Nebūtinai tokiu pavidalu, kaip tos, kurios įvyko prieš daugiau nei tris dešimtmečius. Bet kaip teroristinis išpuolis ar išpuoliai prieš šalies pasienio infrastruktūrą ir pareigūnus – visai įmanoma.
Perspėti dėl to leidžia ir net skatina Ukrainos karo purslai, kurie jau trykšta per Rusijos niokojamos šalies sienas. Pirmiausia – Lenkijos kryptimi. Tačiau tai tikrai nereiškia, kad Lietuva lieka nuošalyje.
Rusijos diktatoriaus Vladimiro Putinio ir jo baltarusiškos marionetės Aliaksandro Lukašenkos grasinimai „Wagner“ šturmu Varšuvai tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje akimirksniu tapo vidaus politinės kovos objektu.
Lietuvoje Krašto apsaugos ministerija, kariuomenė, dalis politikų ir kitų viešų asmenų tuojau pat kategoriškai ir maksimaliai ironiškai paskelbė, kad Lietuvos kariuomenė tuos valkataujančius muzikantus sudorotų pusryčiams nevirtus bei nekeptus. Ką jau bekalbėti apie Lenkijos kariauną!
Gi opozicija ir dar aibė budrių piliečių, įskaitant dalį šalies verslo, supliekė tokią, pasak jų, pražūtingai atsainią ir bravūrišką poziciją. Piktinamasi tuo, jog visa valdžia apskritai esą visiškai nebendrauja su įsibaiminusia visuomene apie pasirengimą atremti galimą pavojų.
Ministerijos ir kariuomenės viršūnės, savo ruožtu, atkerta, kad tyla šiuo atveju yra geriausia byla dėl mažiausiai dviejų priežasčių – nedidinti tos panikos visuomenėje, bet, svarbiausia, nerodyti Lietuvą trolinančiam priešui jokios reakcijos, neleisti jam darytis savo išvadų ir analizių.
Lenkijoje diskusija – kone identiška, tik gerokai karštesnė dėl artėjančių žūtbūtinių rinkimų. O kovojančios pusės yra iš kitokių politinių flangų nei Lietuvoje.
Valdantieji – pirmiausia, pats šalies premjeras Mateuszas Morawieckis – paskelbė, jog „Wagner“ teroristų antpuolio grėsmė yra labai reali. Link pasienio plūstelėjo Lenkijos kariuomenės kolonos.
Pats Lenkijos premjeras netgi išdėstė konkretų teroristinių veiksmų scenarijų, kuris, tiesą sakant, neatrodė itin šiurpiai. Pasak jo, daugiau, nei šimtas rusų teroristų pajudėjo link vadinamojo Suvalkų koridoriaus netoli Gardino ir planuoja, persirengę Baltarusijos pasieniečiais, padėti nelegaliems migrantams brautis per Lenkijos sieną. Galbūt, patys kartu per ją prasiskverbti ir patekti į Lenkiją.
Gi opozicija skelbia, kad jog šios apokaliptinės šnekos – valdančiųjų rinkimų kampanijos dalis, ciniškai naudojantis rytinių diktatorių pamėtėta tema ir tyčia gąsdinant visuomenę.
Pasak opozicijos ir jos šalininkų, reikėtų būti ramiems it belgams, nes Lenkijos armada tuos valkataujančius muzikantus sudorotų pusryčiams nevirtus bei nekeptus. Šimtą, tūkstantį, keletą tūkstančių ar kiek ten jų yra.
Tuo tarpu valdantieji politikai ir pareigūnai atkerta, kad „Wagner“ grupuotė, esą, vis giliau įsikasanti Baltarusijoje, yra net didesnė už Lietuvos kariuomenę.
Ką gi, kaip visada, tokiuose poliarizuotuose ginčuose lengva iš akių pamesti pačią temą ir problemą, kuri – visiškai reali.
Ją, pavyzdžiui, gana aiškiai suformulavo Lenkijos Senato vicepirmininkas Michalas Kaminskis.
Viena vertus, jis, žinoma, pareiškė esą įsitkinęs, kad Lenkijos pajėgos, padedamos dar ir šalies teritorijoje esančių amerikiečių, yra visiškai pajėgios efektyviniai ir efektingai sustabdyti bet kokio dydžio įsibrovėlių pajėgas ir jas sumušti.
Be to, M. Kaminskis neabejojo, kad plataus masto antpuolio nei „Wagner“, nei, juolab, Rusijos ir Balatrusijos kariuomenės bent jau artimiausioje ateityje nesiryš imtis. Teisingiau, nesiryš stoti į atvirą karą su NATO.
Bet, antra vertus, pasak Lenkijos politiko, „patestuoti“, patikrinti ir patrolinti Lenkiją ir visą NATO įvairiomis provokacijomis, teroristiniais išpuoliais ar kažkuo kitu panašiu, Rusija, naudodama Baltarusijos teritoriją bei valstybę ir „Wagner“ pajėgas, tikrai gali.
Tęsiant šias Lenkijos politiko mintis galima pridėti dar keletą svarbių dalykų.
Pirmiausia, jau seniai buvo galima prognozuoti, kad viena iš pagrindinių karo Ukrainoje eskalacijos krypčių – ne tik ir ne tiek kaimyninės NATO valstybės apskritai, kiek būtent Lenkija.
O tos eskalacijos režimui anksčiau ar vėliau būtinai reikės. Viena vertus, nuolatinė eskalacija ir statymų kėlimas – vienintelis kelias režimui, kuriuo jis tik ir gali eiti nuo pat 2014 m.
Apie tai priminė ir praėjusią savaitę Rusijos „parlamente“ staigiai prastumtos įstatymų pataisos, išplečiančios ratą mobilizuoti galimų žmonių, apskritai atveriančios kelius totaliai mobilizacijai ir, kaip viešai skelbė jų stūmėjai, parašytos „dideliam karui, kuriuo jau kvepia“.
Žinoma, tokias kalbas, kaip ir branduolinius grasinimus, galima vertinti pirmiausia kaip blefavimą, tačiau akivaizdu, kad jas grindžia pamatinė režimo nuostata kariauti ne tik „kiek reikės“, bet vis plačiau ir nuožmiau.
Tad kalbos, kad režimas „išseko“ ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai, kad jis tik ir ieško galimybės kuo greičiau viską užbaigti, panašu, neturi nieko bendra su tikrove.
Tuo tarpu Lenkija – viena iš pagrindinių Ukrainos rėmėjų ne tik karine, bet ir visomis kitomis prasmėmis. Be to, per ją eina ir pagrindiniai Vakarų karinės paramos Ukrainos maršrutai.
Tad Lenkija – viena Rusijos nekenčiamiausių šalių ir būtent todėl – vienas iš pagrindinių jos keršto planų objektų.
Be to, Lenkija, kaip ir kitos regiono NATO valstybės, kai kurių didžiųjų Vakarų valstybių dalies politinio elito akyse vis dar nėra „pirmos rūšies“ aljanso narės, taigi, Rusija gali tikėtis, kad aljanso 5 str. garantijos joms gali nesuveikti taip, kaip derėtų, ar net apskritai nesuveikti.
Tačiau tų garantijų „testuoti“ Rusija – bent dabar – greičiausiai ir nesirengia „konvenciniu“, atviros ir pilno masto agresijos būdu.
Čia iš tiesų tenka tik sutikti su Lietuvoje bei Lenkijoje skambančiais argumentais, kad Rusija kariniu požiūriu yra tiek nustekenta Ukrainoje, kad jai dar ne vienerius metus gali tekti tik svajoti apie tokią agresiją.
Bet teroristiniai išpuoliai ar apšaudymai iš Baltarusijos teritorijos, naudojant „Wagner“ teroristus ar kitokią panašią publiką – tas kelias, kuriuo Kremlius ir gali pasukti.
Bent trumpam užgrobtas pasienio punktas ar net koks nors mažesnis karinis objektas ar gyvenvientė, „nežinoma“ raketa nukritusi ant kritinės infrastuktūros ar po ja pakišta „nežinoma“ bomba – galimų tokių veiksmų paletė labai plati.
Gana iškalbinga, kad tiek V.Putinas, tiek A.Lukašenka, kalbėdami apie „Wagner“, demonstratyviai stengėsi nuo jų „atsiriboti“, kalbėjo, kaip apie jėgą, kurios jie neva negali valdyti bei kontroliuoti.
Taigi, matome Rusijai tokiais atvejais jau įprastą elgeseną – jei, pavyzdžiui, įvyks ginkluotas išpuolis prieš pasienio apsaugą ar kritinę infrastruktūrą, tiek Kremlius, tiek Minskas gūžčios pečiais ir skėsčios rankomis.
Bet pagrindinė žinia, kurią transliuos įžūliai merkiama viena akis, bus akivaizdi visiems: „Taip, tai mes. Na ir ką jūs į tai?!“.
Žinoma, tuojau pat rikiuojasi eilė racionalaus pobūdžio kontrargumentų prieš tokias prognozes. Pirmiausia – kokia tokių veiksmų nauda režimui ir ar ji bet kokiu atveju nebus mažesnė prieš galimą žalą bei rizikas.
Jei kalbėsime apie „naudą“ įprasta, vakarietiška racionalumo bei pragmatiškumo prasme, tai, žinoma, prašausime taip pat, kaip ir prieš pusantrų metų prognozuodami, jog pilno masto ir atvira invazija į Ukrainą Rusijai bus „nenaudinga“.
Galima tik pakartoti, kad eskalacija – vienintelis kelias, kuriuo šis režimas gali eiti. Antra – „kerštas“ ir dar vienų „priešų“ kraujas režimui reikalingas palaikant savo paties ir pavaldinių nacistinį entuziazmą bei tonusą, rodant „galią“ ir nebaudžiamumą, „įrodant“ tai, jog Rusija kariauja ne tik su Ukraina, o su visu NATO.
Žinoma, kyla akivaizdi rizika, kad tokia eskalacija dar labiau susilpnins Vakaruose pozicijas tų, kurie vis dar yra už „derybas“ ir „dialogą“ su Rusija, pastūmės pagrindines Vakarų valstybes pagaliau imtis žūtbūtinės konfrontacijos su režimu politikos, nutaikytos į to režimo suardymą.
Be to, tai gali iššaukti išties rimtą karinį Vakarų atsaką – pirmiausia, prieš Baltarusiją. Akivaizdu, kad Kremlius tai sveria – ne veltui pats V. Putinas pabrėžė, kad bet kokia „agresija“ prieš Baltarusija Rusijai reikš „agresiją“ prieš ją pačią.
Tačiau neatmestina, kad taip režimas tikisi vis dėlto labiau išgąsdinti visus, bijančius branduolinės eskalacijos, parodydamas, jog jis „neblefuoja“ ir yra „nusiteikęs rimtai“.
Bet kokiu atveju, pirmasis – „keršto“ ir „jėgos“ bei nebaudžiamumo rodymas yra labiausiai viliojantis ir svariausias dalykas, apie kurį režimas, akivaizdu, masto, jau, galbūt, rengdamasis žengti į šį naują pragaro ratą.
Aišku ir tai, kad į tą ratą patenka ne tik Lenkija, bet ir Lietuva bei kitos Baltijos šalys. Latvija bei Estija – gal net labiau nei mes.
Tad kas gali sulaikyti Rusijos diktatūrą nuo pagundos ten pasukti? Tik tai, jei ji matys ir supras, kad Lenkija, visas regionas ir, žinoma, visas aljansas tam pasirengę.
Taigi, atkirtis bet kokias išpuoliui ar provokacijai gali būti toks, kad „kerštas“ bei „jėgos“ ir nebaudžiamumo rodymas vis dėlto baigsis liūdnai ir išlįs per gerklę. Teisingiau, to neišeis pergalingai parodyti net per pagrindinius valdiškos propagandos kanalus.
Belieka tik tikėti kariškių ir pareigūnų patikinimais, jog jie pasirengę visiems – taip pat ir tokiems scenarijams.
Tačiau, kaip matome, politinė bendruomenė ir plačioji visuomenė ir šiuo klausimu linkusi pulti į panašius ginčus, kaip, pavyzdžiui, dėl to, ar statyti paminklą sovietiniam ir Sąjūdžio mitingų dainiui Justinui Marcinkevičiui, ar ne.
Na, pastaruoju atveju galima, kaip visada, konstatuoti, jog net ir pradėję ketvirtą atkurtos Nepriklausomybės dešimtį, vis dėlto nesusitariame dėl sovietinės praeities vertinimo pamatų ir gal geriau nieko nestatome.
Tačiau kalbant apie tai, ko laukti vėl ateinant iš kitos Medininkų pusės, taip nesusitarti jau nebeišeina. Nebėra laiko.
