„Manyčiau, kad šie dokumentai yra antri pagal svarbą po Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto, kurio originalas taip ir nerastas. Dar turiu vilties, kad jį kada nors rasiu“, – kalbėjo kolekcininkas, tiesdamas žurnalistei du aplankus.
Viename jų – 8 pageltę mašinėle spausdinti „Lietuvos Valstybės Tarybos 1919 m. balandžio mėn. protokolai, patvirtinantys pirmojo Lietuvos Respublikos Prezidento Antano Smetonos išrinkimą“.
Kitame aplanke – rašyti ranka, apdriskę, pageltę, sunkiai jau išskaitomi lapai – „1918 m. lapkričio mėn. 11 d. Valstybės Tarybos Prezidiumo ir Augustino Voldemaro Vyriausybės kreipimasis į Lietuvos gyventojus dėl valdžios perėmimo iš vokiečių administracijos“.
– Pirmiausia suradau prezidento A.Smetonos išrinkimo dokumentus. Jie patvirtina, kad Lietuva buvo pasirinkta prezidentine institucija, o ne parlamentine ar monarchine respublika, – paaiškino R.Petniūnas.
– Kodėl ir kada pradėjote ieškoti prezidento A.Smetonos rinkimų dokumentų?
– Esu ne istorikas, o labiau meno žmogus, kolekcininkas.
Esu surinkęs didžiulę meno kūrinių, retų knygų, istorijos dokumentų, laiškų kolekciją. Tai nesiliaujantis procesas, azartas, aistra.
Bet nuo studijų laikų man buvo svarbu surasti tai, ko nerado niekas, – Vasario 16-osios Nepriklausomybės Aktą. Dar prieš nepriklausomybės atgavimą, sovietiniais laikais, ant Tauro kalno Vilniuje pusę šimtmečio veikė kolekcininkų klubas. Ten pradėjau lankytis gal nuo 16 metų. Susipažindavau su kolekcininkais. Aišku, čia buvo ir galbūt įtartinos kilmės daiktų, bet, laimei, man neteko su tuo susidurti.
Aš, dar paauglys, naiviai, bet atkakliai klausinėdavau rimtų dėdžių, sėdinčių su savo sidabrinėmis, auksinėmis monetomis: gal kartais žinote, kur paslėptas Nepriklausomybės Aktas? Juokingas jiems atrodydavau. Per kolekcionavimą gavau ir platų istorijos pažinimą, nes pas juos buvo galima užtikti ir LDK daiktų, dokumentų. Tuo labai domėjausi.
– Kaip užtikote A.Smetonos išrinkimo protokolus?
– Negaliu sakyti, kad atsitiktinai. Reto dokumento paieška reikalauja nepaprastai daug darbo, žinių, laiko. Bet kuris surastas reikšmingas istorinis dokumentas yra ne vieno tūkstančio nuvažiuotų kilometrų ir telefono skambučių rezultatas.
Turiu savitą paieškų sistemą. Procesas panašus į galvosūkio sprendimą. Tik reikia rasti raktinius žodžius, kuriais remiantis paieškų ratas mažėja.
Kiekvienas kolekcininkas turi suvokti savo tikslą – ko tu ieškai? Ko negali nusipirkti, gal gali išsikeisti?
Ant Tauro kalno klausinėdamas apie tą Nepriklausomybės Aktą buvau susipažinęs su kolekcininku iš Kauno, gal 60-mečiu Valentinu.
Vieną kartą jis mane pakvietė atvažiuoti į Kauną. Sudomino pasakęs – taip, aš kažką tau turėčiau. Nuvažiavau.
Metų gerai neprisimenu, tada taip tiksliai netvarkiau įsigytų dokumentų, paveikslų, daiktų, kaip darau dabar.
Susitikome gatvėje, prie Petrašiūnų kapinių žiedo. Valentinas man padavė aplanką su dokumentais. Atsiverčiau ir pamačiau: „Lietuvos Valstybės Tarybos 1919 m. balandžio mėn. protokolai, patvirtinantys pirmojo Lietuvos Respublikos Prezidento Antano Smetonos išrinkimą.“ Man net rankos pradėjo drebėti.
Aštuoni pageltę mašinraščio lapai su ranka įrašytais intarpais, kaip vėliau išsiaiškinau, hebrajų kalba. Sumokėjau kelis tūkstančius litų ir parsivežiau namo. Štai galite pati juos pavartyti.
– Galime liesti juos be pirštinių?
– Taip. Britanijos nacionalinė biblioteka yra išleidusi direktyvą, kad istoriniai dokumentai, rankraščiai imami švariomis, nuriebalintomis rankomis, nes su pirštinėmis galima pažeisti ar įplėšti popierių.
– Kaip dokumento savininkas buvo radęs šiuos protokolus?
– Tuo metu nepaklausiau. Parsivežiau aplanką namo, tyrinėjau, ieškojau istorinių dokumentų knygose, ar nėra šių protokolų. Neradau. Šeima, maži vaikai, įvairūs darbai, taip ir nepasidomėjau, kur Valentinas juos buvo radęs.
Gal po trejų ar ketverių metų jį vėl sutikau ir paklausiau: „Kaip ir kur jūs radote tuos dokumentus? Aš sumokėsiu už informaciją.“
Man buvo aišku viena – kad jie nėra pasisavinti iš archyvo.
Nes nėra buvę nei susiūti, nei sunumeruoti. Lapai buvo susegti tik senoviška širdelės formos parūdijusia sąvaržėle, kuri ją man atsegant sutrupėjo ir paliko pėdsaką ant lapo.
Valentinas atsakė: „Prisiekiu, neprisimenu.“ Kai po kelerių metų vėl paklausiau, jis atsakė: „Kokie dokumentai? Aš nieko jums nepardaviau.“ Buvo jau labai senas, matyt, sirgo Alzheimerio liga. Supratau, kad nemeluoja, tikrai jau nieko nebeprisimena. Ši istorija taip ir liko neatskleista. Bet kolekcininkų gyvenime taip dažnai būna.
– Argi šie jūsų rasti protokolai nerodyti muziejuje, Signatarų namuose, nepaskelbti istorinių dokumentų knygose? Pavyzdžiui, 2017 metais išleistoje Alfonso Eidinto ir Raimundo Lopatos knygoje „Lietuvos Taryba ir nepriklausomos valstybės atkūrimas 1914–1920 metų dokumentuose“? Juk tikrai turėjo būti likę protokolo nuorašų, kaip ir surasto Nepriklausomybės Akto nuorašas?
– Ne, šio rinkimų protokolo vienintelio autentiško dokumento neturi niekas. Šioje knygoje jie taip pat nėra paminėti, nors ten sudėti visi iki tol žinoti valstybės kūrimo dokumentai.
Kurį laiką maniau, kad esu vienintelis Lietuvoje, turintis šį autentišką A.Smetonos išrinkimo protokolą.
Turėjau pasitikrinti, ar tai tiesa. Kreipiausi į Lietuvos valstybės istorijos archyvą. Man atsakė, kad tokio dokumento jie neturi.
Apsidžiaugiau, bet norėjau įsitikinti. Tada 2019 metų sausį pats nuvykau į archyvą. Po ilgų paieškų bendradarbiaujant su archyvo darbuotojais pavyko surasti to protokolo nuorašą, kurio niekas ten nebuvo nei matęs, nei skelbęs. Jis gulėjo visiškoje užmarštyje.
– Ar šis dokumentas, kurį dabar matau, yra originalas? Jūs įsitikinęs tuo?
– Aš – kolekcininkas, ieškotojas ir tyrinėtojas, tačiau nesu istorikas. Manyčiau, kad tai vienintelis išlikęs pirminis dokumentas.
To įrodymas – dviejų žydų tautybės Valstybės Tarybos narių Simono Rozenbaumo ir Natano Rachmilevičiaus ranka įrašyti hebrajų kalba jų priesaikos tekstai.
Šie tekstai archyvo turimame dokumente taip pat yra, bet jie iš kažkur iškirpti ir įklijuoti, o ne originaliai įrašyti ranka. Taip pat mano dokumente yra rašalu ištaisytos korektūros klaidos.
Istorijos archyve esančioje kopijoje lapai yra sunumeruoti. Mano dokumente jokių sunumeruotų lapų nėra.
Bet esmė ta, kad šis dokumentas – prezidento A.Smetonos išrinkimo protokolas – išvis mums buvo nežinomas. Ir tik po to, kai į mano rankas pakliuvo šis pirminis dokumentas, pavyko iškapstyti, kad archyve yra ir viena kopija, bet niekada niekur neskelbta, nes tiesiog apie ją nebuvo žinoma.
– Matau, kad prezidento rinkimų protokole nurodyta ir istorinio posėdžio tvarka. „1) Perėjimo formulė, 2) Gudų delegacijos kooptavimas, 3) Valstybės Prezidento rinkimai, 4) Valstybės Tarybos Prezidiumo klausimas. Posėdis prasidėjo 1919 metų balandžio mėn. 4 dieną. Pradžia – 4 val. 50 min. Pirmininkauja Valstybės Tarybos Prezidentas A.Smetona.“ Tame dokumente ir įtvirtinama, kad Lietuva bus prezidentinė valstybė?
– Taip. Tai patvirtinta Valstybės Tarybos viceprezidento kunigo Justino Staugaičio sveikinime: „... Atėjo laikas, kad valstybė turėtų Prezidentą. Valstybės Taryba tą žingsnį yra padariusi, Tave, Lietuvos Valstybės Prezidente, išrinkdama. Aš Aukštojo Prezidiumo vardu atiduodu į Tavo rankas visą galę ir linkiu apgailėti visas kliūtis, varžančias kelią į nepriklausomybę. Tikiuosi, kad išvesi Lietuvą į geresnę ateitį, kad susilauksime to laiko, kuomet galėsime jau būti Vilniuje. Tegyvuoja Lietuvos Valstybės Prezidentas! Valio!“
– Jūs sakote, jog didžiausia šio dokumento vertė, matyt, yra ta, kad jis pataiso istoriją. Iki šiol buvo skelbiama, kad prezidentą A.Smetoną rinko 28 Valstybės Tarybos nariai. Bet iš dokumento matome, kad padaryta klaida. Iš tiesų rinko 27 nariai, o išrinko 24.
– Taip. Dabar galima tą istorinę klaidą ištaisyti, nes mano turimame autentiškame rinkimų protokole taip pat ir archyvo nuoraše rašoma: „Valstybės taryba, dviem Tarybos nariams atsisakius balsuoti, gavusi dvidešimt penkis balsus (vienas tuščias, dvidešimt keturiais balsais išrinko...).“ Jei dviem atsisakius balsuoti liko 25 balsai, vadinasi, iš viso buvo 27. Tai patvirtina šis įrašas: „Kun. J.Staugaitis. Paduota iš viso balsų 25: 1 tuščias, o 24 pilni, tie 24 visi su pono Antano Smetonos pavarde.“
– Kas atsisakė balsuoti?
– Balsavimas buvo slaptas. Tačiau protokole skaitome, kad balsuoti atsisakė Jurgis Šaulys: „Man buvo svarbu visos šitos Konstitucijos atmainos, kad pritrauktume visus ir padarytume galimu bendrą darbą. Bet, priėmus vieną Konstitucijos punktą, dėl kurio tas darbas nebus galimas, aš balsavime nedalyvauju.“
Atsisakė ir dr. Jurgis Alekna: „Kadangi Konstitucijos ir pereinamosios formulos aš negalėjau priimti, tai atsisakau nuo balsavimo.“ Tad prezidentą išrinko 24 Tarybos nariai.
– Jūsų rastas dokumentas užmena ir neįmintą istorinę mįslę. Protokole prezidento rinkimo posėdžio data pažymėta 1919 metų balandžio mėn. 4 d. Taip pat pažymėta, kad tai yra XIV sesija, 3-ias posėdis. Jam pasibaigus J.Staugaitis praneša: „Priesaika bus ryt sekmadienyje, 4 val. po piet.“ Kitame sakinyje taip pat: „Posėdis ryt 4 val. po piet.“ Bet tas sekmadienis, rodo 1919 metų balandžio kalendorius, buvo balandžio 6 diena. Jei „posėdis ryt“, priesaika turėjo būti šeštadienį, balandžio 5 dieną. Ir balandžio 6 dienos posėdis, kur A.Smetona prisiekia, jau įvardijamas kaip „5-tas posėdis“. Tai kur dingo 4-tas posėdis ir tas „ryt“, tai yra šeštadienis?
– Čia ir yra mįslė. Iš tiesų kas vyko tą šeštadienį? Koks posėdis? O gal šeštadienį buvo šabas dviem žydų tautybės Tarybos nariams ir jis neįvyko? Galbūt Tarybos nariai buvo susirinkę patvirtinti tik priesaikos teksto, nes jo iš pradžių nebuvo, reikėjo sukurti. Ir tas posėdis nebuvo stenografuojamas, todėl istorijai neišliko?
Sunku būtų patikėti, kad dokumente buvo padaryta klaida ir prezidentas buvo išrinktas ne penktadienį, balandžio 4 dieną, o šeštadienį, balandžio 5-ąją.
Įdomu ir tai, kad dokumentas yra vientisas, – tarp 3-io posėdžio, kai buvo išrinktas prezidentas, ir 5-o, kai duota priesaika, nėra jokio tarpo. 4-as posėdis nefiksuotas?
Šis dabar paaiškėjęs faktas lieka mįslė. Įdomu, kad jis paaiškėjo. Istorikai galėtų pasiaiškinti.
– Įdomu, kad, balandžio 6 dieną prisiekus A.Smetonai, jūsų turimame dokumente yra ir dviejų žydų tautybės narių duotos priesaikos, įrašytos, matyt, jų pačių ranka hebrajų kalba. Vertimas ten nenurodytas. Vertimo dokumente nėra.
„Aš, Natan Rachmilevič, Valstybės tarybos narys, didžio ir visagalio Dievo vardu prisiekiu ir pažadu savo pilietine garbe ir visais kilniausiais sielos jausmais būti ištikimam Lietuvos valstybei ir jos Konstitucijai, ir visa širdimi atsiduoti man tautos pavestų pareigų vykdymui. Teišvaduoja mane Viešpats, amen.“ Panaši yra ir S.Rozenbaumo priesaika. Dokumente A.Smetonos priesaika yra lietuvių, gudų ir hebrajų kalbomis.
– Tai labai įdomu. Čia yra tikrosios demokratijos pamatas, kai taip gerbiamos kitos tautos, gyvenančios Lietuvoje. Be jokio išsiskyrimo.
Štai A.Smetonos priesaika hebrajų kalba, kurią taip pat man išvertė: „Aš, Anton Smetona, Lietuvos valstybės prezidentas, išrinktas tautos valia šias aukštas pareigas vykdyti, didžio ir visagalio Dievo vardu, išrinktosios Valstybės tarybos akivaizdoje prisiekiu ir pažadu visai Lietuvos tautai visa savo pilietine garbe ir visais kilniausiais sielos jausmais būti ištikimam Lietuvos valstybei ir jos Konstitucijai ir visa širdimi atsiduoti savo aukštos funkcijos vykdymui. Teišvaduoja mane Viešpats, amen.“
– Turbūt ir lieka neaišku, ar jūsų turimi rinkimo protokolai yra tas vienintelis autentiškas dokumentas, kurio kopijos buvo padarytos? Kaip tas dar nerastasis Nepriklausomybės Aktas, kurio kopijos taip pat buvo padarytos ir vieną kurių rado profesorius Liudas Mažylis.
– Manau, kad šis mano turimas dokumentas kol kas yra pirminis, tai liudytų ir ranka rašalu daryti įrašai hebrajų kalba bei rašalu ištaisytos korektūros klaidos. Net neabejoju, kad tai tikras dokumentas, ekspertizės nedariau. Tuo dabar galėtų užsiimti specialistai.
– Antrasis jūsų dokumentas, kurį matau, yra originalus, iki šiol nerastas pirmosios A.Voldemaro Vyriausybės sukūrimo rankraštis. Tai sensacingas atradimas?
– Neabejotinai, nes iki šiol neturėjome pirmosios Lietuvos Vyriausybės sukūrimo rašytinio įrodymo. Man pavyko tai rasti.
Tai yra 1918 metų lapkričio 11 d. Valstybės Tarybos Prezidiumo ir A.Voldemaro Vyriausybės kreipimasis į Lietuvos gyventojus dėl valdžios perėmimo iš vokiečių administracijos. Dokumentas rašytas galimai Valstybės Tarybos viceprezidento, Nepriklausomybės Akto signataro dr. J.Šaulio ranka. Jis yra surašęs ir 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės Aktą.
Tai yra pirmosios Lietuvos Respublikos Vyriausybės gimimo liudijimas. Pirmoji Vyriausybė gyvavo neilgai – iki 1918 metų gruodžio 26 dienos.
– Matau, kad rankraščio lapai pageltę, apdriskę, jau sunkiai įskaitomi. Bet ar jo turinys, nors originalą jūs radote tik dabar, mums buvo žinomas?
– Šis dokumentas, kurio tekstą rankraštyje sunku išskaityti, buvo publikuotas „Lietuvos aide“ 1918 11 13 Nr. 130(178): „Lietuvos piliečiai! Nuo šios dienos mes patys imsimės Lietuvą valdyti. Valstybės Taryba rūpinasi lygiai visais Lietuvos piliečiais...“ Ir baigiamas: „Būkite pasirengę Valstybės Tarybai pašaukus eiti ten, kur reikės, mūsų brangios tėvų žemės – Lietuvos ginti!“
Pagaliau turime 105 metų senumo to istorinio dokumento originalą. Pirmoji Vyriausybė perėmė valdymą iš vokiečių administracijos siekdama įtvirtinti Lietuvos valstybės egzistavimą.
Vyriausybę sudarė ministras pirmininkas Augustinas Voldemaras bei ministrai: Jonas Yčas, Petras Leonas, Martynas Yčas, Juozas Tūbelis, Vladas Stašinskas.
Taip pat buvo du ministrai „be portfelio“ – žydų reikalų Jokūbas Vygodskis ir gudų reikalų Juozapas Voronko. Buvo imta kurti kariuomenė, ministerijos, savivaldybės.
– Šį dokumentą jūs pirkote kartu su Prezidento rinkimų protokolais?
– Ne. Šį dokumentą pirkau nelabai seniai iš vieno kolekcininko Lietuvoje.
Turėjau stipriai dėl jo kovoti. Žmogus gal nesuprato šio dokumento svarbos. Turėjau parduoti rūsio patalpas Vilniaus senamiestyje, kad jį nusipirkčiau.
Kiek sumokėjau, nežino niekas. Visada laikausi žodžio nesakyti, už kiek pirkau, iš ko pirkau, – tai yra kolekcininko reputacijos dalykai.
Bet šį dokumentą atsitiktinai užtikau atkakliai besiteiraudamas, gal kas žino, kur yra Nepriklausomybės Aktas.
– Jūs vis dar jo ieškote?
– Taip. Šiuose dokumentuose yra vienas raktinis žodis, kuris galėtų pasufleruoti, kur yra Aktas. Bet kol kas aš šį žodį branginu tikėdamasis dar tęsti savo paieškas.
– Kodėl taip ilgai nepaskelbėte, kad turite dokumentus, ir kodėl apie tai pranešate dabar?
– Perfrazuosiu žinomą frazę taip: laikas rinkti akmenis ir laikas juos barstyti.
Laikas bėga, o ir aš neinu jaunyn. Viskam savas laikas. Man svarbi šių istorinių dokumentų ateitis.
