Matyt, ginčas ne apie Just.Marcinkevičių, ne apie jo kūrybą, ne apie paminklą jam. Ginčo esmė – ar verta įamžinimo sovietinė epocha, jos menas, jos pasiekimai, ar ko nors vertas, ar nusipelnė atminties anais laikais gyvenusių žmonių gyvenimas.
Karas Ukrainoje sudirgino, pažadino nebaigtą (o gal ir nepradėtą) desovietizacijos procesą, nes Rusija tiesioginė Sovietų Sąjungos paveldėtoja, ir viskas, kas rusiška (arba sovietiška), žmones erzina dvigubai stipriau.
Iš studijų laikų atsimenu poetų skirstymą į prometėjiškus ir orfėjiškus, buvo revoliuciniai Sąjūdžio laikai, prometėjiškasis buvo Bernardas Brazdžionis, orfėjiškasis Henrikas Radauskas, vienas šaukė tautą, GPU užguitą, kitas nevedė tautos, sėdėjo po šakom akacijos baltos. Just.Marcinkevičius nešaukė tautos priešintis okupantui, jei būtų šaukęs, būtų sėdėjęs kalėjime su Baliu Gajausku.
Just.Marcinkevičius priklausė privilegijuotam sovietinės inteligentijos sluoksniui, buvo komunistų partijos narys ir pan.
Kita vertus, Just.Marcinkevičius buvo ano meto nuomonės formuotojas, turėjo tūkstančius sekėjų, o apie kalėjime sėdintį B.Gajauską mažai kas žinojo, taigi jo įtaka buvo nedidelė.
Tiesą sakant, nesvarbu, kas ir kodėl leido Just.Marcinkevičiui tiek daug kalbėti apie Lietuvą ir tėvynę, bet tas jo kalbėjimas, kartais banalokas ir oficialus, vis dėlto žadino ar bent palaikė tautinį sąmoningumą.
Tomas Venclova yra gerai pasakęs apie H.Radauską, esą jo poezijoje išliko epochos kalba, o tai reiškia, kad išliko ir pati epocha.
Nelyginu Just.Marcinkevičiaus su H.Radausku, bet Just.Marcinkevičiaus kūryboje taip pat išliko komplikuota sovietmečio epocha.
Tokia keista ano laikotarpio Katedra kaip Sporto rūmai Vilniuje: ir nugriauti gaila, ir naudoti negalima, nes, pasirodo, ne ten, neteisingai pastatyta.
Sovietmečiu būta daug mėšlo, melo ir veidmainystės, nes buvo tam palankios sąlygos – pavyzdžiui, vėlyvuoju sovietmečiu egzistavo terminas „fasadinė kultūra“. Be galo įdomu, kad neseniai matėme, jog ta pati fasadinė kultūra nesunkiai atgyja ir šiuolaikiniame pasaulyje – turiu galvoje, kaip NATO „summit“ svečių maršrutuose buvo dažomi fasadai ir remontuojami keliai.
Prezidentas tai pavadino „lūpyčių padažymu“, nors kosmetiniai remontai buvo labiau panašūs į šiknaskylės baltinimą.
Kas tai – prisitaikymas, pataikavimas, sovietizmas ar idiotizmas? Tereikia susiklostyti palankioms aplinkybėms, ir žmonės jau puola elgtis keistai.
Man patinka vertinti rašytoją už jo kūrybą, darbus, o ne visuomeninę politinę veiklą ar moralinį tyrumą. Knutas Hamsunas, Ezra Poundas, Louis Ferdinandas Celine’as (rastume tokių ir daugiau) buvo prisidirbę, bet jų kūriniai iki šiol puikūs.
Tą patį principą galiu taikyti ir Just.Marcinkevičiui – galbūt jis buvo šiknius kaip žmogus (silpnas, prisitaikėlis, komunistas ir t.t.), bet jei jo kūryba vis dar džiugina ir tenkina žmones, ji turi teisę būti.
Menas visų pirma yra egzistencinis, žmogaus būties liudijimas, o ne politinis pareiškimas.
Nesvarbu, bus paminklas ar nebus, jokia kūryba paminklais neišmatuojama. Suprantu, tai blogas požiūris, šiais laikais svarbiausia atitikti partijos kursą, gali būti grafomanas, svarbiausia, kad kalbėtum, kaip reikia.
Prancūzų revoliucijos laikais veikė Revoliucijos tribunolas, kuris nuspręsdavo, kas yra revoliucijos priešas, ir nedelsdamas priimdavo nuosprendžius nukirsti galvą.
Pasiklausius, kaip diskutuoja mūsų piliečiai, atrodo, kad dauguma jų ką tik iš Revoliucijos tribunolo posėdžio ir kiekvienoje rankoje laiko po nukirstą galvą.
Vis dėlto ta sovietinė visuomenė, žmonės iš blogos reputacijos epochos, įamžino, įprasmino atmintį apie save.
Ateistų, komunistų, prisitaikėlių tvirkintos ir auklėtos pokario kartos per penkiasdešimt metų vis tiek neprarado savigarbos ir tautiškumo jausmo ir pasistatė sau paminklą, tas paminklas – Sąjūdis ir Nepriklausomybė. Kad ir kaip nepatiktų šiuolaikiniams teisuoliams ir pranašams, Just.Marcinkevičius buvo svarbi šio proceso dalis.
