškai yra palankūs Rusijos ir Baltarusijos režimams.
Bet, anot įvairių tarnybų pareigūnų, bet kokių pareigų ir įsipareigojimų valstybei nepripažįstantys suverenai nepamiršta savo teisių. Šie asmenys itin dažnai apie teises ima aiškinti policijos pareigūnams, bandantiems juos nubausti už Kelių eismo taisyklių pažeidimus.
Kelių eismo taisyklių ir net valstybinių automobilių numerių suverenų judėjimo atstovai nepripažįsta ir kitose pasaulio šalyse. Pritvirtinę savus numerius, valstybinius jie bando grąžinti.
Bandoma grąžinti ir asmens dokumentus, atsisakyti asmens kodų. Kai kurie neigia net pačios valstybės teisėtumą.
VSD atstovai tai vadina popieriniu terorizmu – tokie asmenys valstybės institucijas įtraukia į beprasmį ir ilgalaikį susirašinėjimą, joms kelia sunkiai įgyvendinamus reikalavimus.
Kiek suverenų yra Lietuvoje, tiksliai nežinoma. Manoma, kad jų gali būti keli šimtai, o patys judėjimo atstovai teigia, kad jų yra per tūkstantį.
Tėvus tirs psichiatrai
Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos vadovė I.Skuodienė tvirtino, jog iš I. ir M.Vilčinskų vaikai buvo paimti ne dėl to, kad jie priklauso suverenų bendruomenei: „Tėvai turi teisę priklausyti įvairioms religinėms konfesijoms, bendruomenėms, judėjimams. Mes to nevertiname. Mes vertiname tėvų gebėjimą rūpintis vaikais, jų bendradarbiavimą ir vaikų buvimą su tėvais jiems saugioje aplinkoje.“
Artimiausiu metu tėvams planuojama skirti ekspertizę ir išsiaiškinti, kaip jie suvokia situaciją. Taip pat bus stengiamasi tėvams suteikti galimybę matytis su vaikais.
„Jei psichiatrai pateiks išvadą, kad tai yra psichinės sveikatos sutrikimas ir jie nepajėgūs rūpintis vaikais, tada su jais galima bendrauti pasinaudojus specialistų pagalba“, – aiškino I.Skuodienė.
Sveikino ir Celofanas
Iš laikinųjų globėjų paimtų vaikų istorija internete sukėlė diskusijų audrą. Nepaklusti įstatymams ir svarbiausioms valstybėms normoms neva dėl savo įsitikinimų nusprendę I. ir M.Vilčinskai sulaukė ir palaikytojų.
Tėvų sprendimą „naglai pagrobti savo vaikus“ viešai sveikino teisėsaugai gerai žinomas veikėjas Antanas Kandrotas, pravarde Celofanas.
Policijai paskelbus pagrobtų vaikų paiešką, automobilis, kuriuo jie buvo išgabenti iš „Pastogės“, netrukus buvo rastas netoli A.Kandroto motinos namų Tytuvėnuose (Kelmės r.). Patikrinę moters namus pareigūnai bėglių juose nerado.
Kad A.Kandrotas bendravo su M.Vilčinsku, aišku ir iš internete skelbiamų įrašų. Jis filmavo kauniečio pareiškimus apie vaikų mokslą.
Judėjimas formavosi antivalstybiniuose sluoksniuose
Apie tai, kokiais principais vadovaujasi suverenais save vadinantys asmenys, portalas lrytas.lt kalbėjosi su „Vilnius TECH“ universiteto filosofijos lektoriumi Alfredu Buiko.
– Kuo pasižymi taip garsiai šiuo metu minimas judėjimas ir kokią grėsmę šaliai jis iš tiesų gali kelti?
– Suverenų judėjimas atsirado apie 1970 metus JAV. Tai formavosi antivalstybiniuose sluoksniuose. Vadovautasi nuostata, kad asmens paklusimą valstybei lemia įstatymai, bet žinant tam tikras galimybes galima juos apeiti. Pavyzdžiui, išvengti baudų, skolų ar tiesiog paskelbti save nuo valstybės nepriklausomu žmogumi.
Suverenas, arba suverenus pilietis, yra asmuo, kuris pasiskelbia esantis pats sau valdovas ir nepriklausantis valstybei.
Suverenių piliečių judėjimas remiasi nuostata, kad pasas, asmens dokumentai, asmens kodas yra tam tikra iš valstybės einanti apgaulė, kuria ji naudojasi tam, kad priverstų juos dalyvauti valstybės gyvenime, bet šito galima atsisakyti.
Pavyzdžiui, JAV viena suverenų judėjimo nuostatų yra ta, kad žmogaus vardas pase ir jo asmeninis vardas yra du atskiri dalykai. Vardas pase esą yra tik būdas, kuriuo iš žmogaus mokesčių forma viliojami pinigai. Amerikoje labai daug suverenaus piliečių judėjimo yra susiję su mokesčiais.
– Kiek toks judėjimas susijęs su religija ir religiniais įsitikinimais?
– JAV tai tikrai prasidėjo religinėse grupėse. Lietuvos suverenai labiau susiję su tam tikru nepasitenkinimu pačia valstybės institucijų veikla.
Panaši subkultūra yra ir kriptovaliutos – ir vieną, ir kitą skatina nepasitikėjimas valstybės institucijomis, netikėjimas, kad jos gali apsaugoti privačią nuosavybę, manymas, kad atsisakius valstybės institucijų būtų kur kas lengviau.
Žmonės, kurių finansinė būklė yra prasta, kurie labai prasiskolinę arba visiškai nieko neturintys, gali griebtis bet ko, kad jaustųsi geriau ir saugiau ar bent jau sau sudarytų įspūdį, kad kažkiek vis dar kontroliuoja savo gyvenimą.
Tačiau neįmanoma tiesiog imti ir išsirašyti iš valstybės nepatyrus labai rimtų pasekmių.
Pavyzdžiui, atsisakius Lietuvos pilietybės žmogus praranda pensiją, galimybę įsidarbinti, nes tiesiog neturi asmens kodo.
– Kaip su tokiais žmonėmis turėtų elgtis pati valstybė ir jos institucijos?
– Nieko nereikia keisti. Būtina suprasti, kad valstybė funkcionuoja, nesvarbu, ar tu ja tiki, ar ne, nori jai priklausyti ar ne.
Todėl į jų pareiškimus reikėtų nekreipti dėmesio ir su jais elgtis taip pat kaip ir su visais kitais Lietuvos piliečiais.
Žmonės gali skelbti, ką nori, bet jeigu aš paskelbsiu save nemirtingu ir išeisiu į priešpriešinio eismo juostą, mano skelbimas nieko nereikš, mane suvažinės. Įstatymas šiuo atveju veikia ar bent jau turėtų veikti labai panašiai.
Atsiskyrimas nuo visuomenės tampa verslu
„Visais laikais būdavo ir yra žmonių, kurie bando atsiskirti nuo visuomenės. Visuomenė turi kelias funkcijas: primesti tam tikrą nuomonę, taisykles, pagal kurias žmonės turi gyventi, priverčia vykdyti įsipareigojimus šeimai ir formuoja tam tikrą gyvenimo dienotvarkę.
Yra žmonių, kurie viso to nenori ir bando atsitraukti. Tačiau kaip atsitraukti, kai viskas filmuojama, fotografuojama, sekama įvairiais elektronikos prietaisais? Žinoma viskas, kur jūs buvote, ką veikėte, ką nusipirkote.
To nenorintys žmonės tiesiog pabėga – sunaikina visus savo pėdsakus, elektroninius ir ne tik. Dėl nuolatinio stebėjimo jie jaučia padidėjusį nerimą.
Net gyvūnas, ne tik žmogus, tai laiko savotiška agresija. O šiuolaikinė valstybė tokia yra – viską stebinti ir matanti. Pabėgti ir atsiriboti žmones skatina ir polinkis daryti nusikaltimus.
Visa tai prasidėjo tuomet, kai vyko religiniai karai tarp protestantų ir katalikų. Pralaimėjusieji kėlėsi į kitas šalis ir kūrė savo bendruomenes. Bet grupė mus vis tiek socializuoja, pastato į vietą, o žmogus ieško individualios laimės. Tai natūralu, tai nėra nei blogis, nei gėris.
Kodėl visuomenė į tai kreipia dėmesį? Visuomenė – šeima, kaimas ar miestas – nori būti stipri ir negali leisti individams būti laisviems, atsiribojusiems ir niekur nedalyvaujantiems.
Mes turime dalyvauti visur – gimdyti naujus žmones, dirbti, kurti pridėtinę vertę. Jei norime išlikti, mes turime palaikyti kontaktą vieni su kitais.
Tuos, kurie bando pabėgti, galima suprasti, bet valstybė jų vis tiek nepaleidžia.
Yra buvę įvairių robinzonų, kurie neva pabėgo į laukinę gamtą, bet vėliau pradėjo rengti stovyklas, seminarus ir daryti iš to verslą.
Tas pat įvyko ir Afrikoje, Pietų Amerikoje, kur gyvena senosios gentys. Dabar jie priima turistus, vaidina laukinius, bet iš tiesų tai tik spektaklis.
Aišku ir tai, kad bandymas neturėti jokių ryšių su valstybe – finansinis interesas, bet pabėgti nuo mokesčių darosi vis sunkiau. Mat jei iš valstybės kažką gauni, reikia susimokėti mokesčius. Išeiti iš valstybės sąžininga būtų tik tuomet, jei prieš tai susimokėtum už mokyklą, universitetą ir kitką, ką gavai.“ – teigė psichologas Tomas Lagūnavičius.
