Nors vadinamųjų „suverenų“ judėjimas pasaulyje egzistuoja jau ne vieną dešimtmetį, įvairios visuomenėje kylančios krizės ir augantis nepasitenkinimas valstybe vis labiau išryškina esmines šios bendruomenės idėjas – dėl savo įsitikinimų nepaklusti įstatymams ir svarbiausioms valstybėms normoms.
Problemą įžvelgia ir pareigūnai
Policija iki šiol nerado Kaune pagrobtų trijų vaikų, kuriuos iš vaikų gerovės centro „Pastogė“ savavališkai pasiėmė jų tėvai – Inga ir Mindaugas Vilčinskai.
Generalinis policijos komisaras Renatas Požėla kiek anksčiau teigė, kad šiuo atveju susiduriama su save „suverenais“ vadinančia visuomenės grupe, ir tai policijai yra savotiškas ir naujas iššūkis.
Valstybės saugumo departamentas (VSD) taip pat įspėjo, kad pastaruoju metu aštrėja „suverenų“ judėjimo konfliktai su valstybės institucijomis. Departamento teigimu, savo vaikus iš globos įstaigos pagrobę tėvai taip pat priklauso šiam judėjimui.
„Vadinamieji „suverenai“, kuriais esantys skelbiasi ir savo vaikus iš valstybės laikinos globos pagrobę sutuoktiniai, vadovaujasi valstybės teisėtumą neigiančia antivalstybine ekstremistine ideologija.
„Suverenais“ pasiskelbę asmenys nepripažįsta valstybės institucijų sprendimų ir yra įsitikinę, kad gali nevykdyti teisės aktuose įtvirtintų gyventojų pareigų“, – savo feisbuko paskyroje rašė VSD.
Pažymima, kad tokie susidūrimai gali peraugti į smurtinius, ypač su policijos pareigūnais.
„Kai kurie „suverenai“ Lietuvoje pasižymi agresyvia retorika, linkę nevykdyti teisėtų policijos pareigūnų reikalavimų, yra ideologiškai palankūs Rusijos ir Baltarusijos režimams“, – akcentavo VSD.
Kaip portalui lrytas.lt nurodė Policijos departamento atstovas Ramūnas Matonis, problemų su „suverenų“ bendruomene pareigūnams išties pasitaiko.
„Daugiausiai – susijusių su kelių eismo taisyklių pažeidimais, ypač automatine greičio matavimo sistema užfiksuotais pažeidimais ir vengimu mokėti baudas“, – sakė jis.
Savo ruožtu Vilnius TECH universiteto filosofijos lektorius Alfredas Buiko portalui lrytas.lt sutiko papasakoti, kuo pasižymi taip garsiai šiuo metu minimas judėjimas ir kokią grėsmę šaliai jis iš tiesų gali kelti.
– Kaip ir kur atsirado „suverenų“ judėjimas bei kaip jį apibrėžtumėte?
– Jis atsirado apie 1970 metus JAV. Tai formavosi antivalstybiniuose sluoksniuose – daugiausia radikalios dešinės sluoksniuose pradėjo plisti idėjos apie specifinį santykį tarp asmens ir valstybės.
Remtasi nuostata, kad asmens paklusimą valstybei lemia įstatymai, ir, kad žinant tam tikras galimybes ir terminus, galima juos apeiti – pavyzdžiui, išvengti baudų, skolų ar tiesiog paskelbti save kaip nuo valstybės nepriklausomą žmogų.
„Suverenas“ arba suverenus pilietis yra asmuo, kuris save paskelbia esantis pats sau valdovas ir nepriklausantis valstybės socialiniam kontraktui. Pagal Dž.Loko, taip pat Ž.Ž.Ruso, T.Hobso idėjas, valstybę sudaro socialinis kontraktas, kurio metu žmogus atsisako tam tikrų savo teisių ir gauna tam tikras valstybės garantijas tam, kad galėtų funkcionuoti.
Bet problema ta, jog pamirštama, kad socialinis kontraktas nėra tiesiog kontraktas, iš kurio tu gali pasišalinti. Tai neveikia taip, kaip veikia kiti kontraktai, kuriuos gali nutraukti.
Suverenių piliečių judėjimas remiasi nuostata, kad pasas, asmens dokumentai, asmens kodas yra tam tikra iš valstybės einanti apgaulė, kuria ji naudojasi tam, kad priverstų tave dalyvauti visame valstybės procese, ir kad galima šito atsisakyti.
– O ar visi „suverenų“ judėjimui save priskiriantys žmonės atsisako savo asmens dokumentų, ar tai yra labiau individualus kiekvieno pasirinkimas?
– Ne, ne visi tą daro. Bet pakankamai daug – ypač taip pasielgia ar bent jau gali taip pasielgti tie, kurie rimtai įtiki visu šiuo reikalu. Pavyzdžiui, viena iš JAV „suverenų“ judėjimo nuostatų yra ta, kad tavo vardas pase ir tavo asmeninis vardas yra du atskiri dalykai, todėl vardas pase, kuriuo valstybė iš esmės tave apgauna, įtikindama, kad tavo vardas pase ir tu, kaip pilietis, yra tapatūs, yra tiesiog būdas, kuriuo iš tavęs viliojami pinigai mokesčių pagalba.
Bent jau Amerikoje labai daug suverenaus piliečių judėjimo yra susiję su mokesčiais.
– Ar įmanoma nustatyti, kiek „suverenų“ judėjimo galimam suintensyvėjimui įtakos padarė pandemija ir įvairūs jos metu taikyti ribojimai?
– Per pandemiją ir šiaip labai suintensyvėjo įvairios sąmokslo teorijos, patys „suverenai“. Manau, tai susiję su tuo, kad pandemijos metu labai daug žmonių pradėjo jausti savo pažeidžiamumą, atsirado labai daug nerimo, kas yra natūralu ir logiška.
Bet dėl to išplito įvairios sąmokslo teorijos ir kiti būdai, kaip sumažinti tą nerimo kiekį sau teigiant, kad iš tikrųjų yra kažkokios priežastys, kurios viską lemia.
– Ar galite paaiškinti, kiek toks judėjimas susijęs su religija ir religiniais įsitikinimais?
– JAV tai tiesiai šviesiai prasidėjo religinėse grupėse. Daugiausia todėl, kad JAV egzistuoja labai įdomi dialektika tarp religijos ir valstybės – tarp žmonių, kurie kalba apie visišką religijos atskyrimą nuo valstybės, kas yra vienas iš jų Konstitucijos punktų, o kiti kaip tik siekia kaip įmanoma labiau sustiprinti religijos įtaką.
Dėl to Amerikoje dažnai būna tokių dalykų, kaip dešimties Dievo įsakymų pakabinimas miesto rotušėse, teismuose, kuriems kiti žmonės prieštarauja.
Bet taip pat tai yra susiję – dėl ko manau, tai susiję ir su Lietuvos „suverenais“ – su tam tikru nepasitenkinimu pačia Lietuvos valstybės valdžios institucijų veikla.
Man atrodo, kad žmogus, kuris yra patenkintas tuo, kaip veikia visos Lietuvos valstybinės institucijos, nematytų poreikio prisijungti prie šio judėjimo. Ar jie sugeba tinkamai įvertinti, kas iš tiesų yra Lietuvos valstybinės institucijos, pavyzdžiui, pripažįsta, kad keliai, kuriais jie naudojasi, irgi yra valstybinė institucija, čia jau sudėtingesnis klausimas.
Beje, kriptovaliutos irgi turi panašią subkultūrą, kuri kažkiek gal net ir persipina, nes ir vieną, ir kitą skatina nepasitikėjimas valstybės institucijomis, netikėjimas, kad jos gali apsaugoti jų privačią nuosavybę, netikėjimas, kad valstybės institucijos apskritai yra reikalingos jų tolimesniam funkcionavimui, ir manymas, kad atsisakius jų būtų kur kas lengviau.
Taip pat, jeigu tu esi labai prastoje finansinėje būklėje, esi labai prasiskolinęs arba visiškai nieko neturintis, žmonės tokiose būklėse gali griebtis bet ko, kad geriau ir saugiau jaustųsi, ar bent jau sudarytų sau įspūdį, kad kažkiek vis dar kontroliuoja savo gyvenimą. Labai daug keistų žmonių įsitikinimų būna paremti ne tiek visišku įtikėjimu, kiek tam tikra raminančia įsitikinimų forma. (...)
Bet valstybė funkcionuoja dėl to, kad žmonės tiesiog negali imti ir suabejoti jos galia, neįmanoma tiesiog imti ir išsirašyti iš valstybės, nepatyrus labai rimtų pasekmių. Pavyzdžiui, jeigu mes kalbame apie Lietuvą, atsisakius pilietybės tu prarandi ir pensiją, prarandi galimybę įsidarbinti, nes tiesiog neturi asmens kodo.
– Ar visi „suverenai“ nusprendę savo vaikų nevesti į valstybines mokyklas?
– Kartais namų mokymas veikia gana neblogai – ir pats pažįstu žmonių, kurie taip daro, nes jų vaikai turi labai stiprų polinkių į nerimą ar kitų priežasčių.
Problema yra ir ta, kad niekas negali tiksliai to prižiūrėti. Lietuvoje vis dar yra įsigaliojęs nusistatymas, kad vaikai yra tėvų nuosavybė, ir šalia to pridedame Dunning–Kruger efektą, kuris reiškia, kad neypatingai protingi, buki žmonės turi polinkį pervertinti savo protines galimybes, kuo yra paremtas „suverenų“ judėjimas.
Jis su labai daug gražių žodžių kalba apie tai, kaip tam tikri įstatymai leidžia atsisakyti paklusimo valstybei.
Tam, kad ant to užkibtum, reikia: a) pernelyg gerai vertinti savo žinias, ypač žinias teisėje, b) būti smarkiai kritiškam valstybei, tuo metu būnant nepakankamai kritišku žmogui, kuris visa tai tau paduoda.
Ir tokie žmonės, kai eina kalba apie savo vaikų auklėjimą, dažnai galvos, kad jie ne tik geriau už valstybę išmano įstatymus, bet ir geriau už mokytojus išmano visą mokymą.
– Ar įmanoma prognozuoti, kiek tokių „suverenų“ galėtų būti Lietuvoje?
– Labai sunku pasakyti. Bet kokiame judėjime yra žmonių, kurie yra judėjimo veidai ir yra visiškai tam pasišventę, ir yra žmonių, kurie prijaučia tam, bet nėra visiškai drįstantys taip gyventi, tą daryti ar eiti į konfliktą.
Yra žmonių, kurie tiesiog galvoja, kad kai kurie dalykai, kuriuos „suverenai“ sako, yra visai verti dėmesio ar visai įdomūs.
– Neįžvelgiate grėsmės, kad šis judėjimas gali globaliai išaugti ir sustiprėti? Ar tai gali tapti rimtesniu pasauliniu reiškiniu?
– Asmeniškai aš tuo netikiu. Šis judėjimas yra paremtas totaliu individualizmu. Valstybė esą neturi teisės man aiškinti, kaip mokėti mokesčius, kaip auginti vaikus, kas šiaip yra nuostata, priešiška bendradarbiavimui. „Suverenų“ judėjimas gali įgalinti nedideles grupeles, kurios nusprendžia atsiriboti, bet globaliam judėjimui, kaip, pavyzdžiui, komunizmas, trūksta apjungimo dalių.
Kadangi tai yra judėjimas, kuris iš principo yra priešiškas centralizavimui, jiems patiems yra labai sunku pasiekti tokią kritinę masę, kurią galima būtų lengviau pasiekti su vidine kontrole ir centralizavimu.
Jie gali prisiplakti ir prie pasaulinių judėjimų – pavyzdžiui, Kanadoje yra tokia Romana Didulo, kuri save paskelbė Kanados karaliene ir pardavinėjo dokumentus savo pasekėjams, kuriems leistų nemokėti mokesčių Kanados vyriausybei.
– Kaip su tokiais žmonėmis turėtų elgtis pati valstybė ir jos institucijos? Ar reikėtų gebėti prie jų adaptuotis?
– Nieko nereikia keisti. Būtina suprasti, kad valstybė funkcionuoja – nesvarbu, ar tu ja tiki, ar ne, nori jai priklausyti, ar ne. Todėl į tokius jų teiginius reikia nekreipti dėmesio ir su jais elgtis taip pat, kaip ir su visais kitais Lietuvos piliečiais, kurie atitinkamai elgiasi.
Čia nėra jokio klausimo – žmonės gali skelbti, ką nori, bet jeigu aš paskelbsiu save nemirtingu ir išeisiu į priešingą eismo juostą, mano skelbimas nieko nereikš, mane suvažinės.
Įstatymas šiuo atveju veikia ar bent jau turėtų veikti labai panašiai.
