Lėktuvo „Bellanca CH-300“, kuriuo, pavadinę jį „Lituanica“, S.Darius ir S.Girėnas 1933 metų liepos 15 dieną pakilo iš Niujorko skrydžiui į Kauną, liekanos saugomos Karo muziejuje.
Pasaulyje šiuo metu yra tik dvi to paties modelio kaip „Lituanica“ skraidančios „Bellanca“. Viena – Havajų oro linijų simbolis, o kita – R.Pakso angare Paluknyje.
2021 m. ši „Bellanca“ įveikė panašų ilgą kelią per Atlantą kaip ir legendinė „Lituanica“ – tik ne dangumi, o jūriniu konteineriu.
„Kai 2021 m. prieš Kalėdas atidariau atkeliavusį konteinerį ir pamačiau išrinktą dalimis raudoną „Bellanca“, man smarkiai suplakė širdis. Paprašiau meistrų, kad ją surinktų iki 2022 metų kovo 20 dienos – mano žmonos gimtadienio. Taip ir įvyko“, – prisiminė R.Paksas.
„Kai čia, Paluknyje, pamačiau ir paliečiau savo prisikėlusią „Bellanca“, kuri mano širdyje yra išsvajotoji „Lituanica“, apsiverkiau“, – prisipažino J.Sakas.
Paluknio aerodrome, Lietuvai minint S.Dariaus ir S.Girėno žygio 90-metį, kalbėjausi su šiais dviem pilotais, kurių gyvenimai išrašyti ir „Lituanicos“ spalvomis.
Pilotas – nuo penkerių metų
„Iš Lietuvos su tėvais bėgome nuo rusų, man buvo tik vieni metai. Mama buvo gailestingoji seselė. Tėtis – mokytojas, rašytojas, politikas.
Jis pakliuvo rusams į nagus, vėliau buvo ištremtas į Rusiją. Į Vilnių grįžo gal 1956 metais, mes jau buvome Amerikoje. Jo niekada nesutikau. Vilniuje jis buvo sukūręs šeimą, turiu seserį ir brolį. O mamą vokiečiai pasigavo ir išsiuntė dirbti į ligoninę Berlyne, amerikiečių sektoriuje. Bėgdavome su ja slėptis nuo bombų į slėptuvę“, – vaikystę prisiminė J.Sakas.
Į JAV jis atplaukė su motina jau būdamas 5-erių metų. Savo istoriją jis vadina fatališkų atsitiktinumų virtine.
„Mano senelis, mamos tėtis, apie 1900 metus buvo emigravęs į Ameriką ieškodamas darbo. Čia sutiko ir būsimą žmoną, mano senelę. Mama gimė Amerikoje, tad tapo JAV piliete.
Gal 1920 m. mamos tėvai grįžo į Lietuvą, Marijampolės kraštą.
Ir štai mano mamai teko vėl prašytis iš Vokietijos vykti į Ameriką. Ambasadoje jai pasakė: „Galite plaukti jau po savaitės. Bet sūnus turės likti Vokietijoje.“ Aišku, mama neišvyko.
Į Ameriką mes pakliuvome tik apie 1948 metus. Iki tol gyvenome įvairiose pabėgėlių stovyklose. Apsistojome Ročesteryje, prie Niujorko“, – pasakojo J.Sakas.
– Kaip į jūsų gyvenimą įsipynė S.Dariaus ir S.Girėno istorija?
– Kaip pasaka. Dar Vokietijoje mano teta draugavo su amerikiečiu lakūnu. Šis, atėjęs į svečius, man padovanojo metalinį lėktuvo modelį. Mama pasakojo, kad niekam neleisdavau jo iš manęs paimti, net maudomas laikydavau suspaudęs kumštyje. Jau 3–4 metų žinojau – aš būsiu pilotas!
Buvau gal 12 ar 13 metų, kai iš savo skautų būrelio vadovo išgirdau apie S.Darių ir S.Girėną. Lyg pasaką. Dažnai mama mane nuveždavo pas tetą į Čikagą ir ten, Market parke, pamačiau paminklą šiems lakūnams.
Ir nuo tada jau tvirtai žinojau – kada nors aš pakartosiu tą žygį. Užsidegiau skraidymu.
Turėjau dviratį, tai pasprukęs iš namų mindavau iki Ročesterio aerodromo žiūrėti lėktuvų. Lakūnai mane įsidėmėjo ir paskraidindavo.
Baigęs gimnaziją išvažiavau į universitetą Ohajo valstijoje, kur yra didžiausia Jungtinių Valstijų oro pajėgų bazė.
– Bet vis nenustojote svajoti ir tapote lakūnu?
– Svajoti nenustojau, bet buvau „durno“ amžiaus. Per daug sėdėdavau aerodrome, per mažai – paskaitose. Išmetė.
Bet nepasidaviau. Grįžau į Ročesterį, namo, jau turėjau pinigų, kad mokyčiausi skraidyti.
Užtruko porą metų, kol baigiau specialią skraidymo mokyklą, vėliau ir universitetą.
Jau buvau skraidęs 800 valandų, tad gavau ir instruktoriaus, ir piloto darbo.
Kai jau buvau skraidęs 20 000 valandų, įsidarbinau didelėje prekybinėje kompanijoje.
Krovinius mažesniais lėktuvais skraidindavau po visą Ameriką.
Bet vieną dieną kompanija atleido 20 pilotų. Netekau darbo.
Tačiau vėl dėl laimingo atsitiktinumo gavau dar geresnį darbą „Northwest Airlines“ kompanijoje. Teko pilotuoti ir „Boeing 777“.
Būtent ten susipažinau su žmonėmis, kurie renovuoja senus lėktuvus. Tuo metu turėjau nusipirkęs lėktuvą, pats atnaujinau.
2003-iaisiais, pagal JAV įstatymus, turėjau baigti piloto karjerą. Vis pagalvodavau: o ką aš darysiu išėjęs į pensiją? Ogi bandysiu rasti „Bellanca“ – tokį lėktuvą, kuriuo skrido S.Darius ir S.Girėnas!
Orlaivį rado tvarte
– Konstruktoriaus Giuseppe Mario Bellancos sukurtas šešiavietis lėktuvas „Bellanca CH-300“ buvo pagamintas JAV 1929 metais. Iš viso jų buvo tik 35. Turbūt nelengva buvo rasti dar pajėgiantį skraidyti?
– Ieškojau po visą pasaulį! Internetas anuomet dar nebuvo toks galingas. Bet vėl fatališkas atsitiktinumas – radau 200 km nuo savo namų! Numestą tvarte. Savininkas vis ketino jį restauruoti, bet taip ir neprisiruošė.
Nusipirkau. Parsivežiau į savo angarą. Tuo metu jau buvau įsigijęs ir savą krovinių skraidinimo kompaniją. Ir tada prasidėjo dar viena ilga pasaka.
– Tačiau su laiminga pabaiga? Nes lėktuvas štai čia, Paluknyje.
– Amerikoje sakoma: „Jei ruošiesi restauruoti lėktuvą, pradėk nuo vieno milijono dolerių.“
Bet pamažu pradėjau. Ne kartą skridau ir į Lietuvą, buvau susitikęs Jurgį Kairį, konstruktorių Vladą Kensgailą.
Bet apie 2013 metus supratau – nepajėgsiu pabaigti restauruoti. Viskas buvo labai brangu – samdyti meistrus, konsultuotis.
Turiu 4 vaikus, reikėjo juos leisti į universitetus. Tiek lėšų neturėjau.
Ir pardaviau žmogui iš Šiaurės Kanados. Širdį skaudėjo. Praradau svajonę. Ji buvo per didelė.
Nusipirko Warrenas Wrightas, kurio tėvas kadaise turėjo oro linijas su „Bellanca“ lėktuvais. Ir nusiuntė lėktuvą restauruoti tam pačiam žmogui, iš kurio buvau pirkęs. Istorija apsisuko.
Restauravimas užtruko 3 metus, bet aš apie tai nieko nebežinojau. Kol vieną dieną, prieš porą metų, sulaukiau R.Pakso skambučio iš Lietuvos.
Iki tol aš jo nebuvau sutikęs. Ir jis manęs klausia: „Kaip jūsų projektas, ar jau baigtas?“ Atsakiau: „Pavėlavot. Lėktuvas parduotas.“ Bet toliau – jau Rolando istorija“, – šyptelėjo J.Sakas.
Po nesėkmių – sėkmė
„Prieš porą metų aviacijos varžybose kalbėjomės su lakūnu Evaldu Pakalniu: „Kaip norėčiau atkurti „Lituanicą“ ir ją turėti, ne skraidyti“, – sakė.
Aš paprieštaravau: „Reikia svajoti ne turėti, o skristi per Atlantą!“ – prisiminė R.Paksas. – Tuomet Evaldas ir pasakė: „Yra toks Julius Sakas iš JAV, lyg ir turi tokį lėktuvą. Skambink!“
R.Paksas tuoj paskambino, bet sužinojo, kad J.Sakas lėktuvą pardavė. Tačiau mintis rasti autentišką „Lituanicą“ – tai yra tokią pat „Bellanca“ – buvusiam politikui jau nebedavė ramybės.
„Ėmiau ieškoti interneto platybėse. Ieškojimai truko apie penkerius metus. Radau tik dvi skraidančias „Bellanca“ – Šiaurės Kanadoje ir Havajuose.
Kelias nebuvo nei trumpas, nei lengvas. Kai susiruošėme su pilotu Gintaru Šurkumi skirsti į Kanadą apžiūrėti „Bellanca“, prasidėjo pandemija. Kai ji baigėsi, iš savininko W.Wrighto dukros išgirdome: „Neskriskit pas mus. 37 laipsniai šalčio, vėjas, sniegas, ledas.“ Tokiomis sąlygomis lėktuvo neužvesi. Laikas bėgo, o dar net nepamatyto lėktuvo kaina vis augo.
Tada nusprendžiau nusipirkti „Bellanca“ iš Havajų. Bet vėl nesėkmė. „Mes turime gerbti savo istoriją, o ji prasidėjo nuo „Bellanca“. Be to, lėktuvui restauruoti išleidome 780 000 dolerių. Neparduosime“, – pasakė avialinijų vadovai.
Teko vėl grįžti į Šiaurės Kanadą. Kaina kilo ne mėnesiais, o dienomis. „Kaina nėra derybų objektas“, – išgirdau. – Netinka, tai viso gero!“ Teko sutikti su visomis sąlygomis.
Tačiau nors ir skraidančiu, tokiu lėktuvu per Atlantą į Lietuvą neparskrisi.
Savininkui teko jį paruošti. Nuimti nuo plūdžių, nes Kanadoje, kur daug ežerų, leistis ant vandens įprasta.
Gavęs avansą (o jį pervesti nebuvo lengva, kol neradome tarpininkės – Kanados valstybinės institucijos) W.Wrightas nuskraidino lėktuvą į Kanados pietus, kad būtų lengviau transportuoti į Lietuvą. Kita kompanija lėktuvą perėmė, išardė dalimis, nuėmė uodegą, sparnus, kad tilptų į specialų jūrinį konteinerį su apsauginėmis nuo smūgių sienomis.
Pagaliau „Bellanca“ išplaukė į Hamburgą, iš ten – į Klaipėdą, kol pasiekė Vilnių“, – sakė R.Paksas.
Teko kai ką pakeisti
Kai fotografavau Paluknės angare stovinčią „Bellanca“, R.Paksas su J.Saku tupinėjo apie ją lyg apie egzotišką raudoną paukštį, po ilgos kelionės grįžusį namo.
„Kad lėktuvas būtų visiškai toks kaip „Lituanica“, teko atlikti tik tris pakeitimus, – aiškino R.Paksas. – Uždėti ant variklio vadinamąjį Taulendo žiedą, mažinantį turbulenciją ilgoje kelionėje ir pridedantį greičio. Uždėti ratų gaubtus. Ir pailginti išmetimo vamzdžio kolektorių, kad į kabiną neitų dujos. Taip pat dar nupiešti keletą „Lituanicos“ detalių.
Aišku, pakeičiau generatorių, sutvarkiau stabdžius, įstačiau 4 naujus prietaisus. Suprantu, kad šis perlas bus tvarkomas visą mano gyvenimą.
Į „Bellanca“ dabar reikia daugiau įdėti nei iš jos paimti.
Bet kai S.Darius ir S.Girėnas ruošė „Bellanca“ skrydžiui, jie atliko net 11 pakeitimų, kad galėtų nuskristi tokį ilgą atstumą.
Sparnuose buvo papildomi degalų bakai. Salone už pilotų nugaros sėdynės išimtos ir sukrautos degalų talpyklos. Jie sėdėjo beveik ant tepalų dėžių. Lėktuvas buvo aptrauktas nauja raudona drobe. Nebeliko nei langų, nei durų, pilotai sulipo per liuką.
Buvo pailginti lėktuvo sparnai, posūkio vairas, sutvirtinti ratai, uždėtas minėtas Taulendo žiedas.
Apačioje degalų bakų buvo padaryti šliuzai, kuriuos buvo galima atidaryti ir išleisti degalus, jei tektų tūpti ant vandens ir plūduriuoti.
Savo reikmėms pilotai pasiėmė tik 6 sumuštinius, termosą kavos ir du pakelius cigarečių.
Aišku, rūkyti degalų prikrautoje kabinoje buvo iššūkis. Kaip ir įsipilti degalų skrendant. Jie turėjo specialią lazdą, kuria užkabindavo tuščius degalų bakus ir išmesdavo į vandenyną, kad jie nepaliestų lėktuvo sparnų.“
Svajonių dar liko
– Ant lėktuvo šono pavadinimas – „Bellanca“. Ar galėtų jis vadintis „Lituanica“? – paklausiau pilotų.
– Kodėl ne? Bet manau, kad „Lituanica“ ji taps tiktai tada, kai bus pasiruošusi ir perskris Atlantą, – atsakė R.Paksas.
– Ar svajojate perskristi?
– Kai S.Darius ir S.Girėnas atvyko į Niujorką ir rengėsi skrydžiui į Lietuvą, vietos lietuviai užpylė juos priekaištais: kodėl taip ilgai neišskrenda, surinkome pinigų „Lituanicai“, o pilotai kažko delsia?
Vyrai neištvėrė ir išskrido anksčiau, nei leido palankios oro sąlygos. Jei būtų dar kokią dieną užgaišę, gal būtų prašokę tą juodą lemtį. Manęs dabar taip pat dažnai paklausia – ar perskrisiu Atlantą? Viskam yra savas laikas.
Bet J.Sakas apie „Lituanicos“ pavadinimą turėjo kitą nuomonę.
„Aš norėčiau nubraukti „Bellanca“ ir užrašyti „Lituanica“. Nesvarbu, ką kiti manys. Man tai yra „Lituanica“.
Visi lėktuvai turi originalią lėktuvo kortelę, kurioje parašytas gamyklinis numeris, pagaminimo laikas. Ta lentelė yra originalaus lėktuvo širdis ir tuo originalas skiriasi nuo replikos – jo kopijos. Mūsų „Bellanca“ turi tą originalią kortelę – lėktuvo „širdį“, pritvirtintą ant prietaisų skydo. Čia yra lyg „Lituanicos“ siela.
Tikrai apsiverkiau ją pirmą kartą čia pamatęs. Lyg prisiliečiau prie svajonės.
Bet dar liko viena svajonė – užbaigti mūsų didvyrių skrydį – atskristi iš Soldino (ten 1933 metų liepos 17 d. sudužo „Lituanica“. – Red.) į Kauną. Gal 2033 metais, minint jų žygio 100-ąsias metines? Man jau bus 90 metų. Tikiu, kad skrisiu“, – susijaudinęs, bet optimistiškai kalbėjo J.Sakas.
