Dar prieš susitikimą E.Bukelienė informavo susirinkusiuosius, kad tai vienas nestandartinių ir vertų atidžiau pasiklausyti paskaitininkų. Kadangi netolimoje praeityje buvau girdėjęs (sovietinėje kariuomenėje) dešimtis „cementinių“ politvalandėlių, jau buvau besiruošiąs pasnausti, bet dėstytojos paklausęs nusprendžiau tradicijos netęsti.
Atvykęs vidutinio ūgio tipinis bibliotekinis akiniuotas lektorius būsimą paskaitą palygino su jau nacionaliniu studentų valgiu virstančiu batonu, bet ne su uogiene, o su razinomis. Šių uogų ne biologinę reikšmę iškart supratome – bus gal ir girdėti tekstai, bet su viešai neminimais ir neaptariamais dalykais, kurių apstu įvairiausio lygio politinėje virtuvėje. Kaip svečias pažadėjo, taip ir padarė – buvo įdomu. Srautas įvairių politikos užkulisinių detalių – razinų. Žinoma, srautas tuose pačiuose cementiniuose krantuose. Tokia buvo tais laikais ir drąsi – o tai vis dažniau pasitaikydavo – viešo kalbėjimo stilistika.
Prisiminiau šį tolimų laikų epizodą panoręs pasidalyti įspūdžiu apie Č.Juršėno atsiminimų knygą „Nenuobodaus gyvenimo mozaika“ (2023 m.). Pirmas ir svarbiausias įspūdis – nenuobodaus gyvenimo nenuobodus pateikimas. Su rašytojo talento gyslele. Galėtų ir istorinius romanus, kuriuose daug politikos, rašyti.
Antra – sąžininga, nepagražinta, nepabalinta disciplinuotos kalbos knyga. Memuaristika vis gausiau pildo knygynų lentynas. Skirtingas ir jų stilius. Yra ypač į savo gyvenimo peripetijas įsijautusių autorių, kad nors gręžk puslapius. Kartais išlenda jau šiais laikais susiformavusi schema – augau, gyvenau, dar motinos įsčiose nekenčiau sovietų valdžios, su Sąjūdžiu bėgau iškelti laisvės vėliavos ir t.t, ir t.t.
Č.Juršėno atsiminimai – autentiški, nepritaikyti dabartiniam politiniam psichologiniam kontekstui. Lietuvą plovė įvairios politinės bangos, režimai, skirtingos kartos skirtingai formavosi, kas kovojo, kas prisitaikė, kas plaukė pasroviui, o kas ėjo savo keliu.
Kaip komentuotinas įstrigo Č.Juršėno santykis su religija, Bažnyčia. Knygos autoriaus tėvai – tikintys ūkininkai. Nori, kad ir vaikas rinktųsi kunigo kelią. Pilna ne tik ano meto, dviem dešimtimis metų anksčiau, tokių norų. To priežastys plačiai aptartos. Č.Juršėnas renkasi ne bažnytinio mokslo kelią. Ir ne tiksliųjų mokslų, nors tam irgi gabus. Traukia „efemeriniai“ dalykai, paprasčiau – žurnalistika.
O su religija santykis tiesus ir aiškus – laisvamanis. Iki dabar. Ir knygos pabaigoje tai parašyta. Seime nekartojo paskutinių priesaikos žodžių. Nesiklaupia bažnyčioje, kai aplinkui politikai, kai kurie ir persižegnoti dorai nemokantys, griūte griūva ant kelių. Kitaip ką pagalvos rinkėjai. Pažinojau daugiau laisvamanių iš LDDP. Tai sąžininga, neveidmainiška. Kaip ir jungimasis į socialistų, socialdemokratų, o ne dešiniųjų gretas.
Ne visai į dabartinį pokario vaizdavimo „taktą“ – ir prisiminimas apie partizaninį pasipriešinimą. „Panižiškė (autoriaus gimtinė. – Red.) kažkaip laikėsi „vidurio“ politikos, – rašoma knygoje. – Vyrai nėjo į mišką, vengė mobilizacijos... nepatraukė ir į „liaudies gynėjus“ (stribus). (...) Užtat dažnai turėjom priiminėti nelauktus svečius: dieną vaišinom ir girdėm vienus, naktį – kitus.“ Jeigu surinktume visas refleksijas apie pokarį, tai „vidurio politika“ užimtų nemažą dalį.
Nors apie okupacinės valdžios santvarką ir jos veikėjus, tokius kaip N.Mitkinas, atsiminimuose kalbama labai kritiškai, o buvusią socialistinę sistemą esą „galima tik sugriauti“, skyriuje „Vietoj epilogo“ patvirtinama: „Kadangi visada buvau už tai, kad valstybė privalo aktyviai ir atsakingai reguliuoti socialinius santykius, rūpintis piliečių gerove, būčiau buvęs kairysis, kaip ir šiandien. Net jei vėl dužtų mano akiniai. Socialdemokratija yra mano gyvenimo ideologija.“ Nežinau, ar visi Č.Juršėno kolegos galėtų taip pasakyti.
Kaip socialdemokratas (ar būdamas Seimo pirmininku, ar 11 metų opozicijoje) Č.Juršėnas elgėsi ir ilgametėje įstatymų leidyboje bei demokratiškai organizuodamas Seimo darbą.
Daug plušėta prie Seimo statuto. Visi ano meto politikai žino, kad Č.Juršėno pastangomis Lietuvos politinėje sistemoje atsirado iki tol nebuvęs Konstitucinis teismas.
Knygoje yra įspūdingas skyrius apie opozicijos demokratijoje kilmę, prasmę ir darbą joje. Be konkurencijos galėtų būti atskirai išleista instrukcija naujai išrinktiems Seimo nariams. Beje, pirmą kartą skaitau knygoje apie išankstinių rinkimų Seime (1992 m.) peripetijas – burtais metant monetą. Įdomi razina.
Vis dėlto vertindamas visus Č.Juršėno nuopelnus Lietuvos valstybės demokratijos raidai manau, kad jo, kaip politiko ir tarptautinės politikos išskirtinio žinovo, galimybės galėjo ir turėjo būti panaudotos ir kitur. Nuo pat nepriklausomos Lietuvos atkūrimo pradžios maniau, kad anksčiau ar vėliau jo vieta turėtų būti užsienio reikalų ministro postas. Ypač tai buvo svarbu siekiant Lietuvai tarptautinio pripažinimo.
Kas geriau už kadaise išgrobstyto knygynuose „Tarptautininko žinyno“ autorių galėjo žinoti ne tik fasadines įvairių valstybių duris, bet ir kas už tų durų. Deja, įvyko, kaip įvyko. Pagaliau tai tik mano subjektyvi nuomonė.
